Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:

Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai.

Kitaip rašoma 1828 metų Rodūnios bažnyčios vizitacijoje: „Į bažnyčią susirinkę žmonės gieda lenkiškai, šventadieniais pamokslai būna žmonėms suprantama lenkų kalba“. Dar paaiškinama, kad „parapijiečiai moka lietuvių kalbą, bet išpažintį atlieka paprasta rusų kalba“. Tendencija aiški – keistuoliai parapijiečiai dar kalba lietuviškai, tačiau į tai galima nekreipti dėmesio, nes išpažintį jie atlieka gudiškai.

Žinoma, kad net lenkų okupacijos metais nepavyko nutautinti Dubičių parapijos, o minėtoje 1828 metų vizitacijoje pabrėžiama, kad pamokslai Dubičiuose sakomi „žmonėms suprantama lenkų kalba“. Nočioje pamokslai irgi lenkiški. Šios bažnyčios 1828 metų vizitacijoje rašoma: „Nors toje parapijoje yra kalbančių svetima lietuvių kalba, tačiau išpažintis atliekama lenkiškai“. Taip pateisinant lenkų kalbos vartojimą, nė vienoje Rodūnios ir Lydos dekanato bažnyčioje nebuvo sakomi lietuviški pamokslai, giedota ir melstasi tik lenkiškai.

1919 metais kun. Mykolas Krupavičius paskelbė 1857 metais akademikui Piotrui Kepenui atsiųstus duomenis apie lietuvių gyventojus parapijose. Lydos aps. nurodytos šios grynai lietuviškos parapijos: Benekainių, Eišiškių, Nočios, Rodūnios, Užubalio, Varenavo, Vosyliškių, Voverkos. Armoniškių parapijoje lenkiškai kalbėta tiktai Armoniškių palivarke ir Pažižmio bajorkaimyje. Dar keturi kaimai nurodyti esantys mišrūs. Tikėtina, kad klebonai, siųsdami žinias Rusijos Mokslų Akademijai, stengėsi būti objektyvūs. Matyt, 1857 metais nurodytose grynai lietuviškose parapijose ir bajorkaimių šlėktos dar kalbėjo arba bent mokėjo lietuviškai.

Žinoma, kad Rytų Lietuvoje spartus nutautėjimas vyko po 1863 metų sukilimo pradėjus labiau persekioti Katalikų bažnyčią. Pavyzdžiui, Dūkštų, Paberžės, Rudaminos, Rukainių, Šumsko ir kitos bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis, o parapijiečiai katalikai surašyti į stačiatikius. Žinoma nemažai atvejų, kai ir lietuviai kunigai nuo 1863 metų griebėsi lenkų kalbos. Pavyzdžiui, nuo 1868 metų iki mirties Asavos klebonu buvo lietuvis poetas ir švietėjas kun. Kajetonas Aleknavičius (1804–1874). Jis irgi nesakė lietuviškų pamokslų, lietuviškai nekatekizavo. Žinoma, Asavos parapijiečiai vis dėlto galėjo su kelbonu bendrauti gimtąja kalba, lietuviškai atlikti išpažintį.

Caro valdžios duomenimis, 1884 metais Lydos aps. grynai lietuviškos tebebuvo Benekainių, Nočios ir Rodūnios parapijos, tačiau visose tos apskrities bažnyčiose giedota, pamokslai sakyti ir evangelija skaityta tik lenkiškai.

Niekas nesikeitė iki XIX a. pabaigos. Lietuviai valstiečiai pramoko gudų kalbos. Draudžiama lietuviška spauda Lydos aps. beveik nepasiekdavo, o ir skaityti jos beveik nebuvo kam. Lenkiškai poterius kalbantys valstiečiai lietuviškai skaityti nemokėjo.

Į lietuvių kalbos teises Vilniaus vyskupijos bažnyčiose atkreipė dėmesį ir draudžiama lietuvių spauda. Jaunas, anksti miręs kun. Paulius Rakauskas 1893 metais surinko žinių apie Vilniaus vyskupijos lietuviškas parapijas ir nurodė, kokia kalba Lydos aps. bažnyčiose sakomi pamokslai bei giedama. Lietuviškomis nurodytos Asavos, Benekainių, Nočios, Rodūnios ir Šalčininkų parapijos, tačiau jų bažnyčiose lietuvių kalbos nebuvo. Šios žinios paskelbtos lietuvių spaudoje.

Apie Rodūnios parapiją 1894 metais Mečislovas Davainis-Silvestraitis rašė: „Žmonės čia lietuviškų knygų nevartoja ir nežino, kad yra kokios lietuviškos knygos. Mažai čia yra mokančių skaityti, ir tie iš lenkiškų Rodūnios bažnyčioje gieda. O kunigas Stašys, tikras lietuvis, kilęs iš Zarasų apskrities nuo Panemunio, net nedrįsta čia lietuvišką kalbą bažnyčioje įvesti, bijodamas šlėktų ir kvailų žmonių, kurie tuojau vyskupui Audzioniui Vilniuje apskųstų. Bažnyčioje lietuvybė prasideda ir baigiasi lietuviška evangelija, o pamokslai ir visa kita bažnyčioje jau yra lenkiškai. Žmonės, savo kalba neturėdami nei dvasinio, nei pasaulietinio švietimo, yra labai tamsūs…“

Tas pats autorius 1894 metais rašė ir apie kitas lietuviškas Lydos aps. parapijas. Visose kitose bažnyčiose giedota, pamokslai sakyti, išpažinčių klausyta, santuokų ir krikšto apeigos atlikinėtos tik lenkiškai. Pastebima, kad vietos lietuviai, neturėdami savų inteligentų ir matydami, jog kunigai bei kiti pareigūnai nevartoja lietuvių kalbos, laiko ją prasta ir pagoniška, patys stengiasi jos atsikratyti. Vietos gyventojai beveik nežinojo, jog esama lietuviškų maldaknygių, laikraščių ir knygų. Tiesa, net tolimoje Žirmūnų parapijoje buvo žmogus, mokantis lietuviškai skaityti. Jis buvo užsisakęs laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, kurį balsu paskaitydavo ir kaimynams. Toje pačioje parapijoje vienas knygnešys iš Zarasų aps. buvo paskleidęs kelias lietuviškas knygeles.

***

Tautiškai susipratusiam lietuviui kunigui sustabdyti nuo amžių slavinamų Lydos aps. lietuvių nutautėjimą nebuvo paprasta. Nepakako bažnyčioje lietuviškai paskaityti evangeliją ar pasakyti pamokslą. Reikėjo žmones išmokyti lietuviškų poterių, giesmių. Namuose lietuviškai kalbantiems pagyvenusiems žmonėms nebebuvo ūpo mokytis poterių gimtąja kalba. Vaikučius reikėjo ne tik pradėti lietuviškai katekizuoti, bet ir išmokyti šia kalba skaityti bei rašyti. Buvo kaimų, kur tėvai, matydami valdininkų ir kunigų niekinamą lietuvių kalbą ir norėdami, kad jų atžalos galėtų lengviau mokytis rusiškoje mokykloje bei lenkiškai pasiruošti pirmajai komunijai, ėmė mokyti savo vaikučius gudiškai.

1904 metais panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, o nuo 1905 metų leidus mokyklose dėstyti ir vietines kalbas, lietuvių padėtis Lydos aps. mažai tepasikeitė. 1905 metais nurodytas toks lietuvių mokinių kiekis valdinėse mokyklose: Aleksandravo (Butrimonių ir Asavos apylinkės) – 100%, Benekainių – 16%, Nočios – 100%, Pelesos – 100%, Rodūnios – 66%, Žirmūnų – 16%. Deja, nė vienoje iš šių mokyklų iki 1915 metų neįvestos lietuvių kalbos pamokos.

1906 metų pradžioje Aleksandravo valsčiaus, kuriam priklausė dalis Butrimonių ir Asavos parapijų, gyventojai pasiuntė Vilniaus generalgubernatoriui prašymą. Jame reikalavo pašalinti lietuvius lenkinančius dvasininkus, pavyzdžiui, Eišiškių kleboną ir Rodūnios dekaną Nikodemą Juozapą Gintautą-Dzevaltovskį. Į lietuviškas parapijas dekanais ir klebonais prašė skirti kunigus lietuvius. Valdinėse mokyklose reikalavo mokytojų lietuvių, kurie dėstytų lietuviškai. Žirmūnų valsčiaus gyventojai reikalavo, kad valdinėje mokykloje tikybą dėstytų kunigas lietuvis. Analogiškame Benekainių valsčiaus prašyme reikalauta uždaryti visas privačias ir nelegalias lenkiškas mokyklas, uždrausti agitatoriams iš Varšuvos lenkinti vietos žmones ir kt. Caro valdžia tų peticijų beveik nepaisė.

Lietuvių atgimimas Vilniaus vyskupijoje ir ypač Lydos aps. susidūrė ne tik su pavienių dvarininkų, bet ir su bajorkaimių smulkių šlėktų bei kunigų pasipriešinimu. Kova su lietuvių kalba buvo gerai organizuota. 1903 metais Rusijoje susikūrė Lenkų tautinė demokratų partija, kuri nuo 1905 metų ypač išplėtė veiklą Vilniaus gubernijoje. Ši partija rėmėsi daugiausia dvarininkais bei dvasininkais ir stengėsi pajungti sau Katalikų bažnyčią. Vilniaus vyskupas Eduardas Ropas 1905–1907 metais tapo lenkų tautinių jėgų įrankiu. Ši įtaka paveikė ir Vilniaus vyskupijos valdytoją nuo 1908 metų Kazimierą Michalkevičių.

Su lietuvių judėjimu, tautiniu atgimimu aktyviai kovojo dauguma Vilniaus lenkų laikraščių: Kurjer Litewski, Dziennik Wileński, Goniec Wileński, Przyjaciel ir kiti. Pasirodė lenkiškų brošiūrų, kuriose su sarkazmu ir ironija rašyta apie lietuvių tautinį atgimimą, kurstytos antilietuviškos šovinistinės nuotaikos, raginta kovoti su „litvomanais“ kunigais ir t.t.

Gudiškai pramokę lietuviai valstiečiai buvo skiriami prie lenkų. Ką jau kalbėti apie dvikalbius gyventojus ir šeimas, kur vyresnieji kalbėjo lietuviškai, o vaikai stengėsi šnekėti gudiškai, nors suprasdavo ir tėvų kalbą. Todėl lietuvių ir lenkų pateikiama tautybių statistika yra gana skirtinga ir prieštaringa.

XX a. pradžioje Lydos aps. lietuviškai kalbėjo dviejuose – Lydos ir Rodūnios – dekanatuose. Lydos dekanate lietuviška buvo Armoniškių parapija. apie trečdalis gyventojų dar kalbėjo lietuviškai Trakelių ir Žirmūnų parapijose, tačiau jų bažnyčiose lietuvių kalbai vietos nebuvo. Keli šimtai lietuvių gyveno ir Lydoje.

Rodūnios dekanate lietuviai mažumą sudarė Užubalio, Vosyliškių ir Voverkos parapijose – jose lietuviškai kalbėjo 10–30% visų gyventojų. Voverkos parapijoje gyveno apie 700, Vosyliškių – apie 1000, Užubalio – apie 2000 lietuvių. Minėtų parapijų bažnyčiose XX a. pradžioje lietuvių kalba nevartota. Tiesa, 1905.09.28 Vosyliškėse Kamojų klebonas Konstantinas Stašys pasakė pirmą ir bene vienintelį lietuvišką pamokslą.

Neapykanta Lietuvai Rodūnios bažnyčioje

Rõdūnia – sena gyvenvietė. Ji minima kryžiuočių kelio iš Perlamo į Eišiškes aprašyme XIV a. pabaigoje. Vėliau tai buvo didžiojo kunigaikščio dvaras (Rodūnios seniūnija). Jau 1486 metais Rodūnia turėjo miestelio požymių, joje buvo karčemų. Prieš 1556 metus pastatyta bažnyčia. 1792.06.23 Rodūniai suteiktos miesto savivaldos teisės.

1890–1898 metais Rodūnios klebonu buvo K. Stašys, gimęs 1849 metais Rokiškio krašte, Panemunio parapijoje. Jau minėta, kad kun. K. Stašys neįvedė Rodūnios bažnyčioje nei lietuviškų pamokslų, nei giedojimų. Tai padaryti nebuvo paprasta. Pradėta lietuviškai skaityti evangelija. Atsirado parapijiečių, kurie įsigijo lietuviškų maldaknygių, tačiau tada buvo uždrausta lietuvių spauda. Tikriausiai kažkam įskundus, policija darydavo kratas net klebonijoje, ieškodama lietuviškų maldaknygių. Kun. K. Stašys Rodūnioje pasakė ir pirmąjį lietuvišką pamokslą. Beje, 1905 metais, kai buvo Kamojyse, kun. K. Stašys už lietuviškus pamokslus buvo skundžiamas vyskupui, kaltinamas „litvomanija“.

1899 metais Rodūnios klebonu paskiriamas Stanislovas Brazauskas (Brzozowski). Naujasis klebonas ne tik įvedė lietuviškus pamokslus, bet ir ėmė katekizuoti lietuvių vaikus jų gimtąja kalba. Minėtas Rodūnios dekanas N. J. Gintautas-Dzevaltovskis, kovodamas su lietuvių kalba, ėmėsi negarbingų būdų. Pasirinkęs kelias gudiškai kalbančias Rodūnios miestelio davatkas ir joms per išpažintį „išaiškinęs“, kad lietuvių kalba pagoniška, o lietuviai kunigai – išdavikai, neverti jokio pasigailėjimo, įsakė joms [parašyti] vyskupui adresuotą skundą prieš Rodūnios kleboną. Davatkos ėmė vaikščioti po parapiją, rinkdamos parašus. Deja, dekano suregztą skundą pasirašė tik 4 vyrai ir 7 moterys. Dekanui reikėjo keisti taktiką. 1906 metų pavasarį per išpažintį Eišiškių klebonas vėl pamoko Rodūnios davatkas per lietuviškus pamokslus organizuoti giedojimus. 1906.12.12 lenkininkai neleidžia lietuvaitėms giedoti prie vargonų, o pradėjus sakyti lietuvišką pamokslą, keli vyrai ėmė varyti žmones iš šventovės. Dar po savaitės iš sakyklos prabilus lietuviškai, pasigirdo šūkavimai.

1910 metų vasarą į Rodūnią vikaru paskiriamas nutautęs lietuvis kun. Antanas Dovidavičius. Jis pažadėjo čia „išnaikinti Litvą“. Lenkininkai trukdydavo ne tik lietuviškus pamokslus, bet ir giedojimus. 1910.12.5 po pamaldų lietuviai susirinko prie vargonų giedoti. Suoluose susėdo asmenys, kurie pabandė lietuvius perrėkti giedodami lenkiškai. To neįstengę, lenkininkai ėmė plūstis ir šaukti. Pagaliau jie užlipo prie vargonų ir ėmė lietuvius mušti, tampyti juos už plaukų. Lietuviai prieš mušeikas rankų nekėlė, du jų buvo sukruvinti. Kun. A. Dovidavičius tuo metu buvo bažnyčioje, bet riaušininkų neramino. Kai šie pakilo mušti lietuvių, kun. A. Dovidavičius iš bažnyčios išėjo.

1911 metų liepos mėn. Rodūnios klebonu paskiriamas kun. Napalys Sabaliauskas, o vikaru – kun. Jonas Skardinskas. 1911.08.07 kun. N. Sabaliauskas ant šventoriuje įrengtos pakylos lietuviškai perskaitė evangeliją ir pradėjo sakyti pamokslą. Iš bažnyčios išėję keli asmenys ėmė balsiai rėkti. Kunigui kalbėti tapo neįmanoma. Klebonas paklausė, ko jie nori, ar kas trukdo klausyti lenkiškų pamokslų, ir išgirdo atsakymą: „Mes nenorime lietuvių kalbos. Šauksime, net kraują praliesime, bet kunigui neleisime sakyti lietuviškai pamokslų ir lietuviams jų klausyti“. Klebonas nulipo nuo pakylos ir nuėjo į kleboniją. Netrukus išgirdo triukšmą ir lenkiškus šauksmus: „Mušk!“ Du vyrai iš šventoriaus vedė Juozą Meciūną, o iš minios vyrai jam smūgiavo kumščiais į galvą bei nugarą. Išvestą už šventoriaus J. Meciūną išgelbėjo Varšuvos konservatorijos studentas Janas Kozakevičius.

Šis studentas mėgino nurodyti lenkų spaudos tendencingumą aprašant lietuvių ir lenkų santykius Rodūnios parapijoje (Kurjer Wileński, 1911, Nr. 42), tačiau laikraštis jo straipsnio nespausdino.

Nužmogėję Rodūnios lenkininkai ne tik pradėjo užpuldinėti pavienius lietuvius, bet į tokius nusikaltimus įtraukė ir miestelio paauglius. Antai 1911.08.14 keturias lietuvaites iš Stračiūnų, einančias giedoti į laidotuves Račkūnuose, užpuolė trys miestelio paaugliai. Jie merginas keikė ir mušė. Labiausiai kliuvo Viktorijai Bandarytei, kuriai stipriai prakirto lūpą. Lietuvių užpuldinėjimai ir mušimai išplito ne tik miestelyje, bet ir visoje Rodūnios parapijoje. 1912 metų pradžioje lietuvių vestuvininkai, važiuojantys per slavišką Kazokiškių kaimą, buvo lenkininkų užpulti ir sumušti. Ypač kliuvo jaunavedžiams. Nepaisant teroro ir daugybės paskleistų gandų, 1912 metų birželio mėn. Rodūnios parapijoje lenkais užsirašė 6418, lietuviais – 2981 asmuo.

1912.07.16 Rodūnioje buvo atlaidai. Prieš mišparus klebonas Motiejus Juozapavičius iš sakyklos lietuviškai perskaitė evangeliją. Su pirmaisiais pamokslo žodžiais pasigirdo lenkiški balsai: „Nereikia lietuviškai! Važiuok į Dubičius lietuviškai sakyti!“ Nuo durų būrys lenkininkų, stumdydami lietuvius, ėmė artėti prie sakyklos. Lietuviai nieko nedarė, kai kurie tik verkė. Stanislovas Statevičius iš Surkantų bajorkaimio trenkė kumščiu į veidą pelesiškei Marijonai Kaliauskienei, kuriai iš nosies pasipylė kraujas, o kitos Surkantų moterys ją tampė už plaukų. Kunigas pradėjo sakyti lenkišką pamokslą, tačiau bažnyčioje nebuvo ramu, girdėjosi kalbos, juokai, baladojimasis. Po mišparų, kai žmonės išsiskirstė, o kunigai nuėjo į kleboniją pietauti, prie didžiojo altoriaus tvorelės susirinko būrelis lietuvių ir ėmė giedoti „Dėkui, dėkui, Jėzau maloningas“. Tuoj bažnyčios prieangyje atsirado grupė asmenų ir užtraukė lenkišką giesmę. Kadangi lietuviai giedojo toliau, lenkininkai puolė lietuvius ir ėmė juos stumdyti bei mušti šaukdami: „Šalin iš mūsų bažnyčios, čia jūs neturite teisės giedoti lietuviškai!“ Lietuviai buvo tąsomi už plaukų, spardomi ir visaip mušami. Ypač energingai „darbavosi“ Juozapas Rusteika iš lietuviško Dubinių kaimo. Žiauriai sumušama jau ne kartą anksčiau užpuldinėta giedotoja iš Stračiūnų V. Bandarytė. Kraujas jai tekėjo iš nosies, ausų, gerklės. Mergina bažnyčioje gulėjo be sąmonės. Atsipeikėjusi išsvirduliavo į šventorių, kur vėl buvo mušama Papiškių kaimo lenkininkų. Sutemus ją pusgyvę brolis parsivežė namo. Iš mušamos Rozalijos Meciūnaitės iš Senųjų Druskininkų atimama lietuviška maldaknygė, kuri suplėšoma ir sutrypiama. Taip pat atimama ir sutrypiama Marijos Markelevičiūtės iš Kurkių kaimo maldaknygė. Ji pati už plaukų ištempiama iš bažnyčios ir mušama per galvą. Daužoma net keturiolikmetė mergaitė iš Kargaudų Cecilija Vaitkūnaitė. Jai iš burnos tekėjo kraujas, atsipeikėjo tiktai išvilkta į šventorių. daugiau ar mažiau sumušta 13 lietuvių. Iš vyrų labiausiai nukentėjo Dubinių kaimo gyventojas Stanislovas Lukoševičius. Jis buvo pagautas šventoriuje ir mušamas lazdomis bei kumščiais per galvą. Pradėjus lietuvius mušti, J. Čuika nubėgo į kleboniją ir apie riaušes pranešė dekanui N. J. Gintautui-Dzevaltovskiui. Pastarasis išėjo į kiemą, pasižvalgė, nepatenkintas paklausė, kur tie primuštieji, ir grįžo į kleboniją. Kai kunigai atėjo į bažnyčią, žmonių ten neberado. Paaiškėjo, kad smurto organizatoriai stovėjo atokiau ir nurodinėjo, ką reikia mušti.

Lenkų spauda demagogiškai teigė, kad jokių muštynių nebuvo. Muštynes Rodūnioje aprašė ne tik lietuvių, bet ir rusų spauda. Valstybės dūmos atstovas kun. Stanislovas Maciejevičius atvyko į Rodūnią. Jis pasakė pamokslą apie artimo meilę, o apie Rodūnios įvykius taip kalbėjo: „Taigi Vilniaus rusų ir lietuvių laikraščiai paleido apie jus bjaurias paskalas, kuriomis aš ne per daug tikiu… Norinčių lietuvių kalba pamaldų užsirašė daugiau nei 2800. Jei kurie ir suprastų lenkiškai, tai negalvokite jų versti klausyti lenkiškų pamokslų, giedoti lenkiškas giesmes. Kas kita būtų, jei pasirodytų, kad visi nenori lietuvių kalbos bažnyčioje. Aš žinojau tokių parapijų, kur pirma prašė lietuvių kalba pamaldų, bet paskui visi pasisakė nenorį. Rūpinkitės, kad ir pas jus taip būtų“.

Paskelbiama nauja pamaldų tvarka. Rodūnios parapijoje lietuviški pamokslai ir giedojimai skiriami 8 kartus per metus. Visa kita lenkiškai. Be to, per lenkiškas pamaldas turi būti sakomas ir lietuviškas pamokslas, o po mišparų, pasibaigus pamaldoms, niekas negali trukdyti norintiems lietuviškai giedoti. Kun. S. Maciejevičius pasiūlė lenkininkams apsigalvoti, ar jie sutinka su tokia pamaldų tvarka. Tam duota valanda laiko. Po karštų ir triukšmingų svarstymų trys lenkų delegatai nuėjo į kleboniją ir pareiškė, kad lietuvių kalbos Rodūnios bažnyčioje neleis. Tada kun. S. Maciejevičius nuėjo į bažnyčią ir paskelbė vyskupijos valdytojo interdiktą visai parapijai. Nauja pamaldų tvarka Rodūnios bažnyčioje lietuviai buvo labai nuskriausti, tačiau lenkininkams reikėjo visai išguiti lietuvių kalbą.

Įvykiams Rodūnioje nebuvo abejingas ir Jonas Basanavičius. Tikriausiai jo pastangomis dėl pamintų lietuvių kalbos teisių Rodūnios bažnyčioje pasiunčiamas prašymas Šventajam Tėvui, o laiško tekstas paskelbiamas spaudoje. Faktiškai kreipimasis į popiežių Rodūnios parapijos lietuvių padėties nepagerino. Reikia manyti, kad vyskupijos valdytojas mokėjo pasiaiškinti.

Lenkų spauda pradėjo kampaniją, reikalaudama Rodūnioje klebono lenko. Fanatizuoti asmenys toliau užpuldinėjo lietuvius. 1912.10.04 pelesiškis Vincas Stračinskas su reikalais atvyko į Rodūnią. Jį pamatęs, vienas asmuo suriko: „Muškite, šitas lietuvis!“ Į V. Stračinską pasipylė akmenų kruša, prakirstas veidas. Gal taip lenkininkai suprato kun. S. Maciejevičiaus patarimą siekti, kad patys lietuviai nebenorėtų lietuvių kalbos. Taip ir įvyko. Mažiau tautiškai susipratę lietuviai palinko į gudus ir užsirašė lenkais. Tuose kaimuose, kur buvo suspėta pramokyti lietuviškų poterių, skaityti, priešingai, didėjo atsparumas prievartiniam nutautinimui.

***

1912 metų spalio mėn. Rodūnios klebonu paskiriamas jau pagarsėjęs lietuvių priešas, anksčiau Asavos bažnyčioje panaikinęs lietuvių kalbą, kun. Viktoras Kochanskis. Atvykus į Rodūnią kun. V. Kochanskiui, lietuvių padėtis labai pablogėjo. Pavyzdžiui, ateina žmogus išpažinites ir prabyla lietuviškai, o klebonas tuoj klausia, iš kur jis toks būsiąs. Negana to, per išpažintį šis kunigas ragindavo lietuvius nebendrauti su labiau tautiškai susipratusiais asmenimis, net nurodydavo jų pavardes. Bažnyčioje gimtąja kalba giedančias lietuvaites klebonas stengdavosi paveikti per jų tėvus, aiškindamas, kad jų dukros dalyvauja socialistų veikloje. Apskritai su lietuviais kun. V. Kochanskis visada stengdavosi kalbėti lenkiškai lietuvišku žargonu, taip žmones pratindamas prie lenkų kalbos. Per pamokslus aiškindavo, kad išganymui lietuvių kalba nereikalinga, kad žmogus, atsižadėjęs savo kalbos, nedaro nuodėmės ir pan. Kun. V. Kochanskis ragindavo skaityti tik lenkišką spaudą ir ją platino, stengdavosi sužinoti lietuvių laikraščiuose spausdinamų korespondencijų iš Rodūnios autorius, kuriuos visaip persekiodavo.

Pradėjęs aktyvią lenko misijonieriaus veiklą, klebonas sudarė naują parapijiečių sąrašą. Lietuviais beužsirašė 1975 asmenys. Paklausti, kodėl užsirašė lenkais, žmonės atsakydavo: „Klebonas neapkenčia lietuvių, tai ir užsirašiau lenku“.

Per lietuviams skirtas pamaldas lenkai neduodavo bažnytinių procesijų vėliavų. Todėl 1914 metais lietuviai įsigijo bažnytinę vėliavą su lietuvišku užrašu. Klebono palaikomi lenkininkai tos vėliavos įnešti į bažnyčią neleido. Lietuvaitėms, apsirengusioms tautiniais drabužiais, įeiti į bažnyčią draudė pats. kun. V. Kochanskis, nes tai neva užgauna lenkų jausmus.

Rodūnios dekanas Pranciškus Sakalauskas teigė, kad įsigytąją vėliavą su lietuvišku užrašu reikia be jokių iškilmių įnešti į bažnyčią ir pašventinti. Vėliavą pašventinti numatyta 1914.11.07. Vėliavai šventinti paskirtą dieną dekanas per lenkišką pamokslą ragino Rodūnios parapijiečius vengti kivirčų, nesėti neapykantos tarp tautų. Jis paskelbė, kad bus pašventinta lietuvių aukojama vėliava, o kas tam priešinsis, bus nubaustas Dievo ir įstatymo. Po pamaldų kun. P. Sakalauskas atėjo sakyti lietuviško pamokslo. Skaitant evangeliją lietuviškai, bažnyčioje kilo triukšmas. Kelios moterys ties sakykla kalbėjo taip, lyg griaudėtų perkūnija. Kunigas prašė laikytis tylos, o kas nenori klausyti pamokslo, gali išeiti. Po pamokslo paskelbė apie vėliavos šventinimą. Dekanui išeinant iš bažnyčios, keliasdešimt žmonių aršiai šaukė, kad neleis šventinti ir įnešti į bažnyčią vėliavos su lietuvišku užrašu. Girdėjosi balsų, jog vėliava bus suplėšyta ir kojomis sutrypta. Dekaną keikė pačiais nešvankiausiais žodžiais. Nenustodama rėkauti, dekaną apsupusi minia palydėjo jį iki klebonijos. Kunigas buvo apstumdytas, o vieno iš minios alkūne taip trinktelėtas, kad skausmą juto daugiau negu dešimt dienų. Kai žmonės nuo rėkimo užkimo, dekanas kreipėsi į susirinkusius ir pasakė, kad jį stebina minios elgesys, nes taip gali elgtis chuliganai, o ne krikščionys. Vėl pasipylė riksmai ir keiksmai. Minia apstojo kleboniją. Dekanas įėjo į vidų. Tikėdamasis lenkininkus nuraminti, po kurio laiko kun. P. Sakalauskas vėl išėjo laukan. Girdėjosi riksmai, paties dekano plūdimas, lietuvių įžeidinėjimai, vadinant juos marjavitais, reikalavimai „baigti su Litva“.

Vėliava liko nepašventinta, tačiau dekanas nepanoro pataikauti riaušininkams. Po kelių dienų jis vėl atvyko į Rodūnią ir iš žmonių sužinojo 9 svarbiausių triukšmadarių bei organizatorių pavardes. Kiekvienam jų Vilniaus gubernatorius administracine tvarka paskyrė po 50 rub. baudos arba po mėnesį arešto. Lietuvių vėliava į Rodūnios bažnyčią nebuvo įnešta nė 1915 metais.

***

Vokiečių okupacijos metais kun. V. Kochanskiui buvo kebliau persekioti lietuvius. Vėliau okupacinė valdžia kun. V. Kochanskį išvežė į Vokietiją. Rodūnios parapijos lietuviai galėjo lengviau atsikvėpti, pasijusti žmonėmis. Pasitraukus vokiečiams, 1919 metais kurį laiką Rodūnioje šeimininkavo bolševikai, vėliau užėjo lenkai. Galima priminti, kad nuo 1920 metų rugpjūčio pabaigos Rodūnios apylinkėse apie dvi savaites stovėjo lietuvių kariuomenės dalinys. 1920.10.09 Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį ir netrukus užėmė didesnę dalį Vilniaus vyskupijos. 1922.03.24 Lenkijos seimas oficialiai prijungė Vilniaus kraštą prie Lenkijos. 1922 metų rudenį į Rodūnią vėl grįžo kun. V. Kochanskis. Žinodami, kad klebonas juos gins ir užtars, lenkininkai vėl pakyla į kovą su lietuvių kalba Rodūnios bažnyčioje. 1922.10.22 mėginant nuraminti trukdytojus, buvo atsakyta: „Nuo šios dienos Lietuvos jau nėra. Amen“. Iš tiesų lietuviams neleista pagiedoti nė po mišparų. Kun. V. Kocahnskis parašė vyskupui, kad lenkai nebeįsileis lietuvių kalbos į Rodūnios bažnyčią ir dėl to „viskam pasiruošę“.

1923.04.04 lenkai lazdomis išvaikė iš Rodūnios bažnyčios lietuvius, giedančius Kristaus kančios kelių stotis. Miestelyje ir bažnyčioje vykdavo priešlietuviškos manifestacijos. 1923.09.08 lenkai vėl neleido lietuviams giedoti bažnyčioje. Vykstant nuolatiniam terorui prieš lietuvius, vyskupas Jurgis Matulaitis paskelbė Rodūnios bažnyčios interdiktą. 1923.10.07 prelatas Jonas Ušyla Rodūnios bažnyčią uždarė. Po ilgesnės pertraukos – 1924.05.24 – interdiktas Rodūnios bažnyčiai panaikinamas. Atidarant bažnyčią, dalyvavo 4 vyskupo atsiųsti kunigai. Pradėjus lietuviškai skaityti evangeliją, vėl pasigirdo lenkų legionierių daina. Per lietuvišką pamokslą lenkininkai puolė lietuvius lazdomis ir plytomis. Atvykusi policija suėmė 8 lietuvius ir tik 2 mušeikas lenkus. Kadangi riaušininkai pažadėjo ir toliau neįsileisti lietuvių kalbos, Rodūnios bažnyčia vėl uždaroma. Atidaryta tiktai 1924.08.10. Klebonu paskiriamas Stanislovas Ščemirskis, įsipareigojęs sakyti ir lietuviškus pamokslus. Kol vyskupu buvo J. Matulaitis, lietuviai Rodūnios bažnyčioje dar turėjo šiokių tokių teisių.

Netrukus kun. S. Ščemirskis pasirodė ne mažesniu lietuvių kalbos priešininku negu kun. V. Kochanskis. 1926 metais dėl „gerklės skaudėjimo“ klebonas S. Ščemirskis pradėjo nebesakyti lietuviškų pamokslų. Iš lietuvių ir jų kalbos jis įvairiausiai tyčiojosi. Pavyzdžiui, 1926.05.24 bažnyčioje mergaitėms giedant lietuviškai, klebonas ėmė garsiai juoktis, kvatojosi ir lenkininkai.

1926.09.12 paskelbiamas vyskupo K. Michalkevičiaus įsakas dėl naujos pamaldų tvarkos Rodūnios bažnyčioje: per metus leisti tik 4 lietuviški pamokslai. 1927.05.28 Vilniaus arkivyskupui lankantis Rodūnioje, verkdami lietuviai kalbėjo, kad jau beveik metai, kai jų gimtoji kalba pašalinta iš bažnyčios. Ganytojas pažadėjo įvesti ankstesnę pamaldų tvarką. Deja, klebonas nė nemanė vykdyti arkivyskupo nurodymo, už ką vėliau susilaukė jo padėkos.

Kaip buvo tyčiojamasi iš lietuvių Rodūnioje, liudija jų prašymas arkivyskupui. 1907.05.29 lietuviško pamokslo laukė ne tik lietuviai, bet ir lazdomis apsiginklavę miestelėnai, su kuriais prieš tai klebonas ilgai kalbėjosi. Prašyme rašoma: „18:35 klebonas išėjo į bažnyčios vidurį, pasakė „Garbė jėzui Kristui“… Miestelėnai gi su lazdomis susirinko prie didžiųjų durų, o kelbonas, įraudęs ir su riksmu, ėmė stumdyti visus nuo sakyklos link durų“. Norintiems lietuviškų pamokslų klebonas pasiūlė išeiti į priekį, o miestelėnai juokėsi ir grūmojo lazdomis. Vengdami kraujo praliejimo, lietuviai tik verkė ir tylėjo. Miestelėnų minia išstūmė lietuvius iš bažnyčios ir nuėjo rašyti protokolo, jog lietuviškų pamokslų nėra kam klausyti. Lietuviai maldavo į Rodūnią paskirti kitą kleboną. Į šį ir keletą kitų 1927–1928 metais parašytų lietuvių prašymų dėl jiems daromų skriaudų Rodūnios bažnyčioje arkivyskupas nekreipė dėmesio.

1938 metų kovo mėn. iš vėliavos Rodūnios bažnyčioje iškerpamas lietuviškas užrašas. Nebaigtą lenkų valdžios ir bažnyčios lietuvių nutautinimą Rodūnios parapijoje ir visoje Lydos aps. nuo 1942 metų teroru ir žudynėmis tęsė baltieji lenkų partizanai. Nuo 1945 metų sėkmingą to krašto lietuvių nutautinimo politiką vykdė sovietinės Baltarusijos internacionalistai.

Neapykanta Lietuvai kitose Lydos apskrities bažnyčiose

ARMONIŠKĖS. Armoniškėse, buvusioje Vilniaus vyskupo stalo valdoje, bažnyčia pastatyta dar prieš 1452 metus. Parapija nebuvo didelė. 1908 metais turėjo apie 3900 gyventojų, kurių 9/10 mokėljo lietuviškai. Lietuviškai tebekalbėjo šios gyvenvietės: Armoniškės, Baltušninkai, Biliai, Dainava, Daukšionys, Juodžiai, Lašėkai, Markauščizna, Markeliai, Mieliūnai, Naujasėdis, Parubiškės, Pereigonys, Pranapolis (palivarkas), Ramaškonys, Tusamonys, Vaitiešiūnai, Valatiškės, Zėziai. Liepinės kaime gyveno lietuviai ir gudai. Vien gudiškai kalbėjo Dainavėlės, Lingių ir Sedlisko (Sedliškių) kaimai, lenkiškai – Pažižmio bajorkaimis.

Lietuviškai evangeliją skaityti ir pamokslus sakyti Armoniškėse pradėjo kun. Alfonsas Mackevičius dar prieš 1899 metus. 1902 metais pablogėjus jo sveikatai, bažnyčią perėmė kun. Jurgis Zimkus. 1903 metų pradžioje Armoniškių klebonu paskiriamas Mečislovas Tanavičius. Jis iš bažnyčios pašalino lietuvių kalbą. Nuo 1908 metų tik per atlaidus į Armoniškes atvykę kviesti kunigai pasakydavo lietuviškų pamokslų. 1910 metais per atlaidus žmonės lietuviško pamokslo nebeišgirdo.

ASAVA. Pirmoji bažnyčia Asavoje pastatyta 1666 metais. Parapijos lenkinimas čia turėjo gilias tradicijas. Kun. V. Kochanskis teigė, kad lietuviškų pamokslų Asavoje nesakė nė 1868–1874 metais čia klebonavęs poetas kun. Kajetonas Aleknavičius. Vėliau Asavoje dirbo lietuviškai nemokantys kunigai. Net 1891–1894 metais ten kunigavęs Petras Bertulis, žemaitis iš Kvėdarnos parapijos Stigrėnų kaimo, nesiryžo į tikinčiuosius prabilti lietuviškai.

1906 metais lietuviškai namuose kalbėjo šie Asavos parapijos kaimai: Bilonys, Galmantiškės, Grubėnai, Kaniūkai, Lapotiškės, Nevašiai, Paaradnys, Padvarė, Pavilonys, Puodžiai, Sališkės, Totoriai, Vaikūnai, Zaniūnai, Žąsinai, Žemaitiškės, Žilionys. Lietuviškai mokėjo ir dauguma Asavos bažnytkaimio gyventojų. Lietuvių kalba buvo jau beveik išnykusi Balatninko, Jonių ir dar viename kitame sodžiuje. Lenkų kalba vyravo Aradnos dvare, Bartkuškio palivarke, taip pat bajorkaimiuose, Didžiuosiuose ir Mažuosiuose Daugėliuose, Jasonyse, Vaidaguose. Kadangi lietuviai nebuvo tautiškai susipratę, tai duomenys apie tautybes Asavos parapijoje pateikiami skirtingi. Lietuvių spaudoje rašoma, kad 1908 metais toje parapijoje buvo 25 kaimai ir 4 bajorkaimiai, kuriuose [bajorkaimiuose] gyventojai kalbėjo lenkiškai. Tik trijuose kaimuose kalbėta gudiškai arba lenkiškai, o 22 sodžiuose tebebuvo gyva lietuvių kalba.

1905 metais sunkiai sergantį kleboną F. Arbatavičių penkis mėnesius pavadavo Rodūnios vikaras J. Gudonis. Jis ne tik pradėjo sakyti Asavos bažnyčioje lietuviškus pamokslus, bet ir ragino žmones neatsisakyti gimtosios kalbos, išmokti lietuviškai melstis. Atsirado skundas, kad kun. J. Gudonis nori prievarta Asavos parapijiečius paversti „tamsiais lietuviais“. 1906 metais Asavos klebonu paskiriamas Juozas Stašys. Jis buvo kilęs iš Čedasų parapijos. Kun. J. Stašys irgi sakė lietuviškus pamokslus. Prieš jį pradedamas gerai organizuotas puolimas.

Su lietuvių kalba Asavos parapijoje energingai kovojo Žirmūnų klebonas Boleslovas Sperskis ir Eišiškių klebonas, Rodūnios dekanas N. J. Gintautas-Dzevaltovskis. 1906 metais kun. B. Sperskis agitavo prieš lietuvius kunigus žmones, susirinkusius Bastūnų geležinkelio stotyje pasitikti vyskupo, kurstė, kad net per pridėtines pamaldas visai neįsileistų lietuvių kalbos į bažnyčias. Be to, kun. B. Sperskis lankėsi Asavos parapijos bajorkaimiuose ir kurstė šlėktas kovoti su kun. J. Stašiu, pradėjusiu vaikus katekizuoti lietuviškai. Šlėktos iš Daugėlių bajorkaimio šį iškeikė už „litvomaniją“.

1906 metais kunigas B. Sperskis, atvažiavęs į vieną Asavos parapijos kaimą pas ligonį, sužinojo, kad kaimo gyventojai turi 1905 metais išleistų lietuviškų elementorių. Šis kunigas iš žmonių surinko 10 elementorių, užmokėjo už kiekvieną knygelę po 8 kapeikas ir visas sunaikino.

Skyrelyje apie Rodūnią minėta, kad 1907 metų sausio mėn. vyskupas paskyrė komisiją nustatyti, ar Asavos, Butrimonių ir Rodūnios bažnyčiose reikalinga lietuvių kalba. Žinoma ir vieninga komisijos narių išvada – lietuvių kalba Asavos bažnyčioje nereikalinga. Atvykus į Asavą vyskupo skirtai komisijai, susirinko apie 200 lenkų agitatorių pakviestų asmenų ir reikalavo pašalinti lietuvių kalbą iš bažnyčios. Lietuviai į komisiją nesikreipė.

Kai kurių lenkų kunigų ir šlėktų sukurstyti žmonės Asavos bažnyčioje ėmė trukdyti lietuviškus pamokslus. 1907.01.21 kun. J. Stašiui, bandančiam sakyti lietuvišką pamokslą, būrelis prie sakyklos susirinkusių asmenų grūmojo kumščiais, šaukė, kad išvilks kleboną iš kunigo rūbų, ir visaip įžeidinėjo. Išvestas iš kantrybės ir pusiausvyros, klebonas nusivilko kunigo rūbą ir sviedė jį į rėkautojus. Keturi asmenys tuoj išvyko į Vilnių reikalauti pašalinti Asavos kleboną.

Pagrindiniu ginklu kovoje su lietuvių kalba Asavos bažnyčioje tampa riaušės. 1907.04.23 per šv. Jurgio atlaidus į Asavą pakviečiamas ir Armoniškių klebonas kun. P. Čelkis. Jam pradėjus sakyti lietuvišką pamokslą, iš bažnyčios prieangio pasigirdo lenkiškas giedojimas. Nepavykus nuraminti tvarkos ardytojų, kun. P. Čelkis nuėjo prie durų. Giedojimas nutilo, kai kurie lietuviai verkė.

1907 metų gegužės mėn. kun. J. Stašys iš Asavos iškeliamas į gudišką Konstantinavo parapiją. Asavos klebonu paskiriamas gudrus ir uolus lenkystės apaštalas, labai nekenčiąs lietuvių kalbos, kun. V. Kochanskis. Jis bažnyčioje panaikino lietuviškus pamokslus ir pradėjo propagandą prieš lietuvių kalbą.

Užguitiems ir visą laiką lenkinamiems lietuviams kun. V. Kocahnskis aiškino, kad lietuvių kalba labai prasta, prastesnė už gudų ir kitas kalbas. Žinoma, lenkų kalba šventesnė ir geresnė. Šis klebonas sakė, kad net valsčiaus valdyboje Asavos parapijiečiai priimtų nutarimą, jog lietuvių kalba jų bažnyčioje nereikalinga. Be to, Rodūnios dekanas N. J. Gintautas-Dzevaltovskis paleido paskalas, kad katalikų bažnyčias, jeigu jose bus sakomi lietuviški pamokslai, valdžia pavers stačiatikių cerkvėmis. Asavos parapijiečiai prisiekė lietuviškai nekalbėti, nes neva esą „lenkiškai pakrikštyti“ ir „lenkų tikybos“.

BENEKAINYS. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1634 metais. 1905 metais iš 4800 parapijiečių apie 3000 tebekalbėjo lietuviškai. Grynai lietuviški tebebuvo šie kaimai: Baziliai, Biliai, Bieliūnai, Bruželiai, Didieji Kužiai, Kiemeliai, Lietuva (Litvyčia), Liubartai, Padvariškės, Pasalis, Rasčiūnai, Visgirdai, Žigai ir kiti.

Kaip ir kitur, Benekainyse lietuviai nuo amžių meldėsi lenkiškai, pirko lenkiškas maldaknyges. 1899 metų pavasarį susirgus Benekainių klebonui Tadui Zachorskiui, jį kurį laiką pavadavo kun. Ignotas Kazakevičius, pradėjęs sakyti ir lietuviškus pamokslus. Tačiau prelatas Karolis Bajko Benekainių bažnyčioje vartoti lietuvių kalbą uždraudė.

NOČIA. Bažnyčia Nočioje pastatyta 1529 metais. Parapija buvo gana didelė. XIX a. antrojoje pusėje bažnyčioje vartota tik lenkų kalba. Nuo 1878 metų čia daugiau nei 30 metų klebonavo Adomas Sakalauskas. Jis mokėjo lietuviškai, tačiau būdamas senosios kartos kunigas, neskubėjo laužyti bažnyčios lenkiškumo tradicijų. Vis dėlto XIX a. pabaigoje Nočios parapija buvo viena lietuviškiausių Rodūnios dekanate. 1901 metais Nočios bažnyčioje viskas tebebuvo lenkiškai, o po trejų metų imta giedoti ir lietuviškai. 1905 metais per šv. Kalėdas Nočioje jau buvo trukdoma lietuviškai giedoti.

1911 metų vasarą besigydantį kleboną pavadavęs kun. A. Dovidavičius pradėjo niekinti lietuvių kalbą, aiškindavo, kad su tokia kalba netoli tenueisi, nes ji niekam tikusi. Šis kunigas piktindavosi vaikais, mokančiais lietuviškus poterius, juos bardavo.

1911.11.20 per vikaro Mato Cijūnaičio lietuvišką pamokslą Nočioje keli bajorkaimių šlėktos ėmė lenkiškai giedoti. Aštuoniems tvarkos ardytojams policijoje surašyti protokolai. Po dviejų savaičių, lieutviškai skaitant evangeliją, vėl pasigirdo lenkiškas giedojimas. Apie tokius kovos su lietuvių kalba metodus lenkų spauda ciniškai rašė, kad Nočios lenkai pasižadėjo kalbų klausimą bažnyčioje spręsti „skandalais ir kumščiais“. Kito kovos būdo lenkai nematą ir taip elgsis, „kol bus gyvi“.

1912 metų pradžioje Nočios parapijos lietuviai nusiuntė telegramą Šventajam Tėvui. Joje pranešama, kad sukurstyti triukšmadariai kiekvieną šventadienį Nočios bažnyčioje riksmais trukdo lietuviškas evangelijas ir pamokslus. Apie tai informuotas vyskupijos valdytojas, tačiau triukšmo kėlėjai net neįspėti. Įvykių Nočios bažnyčioje tirti atsiųstas didelis lietuvių priešas N. J. Gintautas-Dzevaltovskis, kuriam 8 metus būnant Rodūnios dekanu lietuvių kalba pašalinta iš Asavos, Butrimonių, Varenavo bažnyčių. Nočiškiai maldavo popiežiaus užtarimo, nes Vilniaus vyskupijos vadovybė nesirūpina, kad tikyba būtų dėstoma gimtąja kalba.

1912 metais skelbiamas Nočios parapijos gyventojų surašymas, kurį irgi lydi tipiniai gandai – užsirašę lietuviais bus paversti stačiatikiais. Ištisi mažiau susipratusių lietuvių kaimai užsirašė lenkais. Lietuviais išdrįso prisipažinti apie 1500 asmenų – truputį mažiau negu trečdalis visų parapijiečių.

VARENAVAS. Vietos žmonės šią vietovę vadindavo Balatna. Bažnyčia čia pastatyta apie 1700 metus. Varenavo parapija buvo nedidelė, 1910 metais turėjo 2670 gyventojų, iš kurių tik dešimtadalis nemokėjo lietuviškai. 1908 metais namuose lietuviškai kalbėjo šie Varenavo parapijos kaimai: Bajorai, Balčininkėliai, Birylai, Drabišiūnai, Klėtkininkai, Lozoriškės, Muklėdiškės, Paraisčio Skynimai, Ramučiai, Stanišiai, Stilgūnai, Tausginionys, Balatnos (Varenavėlės) Skynimai, Vekonys. Mišrus buvo Balsių kaimas. Lenkiškai arba gudiškai kalbėjo 3 bajorkaimiai ir 4 viensėdžiai. Nors namuose valstiečiai dar kalbėjo lietuviškai, tačiau ponų, caro valdininkų ir kunigų niekinamos lietuvių kalbos nebebrangino, nebeturėjo tautinio sąmoningumo. Plito lietuvių-gudų dvikalbystė.

Pagrindiniai kurstytojai prieš lietuvių kalbą buvo kunigai lenkai.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *