Č. Iškauskas. Kodėl naciams po kojų mėtėme gėles? (video) (11)

Tuos, kurie tebegyvena tų vadovėlių idėjomis, bergždžia įtikinėti, kad SSRS nebuvo mūsų tėvynė, nes Lietuva buvo okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, o kas nesutiko ir tam priešinosi, buvo sunaikinti arba ištremti.

Tad ir Lietuvos dalyvavimas kare buvo prievartinis. Bet galima suprasti ir tuos kelis išlikusius 16-osios lietuviškosios divizijos veteranus, atidavusius visas jėgas, jaunystę, sveikatą ir gyvybę svetimai pergalei: karas yra karas…

Dauguma Lietuvos gyventojų lyg ir nepajuto to karo baisumų. Gimtajame Suvalkijos miestelyje frontas dundėjo dvi savaites: savaitę į Rytus, dar savaitę po trejų metų – į Vakarus. Dėl visa ko tėvai po sena antanine obelimi buvo išsirausę bunkerį. Artėjant vokiečiams, saujelė sovietinių partizanų pasitraukė į miškus, kiti susidėjo su naujais okupantais, netgi sukūrė ginkluotas formuotes, bet dauguma pasirinko atsargią laikyseną.

Vis dėlto atsirado nemažai tokių, kurie metė vermachtui po kojomis gėles. Multimedijos portalas Bandicam.com iš senos vokiečių kronikos sumontavo propagandinį nacių ir lietuvių pasipriešinimo sovietams filmą „Hitlerinis altruizmas: Lietuvos išvadavimas“, kuriame rodoma, kaip užimama Jonava, Kaunas, Šiauliai, pagaliau Vilnius ir kaip tuos išvaduotojus išskėstomis rankomis pasitinka gyventojai. Kauno Laisvės alėja – žygiuojantiems okupantams merginos mėto puokštes gėlių. Sako, kai kas taip sutiko ir Raudonąją armiją 1940-aisiais…

Kodėl? Kodėl lietuviai taip laukė naujo mesijo? Nors jis lygiai taip pat kaip sovietai griebėsi represijų: griovė ir degino jonaviečių pirkeles, varė lauk ir grūdo į fortus Kauno žydus, filme vadindamas juos „žmonijos atmatomis“, užgniaužė bet kokius Birželio 23-osios sukilimo nepriklausomybės reikalavimus.

Prieš pustrečių metų Marko Solonino lietuvių kalba išleistoje knygoje „Katastrofos chronologija“ aprašomos karo išvakarės Lietuvoje ir tvirtinama, kad tokį žmonių pasirinkimą daugiausiai lėmė neišpasakyti sovietų žiaurumai, ypač prieš savaitę įvykdyti trėmimai.

Represijos atbaidė nuo simpatijų sovietams

Maža sakyti, kad tai buvo taktinė Josifo Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos klaida – tokioje geopolitinėje situacijoje nuteikti prieš save ištisą SSRS vakarinį regioną. Bet kokia kaina nuslopinti nepasitenkinimą okupantu ir išlaikyti Lietuvą kaip forpostą Vakarų flange – toks buvo Maskvos uždavinys 1939 – 1941 m. Lietuvių, kaip ir kitų tautų, likimai jai mažiausiai rūpėjo… Taip birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Pasiruošimas trėmimams vyko iš anksto. Prieš penkerius metus vykusioje parodoje tremčių 70-čiui pažymėti buvo paskelbti įtikinantys dokumentai: Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto ir SSRS liaudies komisarų tarybos 1941 m. gegužės 16 d. nutarimas dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų trėmimo, Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto Biuro 1941 m. birželio mėn. nutarimas dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, Lietuvos komunistų partijos (LKP), SSRS ir LTSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB), LSSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) dokumentai, 1941 m. birželio mėn. represuotų asmenų bei kitos nuotraukos, atspindinčios Lietuvos gyventojų trėmimą.

Jos saugomos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Genocido aukų muziejuje (GAM).

Aliarmas, kurį nutylėjo J. Stalinas

Ar tokia taktika įrodo, kad Kremlius nė nenutuokė apie artėjantį gaisrą? Toli gražu. M. Soloninas liudija, kad Raudonoji armija buvo rimtai ruošiama pasipriešinimui.

Antai, 1941 m. birželio 18 d. atsiranda 12-ojo mechanizuotojo korpuso (MK) vado, generolo majoro Nikolajaus Šestopalovo, paimto į nelaisvę ir liepos 12 d. žuvusio prie Šiaulių, įsakymas Nr. 0033, išmargintas grifais „Labai slaptai“, „Ypatingos svarbos“. Jis prasideda tokiais žodžiais:

„Gavus šį įsakymą, visus dalinius parengti kovai. Dalinius parengti kovai kaip ir paskelbus „Kovinį aliarmą“ pagal planą, tačiau paties „Aliarmo“ neskelbti… Pasiimti tik tai, kas būtina mūšiui bei užtikrinti gyvybei…“ Toliau – nurodymas birželio 18 d. 23.00 pradėti judėti į dislokacijos rajonus. Beje, visi paskutiniai maršrutų punktai buvo miškuose.

Jame, be kita ko, sakoma: „Priešlėktuvinės gynybos zonos viršininkui iki 1941 m. birželio 19 d. vakaro apygardos priešlėktuvinėje gynyboje pasirengti visuotiniam aliarmui… Iki 1941 m. birželio 19 d. pranešti, kaip bus dengiami dideli geležinkelių ir gruntiniai tiltai, artilerijos sandėliai ir svarbiausių objektų priedangos nuo pikiruojamųjų bombonešių.

Iki 1941 m. birželio 21 d. kartu su vietos priešlėktuvine gynyba organizuoti: Rygos, Kauno, Vilniaus, Dvinsko (Daugpilio), Mitavos, Libavos, Šaulių miestų užtemdymą, priešgaisrinę apsaugą juose… Ne vėliau kaip iki 1941 metų birželio 20 d. ryto išmesti į fronto ir armijų vadavietes su pakankamu kiekiu priemonių komandas, kurios juose įrengs ryšių mazgus…“ Kone visų darbų atlikimo kraštutinis terminas – birželio 21-osios vakaras.

Nors Josifas Stalinas žvalgybos buvo informuotas apie galimą kito ryto puolimą, nei jis, nei maršalas Georgijus Žukovas (vėliau savo atsiminimuose jis atskleidė Generalisimo delsimo taktiką, bet J. Stalino gerbėjų netrukus buvo sutriuškintas; prieš 10 metų LTV įrodinėjo, kad G. Žukovas turėjo lietuviškų šaknų – buvo kilęs iš Biržų krašto) nesiėmė įvesti aukščiausią kovinę parengtį Vakarų regione. Rezultatas: nacistinė Vokietija per kelias savaites sutriuškino milžinišką 3 mln. Raudonosios armijos grupuotę, o iki pat birželio 26 d. Maskvon siunčiamus štabų šifruotus pranešimus apie vokiečių užimamus miestus sovietinė vadovybė laikė priešo klastotėmis. Taip tarp Panevėžio ir Dvinsko „dingo“ visa 11-oji armija – apie 60 tūkst. karių. Kaip teigė sovietų istorikai, pirmosiomis dienomis buvo sunaikinta 1600 sovietų lėktuvų, didžioji dalis jų – žemėje.

Sovietai daug jų tiesiog paliko traukdamiesi. Antai, vien Vilniaus Kirtimų (Porubaneko) aerodrome liko dešimtys tvarkingai išrikiuotų naujausių kovos lėktuvų Il-2, Jak -1, MiG-3. Taip atrodė ir Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei kiti aerodromai.

Iš tiesų aliarmas buvo paskelbtas. Sovietiniai istorikai rašė apie F. Kuznecovo bendrapavardžio, karinio jūrų laivyno liaudies komisaro admirolo Nikolajaus Kuznecovo „žygdarbį“, kuris esą „nesibaimindamas pažeidė Stalino draudimą ir karo išvakarėse kariniame laivyne paskelbė aliarmą“.

Po karo už tai admirolas vos neužmokėjo gyvybe: J. Stalinas jį apkaltino sąjungininkams perdavus slaptus torpedų brėžinius ir jūrų žemėlapius, vos nepateko už grotų,o visi titulai jam buvo gražinti tik po J. Stalino mirties. Tačiau po konflikto su gynybos ministru G. Žukovu 1956 m. visiškai buvo priverstas išeiti į atsargą „be teisės tarnauti laivyne“.

V. Putinas kontroliuoja ir perrašo istoriją

Šie ir kiti karo išvakarių faktai Rusijoje nutylimi iki šiol. Kaip rašo dukart per mėnesį leidžiamas Amerikos žurnalas „The American Interest“, J. Stalino taktiką nukopijavęs V. Putinas perrašo istoriją, kad pateisintų savo autoritarinį valdymą.

Leidinys pateikia pavyzdį, kaip buvo atleistas Rusijos valstybinio archyvo direktorius Sergėjus Mironenka, paviešintais archyviniais dokumentais atskleidęs populiarų Rusijoje 28 panfiloviečių iš 3016-osios generolo majoro Ivano Panfilovo vadovaujamos šaulių divizijos žūties prie Maskvos 1941-ųjų žiemą mitą. Iš paskelbtų sovietinių pareigūnų dokumentų akivaizdu, kad visą šią didvyrišką istoriją, nuolat kartojamą vadovėliuose, išgalvojo vienas karo žurnalistas… Šių metų kovą S. Mironenka buvo atleistas iš pareigų.

Tai sudėtinė V. Putino skatinamo mito apie SSRS pergalę prieš fašizmą dalis, rašo žurnalas. Jam uoliai padeda užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, šiemet parašęs straipsnį „Rusijos užsienio politikos istorinė perspektyva“, kuriame teigiama, kad nuo pat krikščionybės priėmimo 988 m. rusus nori pavergti galingos Europos šalys ir Amerika, tad tam reikia priešintis. Taip Rusijoje plečiama antivakarietiška isterija.

Perrašydamas ir kontroliuodamas istoriją, Kremlius neigia savo okupacinę agresyvią politiką šiandien. Pasisavindamas visus nuopelnus už nacistinės Vokietijos pralaimėjimą, jis nutyli gėdingiausius karo išvakarių ir jo pradžios faktus. Dabar Kremliaus ideologai stebisi: 1941 – ųjų birželį lietuviai išskėstomis rankomis sutiko vermachtą, o 1940 m. birželio 15-ąją įžygiavusių Raudonosios armijos karių gėlėmis neapipylė…

***

Kažin, kaip pasielgtume šiandien? Juk karo šmėkla iš Gruzijos ir Ukrainos artėja prie Lietuvos sienų: neseniai pranešta, kad prie Baltarusijos sienos, į Briansko srities Klincų miestelį, siunčiama 28-oji motorizuotųjų šaulių brigada iš Uralo (per Minską iki Lietuvos sienos nėra ir 600 km), o iki šių metų pabaigos netoli Baltarusijos sienos atsiras dvi Rusijos kariuomenės divizijos.