V. Vasiliauskas. Pabėgėlių krizė Lietuvoje – komedija. Kol kas

Kur nors pabėgėlių stovykloje Italijoje ar net Turkijojoje visai įmanomas  vaizdelis – sirė motina sako  užsiožiavusiam vaikiukui: „Jeigu,sūneli,  neklausysi, išvežime tave į Lietuvą“. Vaikai gąsdinami Lietuva.

Dar ničniekas nėra regėjęs Lietuvoje gyvo pabėgėlio, o jau sukėlėme dėl pabėgėlių tikrų tikriausią isteriją ir net spėjome susirieti. Vyriausybė, jos sudaryta komisija raportuoja  apie nuverstus kalnus belaukiant pabėgėlių, o opozicija kimba į atlapus: nė velnio jūs nepadarėte. Vyriausybė jau pritarė Migracijos departamento ir visos  prieglobsčio suteikimo sistemos reformai, tačiau   net dalis valdančiosios daugumos Seime pasiryžusi gultis skersai kelio šiai migracijos  procesų  neišvengiamai pertvarkai. Vieniems  1105 pabėgėlių kvota- pasaulio ir Lietuvos pabaiga, kitiems –niekingas kiekis, galėtume parodyti kur kas  daugiau solidarumo.

Be abejonės,  galėtume. Bet patys pabėgėliai mūsų solidarumo purtosi iš tolo. Jų nesugundysi Čiurlioniu, Saboniu ir Rumšiškėmis. Įsijungę išmaniuosiuose „Eurostato“ duomenis, jie išsyk pamato, kad Lietuva – viena skurdžiausių Europos Sąjungos (ES) valstybių. Net neturi jų dievinamo futbolo padoraus stadiono – tolimas tamsus  atsilikęs kraštas.

Lietuvos ambasadorė ES Jovita Neliupšienė jau pagrasino, kad atsisakę keliauti į Lietuvą pabėgėliai bus grąžinami į kilmės šalį. Abejaip  švelnios prievartos neišvengsime. Ambasadorė nepasakė, ar pabėgėlius gabensime su konvojumi, gal net su vilkšuniais – tikrai pačiu  laiku baiginėjame europinio standarto geležinkelio projektą „Rail Baltica“. Kitados iš Lietuvos dundėdavo tremtinių ešelonai Į Sibirą, nūnai patys vešime  ešelonais pabėgėlius, kuriems Lietuva taps tremties vieta. Lietuva virto ES Sibiru?

Susipykusiems su humoro jausmu primenu, kad hiperbolė (meninis padidinimas) – įprasta stilistinė priemonė. Tačiau sėsti prie šio straipsnio paakino ne pabėgėliai, apie kuriuos parašė jau visi, kas netingėjo, bet mes patys,mūsų visuomeninė sąmonė. Tai, ką  vadiname laiko dvasia, kuri liudija, kad mus pačius ištikusi krizė.

Tos laiko dvasios aiškiai nenuspėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, dar tik atsiritus pirmosioms pabėgėlių krizės bangoms iki Lietuvos, neapdairiai  pasiūlęs pasvarstyti, ar nevertėtų uždrausti mūsų krašte burkų. Ir iš karto buvo užpultas ir užčiauptas,kaip nesusipratėlis, nusiteikęs prieš pabėgėlių sėkmingą integraciją Lietuvoje. Seimo nariui buvo iškarštas kailis vien už nuomonės pareiškimą,tarytum jis būtų pasiūlęs baisingą  ereziją ar kitonišką negirdėtą neregėtą šventvagystę.

Ir niekam nė motais, kad tuo pat metu Latvijos prezidentas paskelbė viešą paramą burkų draudimui, Estijos vyriausybėje pateiktas pasiūlymas uždrausti šį drabužį, Didžiosios Britanijos parlamente toks įstatymo projektas  užregistruotas  dar 2013 m. Įstatymas iki šiol nepriimtas, kilus įnirtingoms diskusijoms parlamente ir žiniasklaidoje, nes Jungtinėje Karalystėje nepaprastai stiprios, įtakingos ir gerai organizuotos islamo išpažinėjų bendruomenės.

Nekalbant apie Prancūziją, kur burkos ir nikabai uždrausti viešosiose vietose 2010 m., o mokyklose anksčiau – net hidžabai (musulmoniškos skarelės). Buvęs Pranzcūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy burkų ir nikabų draudimą motyvavo siekiu apginti moterų  teises, išlaisvinti jas iš priespaudos. O kiek islamo kraštuose  padėjo galvas moterų, kovojusių už musolmonių teisę rodyti pasauliui savo veidą ir plaukus? Lietuvos žmogaus teisių gynėjai bemeilytų net uždrausti diskusijas šia tema. Tačiau mano protas niekaip neapima, kaip burka galėtų padėti pabėgėlei  integruotis į Lietuvos visuomenę, jeigu jos skirtos izoliuoti moterį nuo svetimo išorinio pasaulio?

Dar prasčiau bandymas viešai  padiskutuoti apie pabėgėlius baigėsi kitam Seimo nariui Kęstučiui Masiuliui. Šis vienas liberaliausių konservatorių atstovų turėjo ilgai teisintis, jog jis anaiptol nėra rasistas, nors viso labo ketino pasamprotauti apie kultūrų ir civilizacijų skirtumus ir konfliktus – intelektualo, juoba profesoriaus verta tema. Tačiau kam tokie intelektualiniai dalykai rūpi – nei kas profesoriaus paklausė, nei išklausė, nusičiupo gal ne pačią sėkmingiausią frazę ir tampė ją ištisą savaitę – visiems buvo gražaus darbo.

Kartkartėm man dingojasi, kad Lietuvoje susiduriame su keista briuseliško fundamentalizmo atmaina – aktyvistai registruoja kiekvieną neapgalvotai lepteltą žodį, skubotą mintį ar nesuderintą su bendrąja tendencija nuomonę ir pasirengę jos autorių, paskelbę pabėgėlių nedraugu, apmėtyti akmenimis. Ar tai nėra panašu į mėginimą ant mūsų viuomenės galvos užmaukšlinti burką ar nikabą, tvirtinant, kad  tai yra žmogaus teisių ir laisvių triumfas? Šiam nepakenčiamam psichologiniam terorui  būtina priešintis jau dabar. Pirmiausia – privalo pasipriešinti intelektualai, jeigu tokių  dar likę.

Apie cenzūros (autocenzūros) ir baimės atmosferą, kurią atviros visuomenės priešams pamažėle pavyksta įtvirtinti, byloja vienas anekdotiškas praėjusios savaitės nutikimas: niekam nerūpėjusi partijos Tvarka ir teisingumas interneto svetainė ūmai tapo žiniasklaidos žvaigžde, mat kažkas (tie „aktyvistai“ ?) atkapstė ten  seniai dūlėjusius  kelis barzdotus anekdotus, kurie buvo pavadinti „ksenofobiškais juokeliais“.

Abejoju, ar kam pavyktų įrodyti, jog tie nelabai juokingi anekdotai bent kiek ksenofobiški (tarytum nebūtų pasaulyje platinami  atvirai  ksenofobiški, rasistiniai, antisemitiniai, homofobiški  ir kitokie šlykštūs anekdotai). Tačiau ta proga buvo medžiojamas ir remiamas prie sienos  Tvarkos ir teisingumo lyderis prezidentas Rolandas Paksas, ar ne jis atsakingas už tas interneto iškasenas, ką jis manąs apie pabėgėlius, o lengvai spuoguota žmogaus teisių gynėja vėl gavo dingstį išrėžti pamokslą  apie  pakantą ir pagarbą pabėgėliams, kurių Lietuvoje dar nėra.

Bet ką ta panelė galėtų pasakyti apie teises ir laisves tų žmonių, kurie jau gyvena Lietuvoje? Tarkim, nuomonių, įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisves? Kai 2005 m. Danijos dienraštis „Jyliads –Posten“ išspausdino musulmonų pranašo karikatūras, kilo milžiniškas tarptautinis skandalas. Tačiau nei šios tolerantiškos šalies, nei pasaulio bendruomenė neprikalė prie kryžiaus danų žurnalistų, atvirkščiai, gynė jų fundamentalią saviraiškos laisvę.

Kaip ne mažiau tolerantiška ir alergiška ksenofobijai Švedija mažne nacionaliniu didvyriu paskelbė karikatūristą Larsą Vilksą už ne kažin kokios meninės vertės karikatūrą, sukėlusią islamo fundamentalistų įniršį. Sergėdama Larsą Vilksą nuo musulmonų teroristų, planuojančių jų religinius įžeidusį dailininką nužudyti, Švedija ir pasaulio bendruomenė  sergsti atviros visuomenės vertybes.

Jeigu mūsų „aktyvistai“  ir yra girdėję apie musulmonų teroristų išžudytą žurnalo „Charlie Hedbo“ redakciją, jie tikrai nėjo milžiniškoje solidarumo su sušaudytais darbo vietoje  žurnalistais manifestacijoje, kurios devizas buvo „Je suis Charlie“.

Atrodo, Lietuvoje jau užmiršta Salmano Rushdie  herojiškos kovos už  individo saviraiškos ir įsitikinimų laisvę epopėja, kai Irano ajatola Khomeni 1989 m. per Teherano radiją rašytojui paskelbė fatvą- mirties nuosprendį  už knygą “Šėtoniškos eilės” , neva įžeidusios pranašą ir musulmonų tikėjimą. Užmiršta  S.Rushdie ir viso pasaulio intelektualų , žmogaus teisių gynėjų sunki  kova su siaurakaktišku fanatizmu ir fundamentalizmu. Kova, pasibaigusi pergale tik  1998m., kai Irano vyriausybė, spaudžiama pasaulio vyriausybių ir viešosios tarptautinės  nuomonės, pagaliau  atšaukė fatvą.

Žinoma, ši komedija ilgai netruks – Lietuvos, kaip ir visos ES, laukia rimti ir ilgi bandymai – pabėgėlių krizė tęsis ne vienerius metus, galbūt net gilės. Lietuvai teks išmokti ne tik prieglobsčio suteikimo, bet ir visiškai neišbandytos perkėlimo procedūros, kai masiškai perkeliami asmenys, kuriems jau suteiktas prieglobstis (tarptautinė apsauga). Veikiausiai neišvengsime ir ksenofobiškų, ypač gatvės politikų, išpuolių, kaip ir nesutarimų su Europos Komisija (EK) dėl kvotų ir nuolatinio solidarumo mechanizmo, kurį EK gali įjungti be ES narės sutikimo.

Tačiau tai daugiau techniniai klausimai. Svarbiausia, kad pabėgėlių krizės akivaizdoje neišsižadėtume atviros visuomenės principų. Vien dėl šių principų  aš pasiryžęs paraginti kolegą A.Paulauską drauge teikti įstatymo, draudžiančio viešoje vietoje burkas ir nikabus, projektą. Jeigu kolega sutiktų, būtume ne musulmonių priešai, o jų nuoširdūs draugai ir teisių gynėjai. Visai kaip galantiški prancūzai, žinantys, kad nuodėmė slėpti moterišką grožį.

Autorius yra  Seimo Migracijos komisijos pirmininkas