A. Martinkus. Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, o neoliberalizmą – į istorijos teismą

Aš esu už Žaliojo tilto skulptūrų demontavimą ir už genocido sampratos išplėtimą taip, kad SSRS komunistų vykdyti nusikaltimai žmoniškumui būtų prilyginti Vokietijos nacionalsocialistų vykdytiems nusikaltimams. Tačiau su viena sąlyga. Skulptūros turėtų būti demontuotos kartu su dabartine socioekonomine sistema ir ją aptarnaujančia politine struktūra. Atitinkamai genocido samprata turėtų būti išplėsta taip, kad apimtų Lietuvos neoliberalų įvykdytus ir tebevykdomus nusikaltimus žmoniškumui – lietuvių tautai ir Lietuvos piliečiams. Suprantama, kad tokiu atveju kai kurie veikėjai, šiandien garsiai reikalaujantys pašalinti sovietines skulptūras ir komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, patys turėtų būti teisiami už neoliberalizmo nusikaltimus lietuvių tautai ir už neoliberalųjį Lietuvos piliečių genocidą.

Interneto puslapiuose ir komentaruose yra daug negerų dalykų, kurie, laimei, ten ir pasilieka, netampa „rimtų“ diskursų – politinio, akademinio – dalimi. Tačiau ten esama ir dalykų, liudijančių, kad paprasti piliečiai geriau už jiems turinčius atstovauti politikus ir šalies akademinę visuomenę suvokia, kas kelia didžiausią grėsmę lietuvių tautai ir valstybei. Iš tikrųjų tai, kas turi pirmiausia rūpėti Lietuvos valstybės, jos piliečių ir lietuvių tautos ateičiai neabejingai asmenybei, yra ne (pasibaigęs) Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, ne (besitęsiantis) mūsų šalies dalyvavimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veikloje, ne euro įvedimas ir net ne „Rusijos grėsmė“. Marginalinėse interneto svetainėse esančių tekstų ir komentarų autoriai jau seniai išplėtė genocido sampratą taip, kad ji apima tą procesą, kurio auka jau dvidešimt trejus metus yra Lietuva. Nesunku suprasti, kodėl neoliberalios Lietuvos oligarchijos politikai ne tik nekaltina neoliberalizmo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių genocidu, – o jis kaltas dėl šio nusikaltimo ne mažiau už nacionalsocializmą ir komunizmą, – bet ir atkakliai neištaria net jo vardo. Daug didesnė paslaptis yra tai, kodėl neoliberalizmas taip vangiai demaskuojamas Lietuvos akademinės bendruomenės narių – pirmiausia, aišku, humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų.

„The Genocidal Global Politics and Neoliberalism“, „Neoliberalism and Genocide: The Desensitization of Global Politics“, „The Terror of Neoliberalism: Rethinking the Significance of Cultural Politics“, „Against the Terror of Neoliberalism: Politics Beyond the Age of Greed (Cultural Politics and Promise of Democracy)“, „Neoliberalism as Terrorism; or State of Disaster Exceptionalism“, „Neoliberalism’s War on Higher Education“, „A Neoliberal Landscape of Terror: Extrajudicial Killings in the Phillippines“, „The Terror of Neoliberalism: Authoritarianism and the Eclipse of Democracy“, „Dehumanizing the Humanities: Neoliberalism and the Unethical Dimension of the Market Ethic“, „Institutional-Anomie, Neoliberal Economic Reforms, and Homicide Rates in Latin America“, „Neoliberalism, Education, and Terrorism: Contemporary Dialogues“, „The Destructive Path of Neoliberalism: An International Examination of Education“, „State Terrorism and Neoliberalism: The North in the South“, „Evil Paradises: Dreamworlds of Neoliberalism“, „Neoliberalism as Social Necrophilia: The Case of Greece“.

Tai tik nedidelė dalis elektroninėje erdvėje esančių tekstų antraščių, kuriose neoliberalizmas siejamas su blogiu, žudynėmis, destrukcija ir nužmoginimu. O kiek esama neoliberalizmo blogį demaskuojančių tekstų, kurių antraštėse neoliberalizmas tiesiogiai nesiejamas su genocidu, teroru, nužmoginimu ir destrukcija! Tai – tik anglų kalba parašyti tekstai. Bet svarbiausia, kad tai tik moksliniai tekstai. Skirtingai nuo šio publicistinio teksto, tai monografijų, mokslinių straipsnių, konferencijų pranešimų tekstai. Jų antraštės byloja apie antihumanišką socioekonominę ir politinę tikrovę, pradedant destrukcija kultūros ir švietimo srityse ir baigiant neoliberalių valstybių vykdomu teroru – savo pačių piliečių ir kitų valstybių atžvilgiu. Straipsnio apie žmogžudystes Lotynų Amerikoje santraukoje rašoma: „Per pastaruosius 20 metų žmogžudysčių skaičius daugelyje Lotynų Amerikos ir Karibų jūros šalių išaugo nuo 50 iki 350 %. Tuo pačiu laikotarpiu daugelis šių šalių buvo priverstos vykdyti neoliberalias reformas; jų vyriausybės buvo verčiamos privatizuoti valstybines įmones, devalvuoti nacionalines valiutas, panaikinti kliūtis prekybai ir apriboti socialines programas.“ Pažįstamas priemonių rinkinys, tiesa? O kokią garbingą vietą šiame mokslinių tekstų antraščių sąraše užimtų kad ir toks pavadinimas: „Depopulation of Lithuania as the Result of Neoliberal Reforms (1991–2014)“! Arba: „Neoliberalism as Social Terrorism: The Case of Lithuania“. Įspūdingai atrodytų ir Lietuvai pritaikyta paskutinė sąrašo antraštė: „Neoliberalism as Social Necrophilia: The Case of Lithuania“.

Kodėl lietuviai apie Lietuvą (tiksliau, apie jos budelį) nerašo taip, kaip Lotynų Amerikos autoriai apie Lotynų Ameriką, o graikai – apie Graikiją? Kitais žodžiais tariant, kodėl Lietuvoje vengiama daiktus vadinti savais vardais? Prisiminkime, kaip skirtingą graikų ir lietuvių reakciją į ekonominę krizę (kuri iš tikrųjų yra globali neoliberalizmo krizė) aiškino globalios neoliberalios propagandos ministerijos Lietuvos filialo propagandininkai. („Šalys-kiaulės“ (angl. pigs) – Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija (P(ortugal), I(taly), G(reece), S(pain) – yra globalios neoliberalios propagandos nukalta paniekinanti pravardė, bylojanti ne tiek apie Pietų Europos šalis, kiek apie neoliberalių propagandininkų moralines savybes.) „Graikai – tinginiai, veltėdžiai. Užuot protestavę, verčiau eitų dirbti. Visai kas kita – darbštūs lietuviai, kantriai nešantys krizės naštą. Už tai ir Briuselyje mus giria, rodo mus kaip pavyzdį kitiems.“ Taip suokė neoliberalūs lietuvių propagandininkai. Bet į tokią įžeidžiančią propagandą protestuojantys graikai galėtų atsikirsti (bent jau aš, jais dėtas, taip padaryčiau, jei būčiau išvadintas tinginiu ir veltėdžiu) ne mažiau lietuvius žeidžiančiu samprotavimu: „Nuo tų laikų, kai mūsų filosofai savo knygose samprotavo apie idėjas, praėjo beveik du tūkstančiai metų, kol jūsų kunigas jūsų kalba parašė jums pirmąją maldaknygę. Mes nepriklausomi tapome 1821 m. Jūs – tik 1918 m. Kitaip nei jūs, mes 1940 m. priešinomės agresoriui. Mes – išdidūs. Jūs – be savigarbos. Todėl ir tylite, tarsi ne žmonės, o veršiai būtumėte. Nieko nuostabaus, kad šeimininkas-mėsininkas jumis patenkintas.“ Tačiau nuo propagandinių klišių ir įžeidinėjimų grįžkime prie pastraipos pradžioje iškelto klausimo.

„Nepriklausomybė“ – štai magiškas žodis, kurio padedamas neoliberalizmas, būdamas blogiu, jau 23 metus Lietuvoje apsimeta gėriu. Lietuviškosios sąmonės problema ir tragedija yra tai, kad joje politinė nepriklausomybė sulipusi su komunizmą (kuris tapatinamas su nepriklausomybės nebuvimo laikotarpiu) pakeitusiu neoliberalizmu. Tačiau toks neįtikėtinai nuolankus atsidavimas prievartautojui – kaip išraiška dėkingumo už tai, kad pastarasis „išvadavo“ auką iš kito prievartautojo – vargu ar būtų įmanomas, jeigu Lietuvoje būtų daugiau domimasi idėjomis. Ar tik įsivaizduoto įžeisto graiko įsivaizduojamame piktame atsikirtime – ten, kur kalbama apie idėjas, – nesama tiesos? Juk nemažai žmonių Lietuvoje nuoširdžiai galvoja, kad, išsivadavę iš komunizmo, jie tapo tikrąja šio žodžio prasme laisvi. Jie net nenutuokia, kokiame tvirtame ideologiniame narve jie yra įkalinti. Šios intelektualinės negalios ir dvasinio aklumo didžiausia ir makabriškiausia apraiška yra įsitikinimas, kad demografinis Lietuvos nykimas yra kone natūralus procesas. Didis neoliberalizmo laimėjimas, palyginti su komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijomis, yra tai, kad nemažos dalies žmonių akyse jam pavyko apsimesti esant ne ideologija, o kone natūralia pasaulio tvarka, neišvengiama pasaulio lemtimi. Tokiems žmonėms atrodo, kad demografinės Lietuvos tragedijos (jei šalies demografinė padėtis apskritai vertinama kaip tragedija) priežastys gali būti pačios įvairiausios, tik jokiu būdu – ne ideologinės. Bet Lietuvą naikina ideologija. Ją naikina neoliberalizmas.

Beje, kai Lietuvos politologai konstatuoja ideologinių skirtumų nykimą tarp politinių šalies partijų (gerai tai ar blogai – ne visada sutariama), jie pasako tik pusę tiesos. Svarbesnioji niūrios tiesos pusė yra ta, kad ideologinių skirtumų nykimas jokiu būdu nereiškia, jog partijos tapo mažiau ideologizuotos. Jos visos – bent jau pagrindinės parlamentinės – tapo (tiksliau, nuo pradžių buvo) neoliberalios. Didžiausi tradicinių politinių ideologijų išdavikai Lietuvoje yra, be abejo, krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Kaip šalį niokojančios neoliberalios ideologijos atstovams, Lietuvos neoliberalams tenka atsakomybė už šį – pasitelkime minėtų mokslinių straipsnių autorių terminą – terorą.

Diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų yra vertinga pirmiausia dėl savo ideologinio matmens. Tačiau joje šalia dviejų Lietuvos piliečius naikinusių ideologijų – nacionalsocializmo ir komunizmo – niekaip iki šiol nepasirodo dabartinis Lietuvos budelis – neoliberalizmas. Kodėl šis žodis yra beveik tabu Lietuvos viešojoje erdvėje? Ar tik ne todėl, kad jo nutylėjimas sudaro iliuziją, jog Lietuvos nykimas yra sąlygotas kažkokių „objektyvių“, nieko bendro su ideologija, – kuri visada yra žmogiškosios valios, t. y. „subjekto“, kūrinys, – neturinčių priežasčių? Juk jeigu pripažintume, kad Lietuvos demografinės tragedijos priežastis yra kažkoks „-izmas“, natūraliai iškiltų klausimas dėl šio „-izmo“ traktavimo kitų dviejų Lietuvos piliečius naikinusių „-izmų“ kontekste. Akivaizdu, kad toks pripažinimas daug kam Lietuvoje yra visiškai nenaudingas. Juk jis reikštų, kad, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūras pašalinti reikalaujantis krikščionio demokrato kaukę užsidėjęs neoliberalas pats turėtų būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimų Lietuvai. Todėl termino „neoliberalizmas“ ignoravimas Lietuvos viešojoje erdvėje visiškai suprantamas. Viename iš siaurųjų jos segmentų – akademiniame diskurse – šis terminas vartojamas arba vertybiškai neutraliai (tiesiog kaip dabartinės kapitalizmo formos sinonimas), arba laikantis daugiau ar mažiau kritinio požiūrio. Vis dėlto net neoliberalizmo kritikai Lietuvoje (išskyrus marginalinėse interneto svetainėse esančių straipsnių ir komentarų autorius), regis, kol kas nedrįsta apkaltinti neoliberalizmą tuo, kuo jis daug kur kitur jau yra kaltinamas – genocidu.

„Genocidas“ – toks yra dar 1999 m. išleistos Rusijos ekonomisto Sergejaus Glazjevo knygos pavadinimas. Turint omenyje tai, kad Glazjevas šiuo metu yra vienas iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjų, jo citavimas dabartinėje Lietuvoje gali būti interpretuojamas kaip apeliavimas į „priešo“ mintį. Tačiau anksčiau pateiktos Vakaruose parašytų mokslinių tekstų antraštės leidžia manyti, kad esama globalaus blogio, kurio aukomis tapo ir Vakarų, ir Rusijos, ir kitos pasaulio visuomenės. Šio blogio vardas – neoliberalizmas. Kai Glazjevas rašė savo knygą, neoliberalizmo terminas dar nebuvo labai paplitęs. Glazjevas vartoja kitą terminą – „Vašingtono konsensusas“. Skyrius „Ideologija“ baigiamas taip: „Vašingtono konsensuso“ politika neturi žmogiškojo matmens – ji naudojama priklausomoms valstybėms paversti į pigių ekonominių resursų kolonijinius rezervuarus. Nenumato ji ir socialinės atsakomybės – „Vašingtono konsensuso“ teoretikams žmonės yra ne daugiau už kitus aplinkos elementus. Savo ruožtu ši aplinka skirta būti įsisavinta transnacionalinio kapitalo. „Vašingtono konsensuso“ doktrina, sukurta siekiant laiduoti tarptautinio kapitalo dominavimą ir išmontuoti ekonomikos valstybinio reguliavimo nacionalinius režimus, pasirodė labai patogi tam, kad būtų pateisintas valstybinės valdžios uzurpavimas oligarchinių klanų rankose ir valstybės turto nusavinimas pastarųjų naudai. Šie klanai, prisidengę radikaliai liberalia retorika, įsteigė Rusijoje kriminalinės-oligarchinės diktatūros režimą. Viso to pasekme tapo didžiosios dalies šalies gyventojų genocidas.“ Kurioje vietoje „priešas“ sako netiesą? Ir ar kas nors iš to, kas čia pasakyta, netinka Lietuvai? Tiesa, gal pas mus kiek švelnesnis „kriminalinės-oligarchinės diktatūros“ režimas. (Reikia atkreipti dėmesį, kad Glazjevas rašo apie Vakaruose ir Lietuvoje godojamo Boriso Jelcino režimą.) Bet tai kiekybinis – ne kokybinis – skirtumas. Ir dar – kitaip nei Rusija, Lietuva neturi naftos ir dujų. „Pigių ekonominių resursų kolonijinis rezervuaras“ vardu Lietuva neoliberalizmo monstrui galėjo pasiūlyti tik savo žmones. Ir kanibalas tuo bemat pasinaudojo.

„XXI amžius yra miestų amžius ir dabar yra Vilniaus laikas. Jau šiandien tai vienintelis augantis Lietuvos miestas, kuriame kasdien dirba, gyvena ir svečiuojasi milijonas žmonių. Lietuva – tai Vilnius, sutraukiantis veikliausius žmones, investicijas, generuojantis didžiausią pridėtinę vertę, viliojantis jaunimą iš Lietuvos ir pasaulio. Paskutinė stotelė emigruojančiam jaunimui yra mūsų miestas. Jeigu neturėsime klestinčio miesto, gebančio konkuruoti su Londonu ir Oslu, galime nesugebėti išsaugoti Lietuvių Tautos, todėl visuose darbuose PIRMIAUSIA VILNIUS!“ Tai vienas iš neoliberalios retorikos perlų, kuriame pigi bravūra dera su šaltu cinizmu ir krokodilo ašaromis dėl lietuvių tautos likimo. Šio pasažo autorius priklauso partijai, kurios atstovas yra garsios sparnuotos frazės autorius. „Teisę emigruoti išsikovojome“, – pasakė vienas buvęs Lietuvos ministras pirmininkas. Vienas iš buvusių kandidatų į Vilniaus miesto merus ir aktyvus kovotojas už Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimą supranta, kad gyvena socioekonominėje ir politinėje tikrovėje, kurioje lietuvių tautai yra iškilusi egzistencinė grėsmė. Bet ar jis nori keisti šią tikrovę? Ne. Priešingai – kaip neoliberalios partijos narys jis yra vienas iš šios tikrovės sargų Lietuvoje. Jis nori vadovauti „paskutinei stotelei emigruojančiam jaunimui“. Štai kokiu kukliu vaidmeniu tenkinasi neoliberalios Lietuvos politinis elitas.

Sunku pasakyti, kiek ir kurie iš Lietuvos politikų suvokia, kad globalios neoliberalios džiunglės nėra natūralus pasaulio būvis, bet sąmoningas destruktyvios politinės valios kūrinys. (Nuo šio suvokimo lygio priklauso ir jų nusikaltimo Lietuvai sunkumas.) Iš minėto neoliberalaus pasažo galima susidaryti įspūdį, kad tvarka, kurioje Vilnius, tarsi kanibalas rydamas savo brolių ir sesių – kitų Lietuvos miestų – „žmogiškuosius išteklius“, turi konkuruoti su Londonu ir Oslu, yra Dievo nustatyta tvarka. Bet tai ne Dievo, o velnio nustatyta tvarka. Žmogus buvo sukurtas ne dėl konkurencijos, o dėl kooperacijos. Pirmasis neoliberalas buvo savo brolį Abelį nužudęs Kainas. Nes jį laikė konkurentu. Aišku, kad ši įžvalga atėjo ne iš Dievo. O Dievas žvelgia į neoliberalizmo terorizuojamą ir tuštėjančią Lietuvą ir klausia ją iš „paskutinės stotelės“ administruojantį Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ (Pr 4, 9)

Pasibaigus epochai, kurią simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, mano gimtojoje Klaipėdoje gyveno 203 tūkst. žmonių, o Kaune, kuriame gyvenu dabar, – 420 tūkst. Dabar šiuose miestuose – 160 tūkst. ir 306 tūkst. gyventojų. Net Vilnius neoliberaliose džiunglėse turėjo susitraukti nuo 577 tūkst. iki 526 tūkst. Įprotis gyventi mele – epochos, kurią simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, palikimas. Tai homo sovieticus bruožas. Lietuvos neoliberalųjį režimą aptarnaujantys propagandininkai mėgsta klijuoti homo sovieticus etiketę tiems, kurie drįsta reikšti nepasitenkinimą gyvenimu neoliberalių džiunglių sąlygomis ir klestinčia kanibalizmo praktika. Artėjančių – ir jau prasidėjusių – globalių sukrėtimų išvakarėse jie vieningai stojo ginti braškančio „Vašingtono konsensuso“. Tačiau iš tikrųjų jie patys – tiek, kiek skleidžia melą, – idealiai įkūnija homo sovieticus tipą. O jie skleidžia melą, aiškindami, kad „Vašingtono konsensusas“ – t. y. 1991 m. prasidėjusi epocha – ir neoliberali Lietuvos valstybė yra laimingiausias ir sėkmingiausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Žiauri tiesa yra ta, kad „Vašingtono konsensuso“ įsteigtos globalios tvarkos epocha tapo neįtikėtinai greito lietuvių tautos nykimo laikotarpiu. Neoliberalūs homo sovieticus politikai ir juos aptarnaujantys rašeivos ir tauškaliai, sprendžiant iš jų rašinių ir kalbų, pageidautų, kad šis laikotarpis tęstųsi be galo. Bet viskas kada nors baigiasi. Bent jau aš pirmenybę teikiu „Vašingtono konsensuso“, o ne lietuvių tautos pabaigai. Čia mes esame vieno iš daugybės istorinių paradoksų akivaizdoje. Su Lietuvos valstybingumo atkūrimu prasidėjusios epochos pabaiga gali tapti lietuvių tautos atkūrimo ir naujo – ne tokio kanibališko ir daug prasmingesnio – Lietuvos valstybingumo pradžia.

Aišku, žodis „gali“ byloja, kad tai ir yra būtent galimybė. Vis dėlto leiskime sau pasvajoti apie prasmingesnį pasaulį. Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, neoliberalizmą – į istorijos šiukšlyną, o neoliberalus – į jų tautų teismus!