V. Vasiliauskas. Ar atrems Lietuva didžiąją nekarinę grėsmę? (11)

Valdas Vasiliauskas | Alkas.lt nuotr.

Valdas Vasiliauskas | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos piliečiams neleidžiama pamiršti vieno nedraugingo kaimyno keliamų  hibridinio karo ar atviros agresijos grėsmių. Niekas nesako, kad be pagrindo.  Tačiau, kai kurie Lietuvos politikai nebeišmanytų ko griebtis, jeigu po ranka neturėtų šių grėsmių  ir galimybių  periodiškai, ypač prieš rinkimus, sukelti gąsdinimo karu isteriją. Gal todėl jie nemato paties didžiausio nekarinio pavojaus, kuris jau seniai pakibęs virš Lietuvos.

Kitados man neišdildomą įspūdį padarė Lietuvių fronto bičiulių „Į laisvę“ fondo Čikagoje išleista profesoriaus, įžymaus išeivijos atstovo Adolfo Damušio, nedidelė, tačiau nepaprastai talpi knygutė, kurioje atspausdinta Romoje Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos suvažiavime 1987 m. skaityta paskaita „Lieuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais“.

Tai buvo niekur neskelbta informacija,  sulasiota iš įvairiausių šaltinių ir spaudos, nors autoriui sovietiniai archyvai nebuvo prieinami, o komunistų cenzūruojama spauda kaip velnias kryžiaus vengė holokausto aukų – žydų temos, o tuo labiau tabu buvo  sovietų genocidas. Apskaičiavimus sunkino ir tai, kad daugelsyk keitėsi Lietuvos teritorijos ribos, taigi, ir joje gyvenusių žmonių skaičius.

Ir vis dėlto, A.Damušis, pasitelkęs įvairius statistikos metodus, pirmasis atskleidė paslaptį – dviejų sovietų okupacijų ir nacių aukų skaičių.  Sovietinis genocidas – 473 185 piliečiai (12,77 proc.), nacių  holokausto ir baudžiamųjų  veiksmų aukos – 210 000 (5,66 proc), emigrantai, repatriantai –  320 000 (8,63 proc.)

Iš viso  Lietuva Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais neteko 1 003 185  žmonių (27,06 proc.).

Nūnai nebereikia tokio užsispyrusio tautos netekčių metraštininko.  Lietuvos nuostolių – prarastų žmonių suvestines skelbia Migracijos ir  Statistikos departamentai, jos visiems prieinamos.  Niekas jomis per daug nesistebi.  Net ir tada, kai emigravusiųjų per metus skaičius primena  didžiąsias deportacijas  į Sibiro vergų stovyklas.

Tarkim, 2010 metais, po Andriaus Kubiliaus naktinės reformos, iš Lietuvos pabėgo 83 tūkst.  žmonių.  Tai absoliutus rekordas.  Po tokio nukraujavimo 2012 m. antrąjį ketvirtį mūsų liko mažiau nei trys milijonai.

Per 25  atkurtos nepriklausomybės metus Lietuva neteko  805 400 gyventojų. Nesulaikomai artėjame prie to A.Damušio milijono, kurį Lietuva prarado karo ir pokario metais.

Dar liūdnesnės ateities  prognozės, kurios, tiesą sakant, seniai buvo žinomos. Jau praėjusį dešimtmetį Jungtinių Tautų Organizacija Lietuvą priskyrė prie šalių, kurios iki 2050 metų gyventojų skaičiumi mažės sparčiausiai.  Pagal pernai  Lietuva yra sparčiausiai pagal gyventojų skaičių mažėjanti šalis Europos Sąjungoje ir 2060 metais mūsų liks mažiau nei 2 milijonai.

Kadangi išvažiuoja daugiausia jaunimas, tai tiesiogiai veikia santuokų skaičių, gimstamumą. Kitaip tariant – Lietuvos ateitį. Mokinių skaičiaus mažėjimą, uždaromas mokyklas. Nekalbant apie darbo jėgos rinką, intelekto nutekėjimą. Nenoriu varginti statistika, emigrantų amžiaus struktūra – ji visiems prieinama.

Atrodo,visi susitaikė, kad Lietuva virto pigios darbo jėgos tiekėja. Nebent  pabudintų apskaičiavimai, kiek mus Europos Sąjunga apiplėšinėja viduryje baltos dienos.  Vien per švietimą ir sveikatos apsaugą valstybė investuoja apie 200 tūkst.litų, kol individas tampa kvalifikuotu darbuotoju. Šią sumą padauginus iš emigravusių per 25 metus, gautume įspūdingą 46,653 mlrd. eurų sumą. Žinoma, būtini tikslesni skaičiavimai, jeigu kada nors sugalvotume Europos Sąjungai pateikti sąskaitą už padovanotą aukštos prabos žmogiškąjį kapitalą. Manau, ši idėja verta dėmesio.

Akivaizdu, kad Lietuva nebuvo pasirengusi naujai realybei – Europos Sąjungai ir jos žmonėms suteiktai judėjimo laisvei, kuri atvėrė duris į kur kas aukštesnių gyvenimo standartų kraštus visiems pageidaujantiems.

Prasidėjo nesulaikomas  vienkryptis  Lietuvos  žmonių tekėjimas į ekonomiškai gyvybingas, socialiai patrauklias šalis. Net priimta į išsvajotą Europpos Sąjungą, Lietuva de facto neatsikratė trečiosios šalies statuso.

Nepasakytum, kad  mūsų valdžia nieko nedarė, bandydama sustabdyti emigracijos srautą. Tačiau visos pastangos buvo bergždžios, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė buvo dešiniųjų ar kairiųjų. Konferencijnų surengta, darbo grupių pristeigta, jų pasiūlytų darbo gairių, koncepcijų, programų  ir strategijų vien per pastarąjį dešimtmetį prigaminta į valias.

Nesėkmių sąrašą galėčiau papildyti  2006 m. premjero įsteigta darbo grupe, kuri metus rengė ekonominės migracijos valdymo strategiją. Jai koordinuoti ir įgyvendinti 2007 m. buvo suburta Ekonominės migracijos reikalų komisija. Tačiau pagal lietuviškos politinės kultūros tradiciją, po rinkimų atėjus naujai valdžiai, nebeliko nei komisijos, nei ekonominės emigracijos valdymo strategijos.

Viskas  buvo pradėta iš pradžių – 2011 m. jau kita, Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpinstitucinė darbo grupė, parengė programą „Globali Lietuva“, kurioje pripažįstama, kad tapome valstybe, kurios didelė dalis piliečių gyvena ne geografinėje Lietuvos teritorijoje ir juos būtina įtraukti į Lietuvos gyvenimą, nors ir nepuoselėjant iliuzijų, jog emigrantai grįš.

Švietimo ir mokslo ministerija koordinavo mokslo žmonėms skirtą vadinamąją protų grąžinimo programą. Tačiau statistikos neapgausi. Nemažėjantys  emigracijos srautai vertė pripažinti faktą, kad visos mūsų programos baigėsi fiasco. Gal ir todėl, kad net ir tuos valstybės liesus asignavimus pasidalindavo institucijos, atsakingos už emigracijos politiką ir įvairias programas, ir tik menka jų dalis pasiekdavo pačius emigrantus.

Vyriausybės programų apgailėtiną efektyvumą patvirtina ir reemigrantų  apklausos. Pasirodo, tik dešimtadalis reemigrantų pastebi valdžios pastangas. Kaip byloja Viešosios politikos ir vadybos instituto 2008, 2011 ir 2013 metų reemigrantų tyrimai, jiems „valstybės politika neturi didelės įtakos –  ji prisidėjo tik prie maždaug dešimtadalio apsisprendusiųjų  grįžti. Pagrindinė  grįžimo priežastis – šeimos, artimųjų, draugų, kalbinės aplinkos, kultūros ilgesys, noras ką svarbaus nuveikti tėvynėje, pritaikyti įgytas žinias ir patyrimą“.

Dargi atvirkščiai. Minėto instituto tyrimai byloja, kad pati Lietuvos valdžia – vienas iš grįžimo į tėvynę stabdžių. Net trys ketvirtadaliai emigrantų tyrėjams tvirtino, jog svarbiausias sulaikantis nuo sugrįžimo veiksnys – aukštas korupcijos lygis ir biurokratizmas gimtinėje.

Net pusė reemigrantų vėl rengiasi antrajai, galbūt negrįžtamai emigracijai.

Pagrindinis apklaustųjų motyvas – nusivylimas Lietuvos perspektyvomis, nepatenkinamos darbo sąlygos ir finansiniai nepritekliai.

Šit ir atriedėjome prie pagrindinių priežaščių, kurių nepašalinus visos mūsų programos, bandančios suvaldyti emigraciją, paversti ją reemigracija, liks popierinės. Šios priežastys – senų seniausiai įvardintos.

Antai dar 2006 m. Seime buvo surengta puiki konferencija „Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai“, kurioje šviesiausi mūsų protai pateikė tikslią padėties analizę, įvardino problemas ir jų sprendimo būdus.

„Lietuvi, kuris paskutinis išvyks iš Lietuvos, nepamiršk išjungti šviesos“, – konferencijoje perfrazavo anglišką patarlę daktarė Audra Sipavičienė, savo strategines įžvalgas pradėdama konstatavimu: „Nors Lietuvos Vyriausybė ir reiškia susirūpinimą esama padėtimi, o emigracija įvardijama viena iš nacionalinio saugumo grėsmių, realių priemonių ką nors keisti vis dar trūksta. Dalinės priemonės išskaidytai vykdomos įvairių institucijų, situacijos iš esmės nekeičia.“  Savo išsamiame pranešime daktarė buvo paiūliusi ir detalų tų realių priemonių planą.

Konferencijoje daktaro Romo Lazutkos socialinio teisingumo tik vienu –socialinių rizikų – aspektu paliesta tema jau prieš dešimtmetį privalėjo tapti strategine įžvalga, kuria vadovaudamasi valdžia galėjo pasiekti emigracijos suvaldymo lūžį.  Žinoma, jeigu būtų atsakiusi neigiamai į profesoriaus klausimą: „Ar socialinis teisingumas Lietuvai per brangus?“ Bet tam derėjo pasiryžti rimtoms struktūrinėms reformoms. Kadangi joms nepasiryžome, dabar mokame pačią didžiausią kainą. Ir toliau mokėsime, kol neatsakysime į profesoriaus primygtinį klausimą: „Ar socialinis teisingumas mums tikrai per  brangus?“ Primenu, kad mokame brangiausiu turtu – žmonėmis.

Anuomet  konferencijos priimta rezoliucija bemaž be pakeitimų galėtų būti pakartota ir šiandien: pavyzdžiui, buvo „konstatuota būtinybė nedelsiant sukurti ir pradėti vykdyti nuoseklią ilgalaikę valstybinės politikos strategiją emigracijos procesams valdyti ir numatyti tinkamą finansavimą jai įgyvendinti“.

Bet viskas liko tik žodžiais, kaip ir Seimo tada deklaruotas siekis „užtikrinti deramą Seimo vaidmenį  formuojant emigracijos mažinimo politiką“ ir įsipareigojimas „įkurti Seimo nuolatinę komisiją“.  Šį įsipareigojimą –  įkurti Migracijos komisiją – Seimas vargais negalais įvykdė tik po dešimties metų.

Dešimt prarastų metų, nes nebuvo atsižvelgta į daktaro Antano Kulakausko konferencijoje  išsakytą įspėjimą: “ … visus šiuos su emigracija susijusius dalykus turi koordinuoti ne vykdomosios valdžios lygmuo, bet apskritai valstybės politikos lygmuo – Seimas, kaip tautos atstovybė, nes priešingu atveju niekada niekas nepajudės. Vyriausybė darbą susiskirsčiusi į atskiras sritis, ir apskritai šis kompleksinis klausimas išskaidomas taip, kad suma niekada nebūna visuma ir iš esmės niekada neišsprendžiama“.

Kolegai pritarė ir daktaras Vladimiras Gražulis: “Visiškai sutinku su gerbiamuoju A.Kulakausku, kad šis klausimas pirmiausia turi būti Seimo rankose. Jeigu mes nenorime sužlugdyti šio proceso ir norime,kad ši konferencija būtų paskutinė, tai neturi būti palikta valdininkų rankose“.

Pasitvirtino patys niūriausi nuogąstavimai – dešimt nusikalstamo neveiklumo metų, per kuriuos  2006 m. Seimo rezoliucijoje nurodyta „didžiausia  nekarinė grėsmė Lietuvai“ (dėkingas savo pirmtakūnams  Seime už šią sąvoką) dar labiau išaugo.

Tai jau milžiniška nacionalinė problema, su kuria nebepajėgi  susidoroti kuri nors viena vyriausybinė institucija ir net visa valstybė. Jau nebe pakanka ir pernai priimto Nacionalinių parlamentinių partijų susitarimo dėl emigracijos, juo labiau, kad jo nepasirašė dvi įtakingiausios Seimo opozicijos partijos.

Metas išdrįsti pripažinti, kad emigracijos krizė – tai sisteminės Lietuvos valstybės krizės dalis ir pasekmė. Ar išdrįsime?

Tačiau akivaizdi tiesa, kad „didžiausią nekarinę grėsmę Lietuvai“ galima  atremti tik suvienytomis valstybės institucijų, švietimo ir mokslo įstaigų, jų pilietinių bei socialinių partnerių, nevyriausybinių organizacijų, Bažnyčios, kitų Lietuvos konfesijų, užsienio lietuvių diasporų sutelktomis pastangomis, kurios sukurtų ilgalaikę  inovacijų strategiją ir sistemą, be kurios neįmanomi struktūriniai pokyčiai visose srityse.

Sykiu tai būtų nauji bendradarbiavimo ir partnerystės, komunikavimo su visuomene modeliai, informuojant ją apie gerąją praktiką, atsivėrusias naujas valstybės perspektyvas. Ir pagaliau pasiektą esminį lūžį ar šuolį emigracijos politikoje. Lietuvai kaip oro trūksta pozityvios informacijos (nepainiokit su melu ar tikrovės lakavimu).

Emigracijos suvaldymo lūžis  reikštų  visos valstybės šuolį, kuriuo mes norėtume sutikti savo atkurtos valstybės šimtmetį. Priešingu atveju tai bus liūdnas jubiliejus, nes jį švęsime kaip oficialiai paskelbta Europos  „greičiausiai išmirštanti valstybė“. Kaip Europos Sąjungos amžinai trečioji šalis.

Manau, dar vieno tuščiai praleisto  dešimtmečio mes  jau nebeturime.

Autorius yra Seimo Migracijos komisijos pirmininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *