V. Radžvilas. Kelias okupacijos fakto „atšaukimo” link

Nebūkime naivūs. Sumanytos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) „pertvarkos“ yra dar vienas žingsnis galutinio tikslo link. Šiuo keliu einama jau seniai. Jo kryptis aiški. Galutinis tikslas  yra akivaizdus: siekiama „atšaukti“ Lietuvos okupacijos faktą ir įtvirtinti „tiesą“, kad 1940 m. „liaudies seimas“ savo sprendimais paprasčiausiai realizavo „savitą lietuvių tautos valstybingumo istorinę formą“. Tuo abejoti neleidžia kelios principinės „pertvarkos“ nuostatos.

Iš Centro pavadinimo išnykstantis žodis „genocido“ implikuoja nuostatą, kad nebūta jokio masinio tokių menkaverčių būtybių kaip tamsūs ir atsilikę lietuviai naikinimo. Šio žodžio ištrynimas aiškinamas ir teisinamas tuo, kad vykusios masinės žudynės ir trėmimai esą buvę lietuviškai „saviti“ ir todėl ne visai atitinka visuotinai pripažintą genocido apibrėžimą. Gal ir ne visai, bet užmirštama paminėti, kad neatitinka Stalino primestos genocido sampratos.

Būtent „pasaulio tautų vadas“, derėdamas su Vakarais dėl tarptautinės baudžiamosios teisės normų, pasirūpino genocido sąvoką „patikslinti” taip, kad ja nebūtų įmanoma įvardinti kruvinų komunizmo nusikaltimų. Nors EŽTT Lietuva yra sėkmingai laimėjusi ir įtvirtinusi nuostatą, kad sovietiniai trėmimai ir partizanų žudymas buvo lietuvių tautos genocidas. Dabar patys tą savo istorinę pergalę verčiame niekais.

Nuosekliai įgyvendinant sumanymą iš esmės keičiamos Centro funkcijos ir uždaviniai. Kadangi, pasak įstatymo projekto stūmėjų, jokio lietuvių genocido nebuvo, tai nelabai yra ir ką prisiminti. Todėl logiška atsisakyti esminės Centro paskirties ir jo svarbiausio uždavinio — išsaugoti Laisvės kovų ir Tautos kančių gyvą atmintį vykdant atitinkamą veiklą ir organizuojant šias kovas ir kančias įprasminančius memorialinius renginius.

Centras turi tapti grynai moksline „vertybiškai neutralia“ totalitarinių ir autoritarinių režimų tyrinėjimo įstaiga ir daryti tai, ką ir taip pat atlieka universitetų istorijos katedros ar istorijos tyrimo institutai. Tai reikštų, kad į Tautos ir jos laisvės kovotojų kančias ir netektis būtų žvelgiama tokiu pat šaltu ir abejingu „objektyviu moksliniu“ žvilgsniu, kokiu žvelgiama į Egipto faraono Ramzio II kovas su hetitais ar į Kanų mūšyje Hanibalui pralaimėjusių romėnų karių priešmirtines konvulsijas. Tik šalta žuvusių statistika, ir nieko daugiau.

Dar vienas sumanymo aspektas yra neslepiamas siekis panaikinti Centro savarankiškumą ir visiškai perimti jo valdymą atiduodant jį į „nešališkų“ ir net tarptautinių ekspertų rankas. Kaip pasikeis Centre vykdomų tyrimų kryptys ir dvasia jau dabar galima nesunkiai atspėti iš atvirai išsakomų skundų, kad Centras nesąs „jautrus“, nes pernelyg daug dėmesio skiria nevertoms rimtų tyrinėtojų dėmesio lietuvių kančioms.

Centre verdantis aistrų katilas ir jo veiklą lydintys nesibaigiantys konfliktai ir skandalai taip pat neleidžia abejoti, kad būsimąją Tarybą arba bent jos daugumą sudarys „nešališki autoritetingi“ ekspertai, kurie faktiškai nesislapstydami gina pokariu Kremliuje Stalino suformuotą ir Putino toliau skleidžiamą Antrojo pasaulinio karo ir lietuviškojo pasipriešinimo istorijos versiją, kuri jau iš esmės įtvirtinta ir visiškai vyrauja Lietuvos žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje.

Tokiomis aplinkybėmis būtų stebuklas, jeigu Tarybos narių kandidatūros nebūtų atrenkamos ir aprobuojamos tame pačiame Kremliuje, žinoma, neapsieinant be okupacinio režimo struktūrose besidarbavusios p. F. Kukliansky rekomendacijų.

Jeigu LGGRTC bus „pertvarkytas“ tokia linkme, jis turės uoliai pasidarbuoti, kad išauštų diena, kai Lietuva sužinos „tikrąją tiesą“ apie savo istoriją. O toji tiesa, kuriai paskelbti ir yra tiesiamas kelias, iš esmės jau dabar aiški.

Bus kategoriškai ir be užuolankų pasakyta tai, ką nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pusbalsiu veblena sovietiniai kolaborantai ir „mažorai“, arba tiesiog nomenklatūriniai T. Venclovos tipo disidentai. Jie linkę sutikti, kad Lietuva „įstojo“ į SSRS patirdama „tam tikrą švelnų spaudimą“, bet iš esmės taikiai ir savanoriškai.

Bus pratęsta, kad tai buvo mažesnė blogybė negu patekti į nacionalsocialistinio Trečiojo reicho nagus. Todėl „liaudies seimas“, nors ne visai demokratiškai surinktas, iš tiesų buvęs teisėtas, nes išreiškė lietuvių tautos valią ir jos giliausius lūkesčius. Štai šitaip ruošiamos sąlygos „atšaukti“ sovietinės okupacijos faktą. Įgyvendinant šį tikslą „pertvarkytas“ LGGRTC turėtų suvaidinti ne šiaip didžiulį, o lemiamą vaidmenį.

Savaime suprantama, kad nacionalistinėje fašistuojančioje buržuazinės smetoninės Lietuvos visuomenėje būta nelojalaus elemento, kuris priešiškai sutiko įvykusias permainas. Kiekviena valdžia stengiasi nukenksminti ir neutralizuoti principinius ir nesutaikomus santvarkos priešus. Artėjančio SSRS  karo su Vokietija išvakarėse toks elementas buvo ypač pavojingas. Todėl SSRS ir LSSR vyriausybėms neliko kitos išeities, kaip iškelti tą elementą tolėliau nuo tikėtinos fronto linijos. Todėl juos teko pavežėti ešelonais į Rytus.

Bus sutinkama, kad dėl nepaprastos skubos būta klaidų ir perlenkimų. Kai kas, prasidėjus karui, buvo sadistiškai nukankintas be ypatingo reikalo, būta ir į ešelonus įgrūstų ne klasinių priešų, o socializmui lojalių darbo žmonių ir tikrų varguolių. Dėl to galima apgailestauti, bet tokia buvo rūsti to meto tikrovė. Svarbiausia, kad tapusi LSSR Lietuva pasirinko teisingą ir pažangią istorinės raidos kryptį.

Tačiau būta ir išdavikų bei kolaborantų, nėjusių su Tauta Stalino nurodytu keliu. Centras tuos išdavikus ir kolaborantus anksčiau ar vėliau suras ir jau oficialiai įvardys. Ir nesunku atspėti, kas jais taps: 1941 m. Birželio sukilėliai, pokario partizanai ir ne tremtimis į Vakarus, o kelionėmis į Mordovijos lagerius bausti disidentai.

Juk Lietuvos valdžioje įsitaisiusiems ir „pertvarkyti“ LGGRTC užsimojusiems Lietuvos išdavikų ir Kremliaus satrapų palikuonims reikia išbalinti tamsią savo tėvų ir senelių praeitį, tiesa? Ir jie skuba, nes supranta, kad laiko nebeturi daug.