V. Rutkūnas. Mes esame baltai – ar gali būti kas geriau? (68)

Valdas Rutkūnas | asmeninė nuotr.

Valdas Rutkūnas | asmeninė nuotr.

Įprasminti save kaip tautos narį visuomet buvo, yra ir bus svarbu. Nes svarbu žinoti, su kuo gali susišnekėti, suprasti vienas kitą, turėti vienodas vertybes bei požiūrį į pasaulį. Taip atrandi draugus, bendražygius, atpažįsti bendras šaknis, Tėvynę. Pasigilinęs surandi ir bendrus protėvius, tai kas žmones jungia, teikia saugumo, bendros gyvasties ir laimės jausmą. Apsidairius plačiau, svarbu tampa ir gelminė bendrystė tarp tautų. Tauta atpažįstama pagal bendrus papročius, kūniškas ir dvasines savybes, tačiau labiausiai pagal kalbą.

XIX amžiuje susikūrę kalbotyros mokslai, įgalino kalbininkus susitarti, kaip vadinti giminingas tautas. Vokiečių kalbininkas, vienas iškiliausių lituanistikos pradininkų Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas 1845 metais savo vokiš­kai parašytame veikale „Senųjų prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preußen)  prūsų, latvių, lietuvių tautas ir kitas giminingas jau išnykusias tautas, gyvenančias prie Baltijos jūros, pavadino bendru „baltų“ vardu.  Tai buvo priimta pasaulinėje mokslininkų bendruomenėje, prigijo tiek Latvijoje tiek Lietuvoje, ne tik mokslininkų tarpe, bet ir plačioje visuomenėje.

Tačiau kuris laikas tenka pastebėti, kad kai kurių tautiečių tarpe vis atsiranda ir plinta abejonės dėl baltų vardo, neva tai pernelyg naujas, svetimtaučio sumanytas kenkėjiškas mūsų tautų pavadinimas, išvedžiojant, kad balta spalva reiškia mirtį, o juoda – žemės spalva, lietuviams reiškia gyvybę. Tokiais išvedžiojimais yra klaidinami žmonės, kuriems rūpi tautiškumo esmė, įnešama sumaištis, iš tautos atimami svarbiausi gyvybiniai  įvaizdžiai.

Tenka pastebėti, kad visi kiti siūlomi neva istoriniai mūsų broliškų tautų vardai yra būtent svetimšalių surašyti senuose šaltiniuose, ir dar svarbiau – paprastai žymi ne baltų, o kitokius tautų junginius. Pavyzdžiui: sarmatai, heruliai, getai, hiperborėjai ir t.t. Juos įprasminę, nebebūtume įvardijami kaip seniausių indoeuropiečių kalbų atstovai. Net ir pavadinimas „aisčiai“, kurį sugalvojo Romos imperijos metraštininkas Tacitas, tiesiog siejasi su „rytais“ ir yra skirtas apibūdinti teritorijas į rytus nuo imperijos, kuriose gyveno ne vien baltų gentys. O žodžio „rytai“ prasminis skambėjimas prigimtiniame lietuvio girdėjime nublankina  ir sumenkina mūsų pojūtį ir žinojimą, kad mums mūsų šalis yra pasaulio vidurys, o visos pasaulio šalių kryptys yra vienodo svarbumo.

Jeigu tiksliau,  kalbininkas Neselmanas mūsų tautų kalbas pavadino vokiškai – „baltische sprachen“, o tai, verčiant pažodžiui, nesiejama su žodžiu „baltas“, bet surišama su šimtmečiais žinomu lotynišku Baltijos jūros vardu – „mare balticum“.

Lietuvių ir latvių kalbininkai, turėdami gilų mūsų tautų esmės pajautimą,  Neselmano pavadinimą labai išmintingai išvertė, o tiksliau pritaikė, įvardindami mus „baltais“. Taigi, iš esmės, tai yra labiausiai savas, pačių įprasmintas mūsų tautų bendras vardas. Svarbiausia, jis yra be galo prasmingas, nes tiesiogiai siejasi su balta spalva, turinčia pačią švenčiausią reikšmę mūsų tautose. Pažvelkime giliau į ją.

Nuo seniausių laikų liaudies dainose dainuojama apie mergelę – baltą gulbelę, baltą lelijėlę; bernelį – baltą dobilėlį. Neabejotinai tai siejama ir su ypatingai vertinama mūsų tautose šviesia plaukų spalva. Mergelės idealas – „balta, kaip iš pieno plaukusi“– tikra baltųjų žmonių karalaitė. Balta pieno spalva ne tik mūsų tautoje rišasi su gyvybe. Baltas yra sniegas –  gyvybinio vandens sustingęs pavidalas.  Vandens kristalinė gardelė – snaigė įprasminta bene plačiausiai mūsų paprotinėje puošyboje paplitusiame ženkle – šešialapėje Perkūno, lietuvių gyvybės dievo žvaigždėje. Balta spalva yra ir pagarbos ženklas, nes tautosakoje pagarbiai įvardinami tėvai, senoliai „baltagalviais“.

Žodis „baltas“ nužymėtas visais įmanomais šventumais. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne „balto“ reikšmės yra ir šios: šviesus, švarus, tyras, geras, nekaltas, mielas, brangus.

Visa baltų tautų namo puošyba, kur pavaizduoti seniausi ir prasmingiausi ženklai, buvo dažoma baltais dažais. Tai raižyti ir išpjaustinėti namo  langų,  stogo apvadai. Visi šventiniai siuvinėti marškiniai visuomet buvo balti.

Seniausia lietuvių vėliava – baltasis raitelis vytis – visuomet kėlė ir kelia lietuviams gyvybinę dvasią.

Galiausiai, balta spalva reiškia visumą, nes visų vaivorykštės spalvų spinduliai susilieję į vienį, tampa balta spalva.

Taigi, kaip sakoma, „dievas davė ir dribtelėjo“. Tokio giliausių prasmių vardo, švenčiausio, atspindinčio baltąją rasę, turinčio visumos reikšmę, pavydėti gali bet kas. Visos šios reikšmės slypi giliai mūsų pasąmonėje ir visuomet išplaukia, gelbsti, stiprina, jeigu teisingai jomis naudojamės  ir įprasminame. Todėl drąsiai, garsiai ir kuo dažniau įvardinkime  save  „baltais“, atsiremkime į baltumo šventumą,  gyvastį ir skleiskime jį visam pasauliui. Jeigu įsisąmoninsime, kad esame lietuviai: lietaus – gyvojo dangaus vandens tauta, o taip pat ir baltai: šviesuoliai, gerieji, tyri, mieli, brangūs ir gyvybingi,  ir tą savo pajautimą bei žinojimą skleisime, padengsime darbais, tuomet tikrai tapsime pasaulio viduriu.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

68 komentarai

  1. pi-Ratas:

    Manau, kad reikia aiškintis savo senąjį pavadinimą.
    Naujas pavadinimas, nors ir koks jis gražus, politiškai užgožia senąją istoriją.

    Šiuo metu lietuvių ir Lietuvos pavadinimas yra gana susiaurintas. Seniau tai galėjo turėti daug platesnę reikšmę.
    Įvardinimo klausimai yra labai slidūs, todėl reikia objektyvaus tyrimo. Tokių tyrinėtojų yra nedaug.

    • Valdas:

      Tai kad visas straipsnis ir yra apie tai, koks gelminis “baltų” vardas. Juk visos puikiosios mūsų sąsajos su balta spalva atsirado ne nuo Neselmano paskelbimo, o tūkstantmečius anksčiau. Be to ir tūkstantmetis “mare balticum” irgi duoda nuorodą į “jūrą, kur gyvena baltai”. Čia ne politinio atspalvio vardas, o dvasinio. Tai žymiai svarbiau. Ir pagaliau, turint tokią neabejotiną teigiamą pasąmoninę jėgą, pasaulinį mokslininkų pritarimą, mėginimai viską perkapstyti yra tiesiog griaunantys visus paminėtus teigiamus dalykus. Sugriauti labai lengva, o pastatyti , ypač tautos dvasinę esmę reikia tūkstantmečių.

      • pi-Ratas:

        Kaip ir sakiau, klausimas yra slidus, todėl jį reikia spręsti viešai aptariant įvairių sričių specialistams.
        Jūsų, Valdai, argumentai yra gražūs, bet ar pakankami?

      • Kemblys:

        Valdai, švaistaisi čia žodžiais. Manau, nesugebėtum apibrėžti kas yra ,,tautos dvasinė esmė”. Parašyk, atsiprašysiu. Aš parašyčiau, bet ne po kažkieno straipsniu.

        Dabar, kai lietuvių Tautai iškilo grėsmė išnykti, tas žodelis ‘baltai’ gali sugluminti tautiškai nusiteikusius lietuvius – lietuvių neliks, o ‘baltai’ iš lietuvių ir latvių nesusikurs.

        Seniai stebiu Lietuvos Romuvos veiklą: WCER, ECER, AMB’o vėliavos šventinimą, apeigų vaidybą, žodžio ‘baltas’ vartojimą ir atkaklius bandymus teisinėmis priemonėmis įteisinti neva Romuvų sąjungą, kuri neva atkūrė VIDUTINĘ, apibendrintą mokslininkų darbais, visų genčių, visų laikų protėvių pasaulėžiūrą. Romuviai nesugeba iš esmės supažindinti lietuvius su ta ‘pasaulėžiūra’, ‘pasaulėjauta’…

        Savo įsitikinimus, pavadinčiau ‘gamtameldžio’ ar ‘gamtatikio’ (nesvarbu), kūriau remdamasis nuotrupomis likusiomis tautosakoje ir pačioje KALBOJE. Būtų gerai, jei atsirastų kur nors erdvė, kur galėtume pasidalinti patirtimi. Manau, kad atsirastų ir daugiau, kurių panašūs įsitikinimai – SUSIREMTUME.

  2. Voras:

    Sarmatų pavadinimas gali būti baltiškas – nuo žodžio ŠARMA ir priesagos -AIT. Priesaga -AIT čia neabejotinai yra. Tačiau šaknis gali būti ir iranėniška – Indijoje SARMA reiškia TAMSTA, GERBIAMASIS. Aisčių pavadinimas, kaip mano profesorius Zigmas Zinkevičius, kilo nuo upės Aista Vilkaviškio rajone pavadinimo, kuris kilęs nuo Prūsų žodžio AISTWEI, reiškiančio KAISTI. Beje, lotyniškai AISTI taip pat reiškia KAISTI. Geruliai taip pat baltiškas pavadinimas. Baltus būtų tikę pavadinti Trakais, bet šiuo metu, manau, nebėra prasmės kaitalioti pavadinimą. Mūsų giminaičiai Albanai savo vardu nesiskundžia 😉

    • Bartas:

      Pas mus, atsilikusiame kaime – sarmata tai gėda.

    • Pakirkšnutė:

      Ne bala mutinkik,
      juk to jūsų aptariamo žodžio priesaginė prisegtinė galūnė yra “ata”
      CHA
      ——–
      O jei rimtai, tai į sarmatus reiktų įtraukti ir germanus, kurie plačiąja prasme yra ir vikingai. Greičiausiai reikėtų jungti net dalį slavų”.
      Žodžiu, su tais sarmatais daug internacionalinės painiavos. Be to pasigilinkite, iš kur (kažkokio neaiškaus žemėlapio) jie ištraukti.

      • Voras:

        Sarmatai, Aukata, Paralata, Gerulata, Karpatai – tai vis iškreipti pavadinimai (Sarmaitiai, Aukaitė, Paralaitė, Gerulaitė, Karpaitiai) vartotojų tų kalbų, kuriose priesagos -AIT nėra. Pirmąkart girdžiu siūlymą Germanus priskirti Sarmatams. Kai gyveno Sarmatai Slavų dar nebuvo.

        • Pakirkšnutė:

          Žiūrint, ar jūs Gotus priskiriate Germanams…
          O šiaip, panašu, kad jūs paimate bet kokį žodį ir jums jame “kažkas” pasigirsta.
          Sarmatijos atradėjas Aivaras Lileika irgi panašiai užsiima “palyginamąja” kalbotyra ir, keisdamas raides, iš to daro niekam negirdėtas, tačiau įtikinamas geopolitikas: pavyzdžiui, naujoji Roma yra ne kas kita, kaip Romuva. Be to, tai dar Sarmatijos provincija. Vadinasi, visa dabartinė popiežinė katalihierarchinė prokryžiuotiška svita turi būti pavaldi Lietuvos Krivei. Tad belieka šiandieninei Romos dvasinei tmperijai atverti akis. Tačiau prieš tai Grybauskaitė turi nisiųsti notą jų bene diktui.

  3. lyvis:

    Vokiečių kalbininkas, vienas iškiliausių lituanistikos pradininkų Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas 1845 metais savo vokiš­kai parašytame veikale „Senųjų prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preußen) prūsų, latvių, lietuvių tautas ir kitas giminingas jau išnykusias tautas, gyvenančias prie Baltijos jūros, pavadino bendru „baltų“ vardu.

    Koks tai stribas perša apie mirusias kitas baltų tautas, kad nereikėtų jų pripažinti o jie sau gyvena tik kitos valstybės kultūroje. Ir toks V. Rutkūnas kaip makaka visa tai stribų šmeižta kartoja. lyvis

  4. Varna:

    Gal nuo baltakės tas vardas…

  5. A propos:

    Puikus straipsnis! Tik dėl Tacito aisčių (ÆSTII) prašauta pro šalį. Ir gerokai. Lotyniškai ‘Rytai’ yra “Oriens” – visai kitos šaknies žodis. Jei būtų reikėję, Tacitas aisčius ir būtų pavadinęs “orientalorum gentes”. Bet nepavadino. Juo labiau, kad romėnams aisčiai buvo šiaurėje, ne rytuose.

    • Valdas:

      Romos imperija apėmė ir Angliją savo laiku. Mūsų žemės buvo ir yra senosios Europos rytuose. Aisčiai ir angliškai “rytai” turi tą pačią šaknį. Ryšius nesunku rasti. Tačiau dėl to net neverta ginčytis, nes vienareikšmiškai šiuolaikinis girdėjimas suriša angliškus “rytus” su “aisčių” skambesiu.

      • A propos:

        Romos imperija apėmė ir Artimuosius Rytus “savo laiku”. Tacitas gyveno ir rašė ne kokioj nors vakarinėj Britanijos provincijjoje, o Romoje, iš kurios baltai romėnams buvo ne Palestinoje ar dabartinėje Rumunijoje, o tiesiai šiaurėje, už germanų. Net ne imperijos valdose.
        Sieti aisčius su britų “east” yra tas pat,. kas Šalčininkus su druska ir Solečnikais. Niekas neginčija – skamba panašiai. Kaip ir Medininkai su lenkišku ar rusišku vario pavadinimu. Rusai Trakų pavadinime irgi įžvelgia savą žodį – “трахай!”, nes ten gyvenęs kunigaikštis vardu Ябайло. Čia į “aisčių” ir “east” kontekstą 🙂

      • Voras:

        Romos imperijos laikais Anglijoje gyveno ne Germanai, o Keltai. Tacito laikais užrašymas AESTI buvo tariamas kaip Lietuvių Aistė. Anglų EAST tiek tariamas tiek rašomas kitaip. Be to, Tacito laikais net nelabai aišku, kur tie Germanai gyveno.

    • Goda:

      Taiklus pastebėjimas dėl aisčių. Bet komentaruose tokie žinių trupiniai aptinkami tik atsitiktinumo dėka. Tokios žinios turėtų telktis tinklapiuose, kad būtų prieinami visiems – ar turite yra tinklapis skirtas žodžių analizei ir panašiems dalykams?

  6. baltė:

    Man tai didžiausią įspūdį šiame str. padarė lietuvius pavadinant hiperbojiečiais. Vačia tai pasiekimas. Pasirodo, mes kilę iš Dievų, nes Hiperborėja, sakoma, buvo Dievų buveinė Arktyje, kai Šiaurės ašigalis dar nebuvo padengtas ledu.

  7. Kemblys:

    Valdas Rutkūnas:
    ,,Žodis „baltas“ nužymėtas visais įmanomais šventumais. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne „balto“ reikšmės yra ir šios: šviesus, švarus, tyras, geras, nekaltas, mielas, brangus.”

    Ši Rutkūno pastraipa prieštarauja visam straipsniui – žodis ‘baltas’ lietuvių kalboje vartojamas kaip būdvardis.

    ,,Didžiajame lietuvių kalbos žodyne…” – nėra tokio žodyno, yra Lietuvių kalbos žodynas.

  8. LosAngeles:

    baltai…. Bet ar tikrai mes baltai? Zinome puikiai kada atsirado tas vardas. Klausimas didelis turetu buti kokiu tikslu kazkoks pilietis ‘is sono’ taip susirupino mumis kad net varda ‘sugalvojo’. Tai tipo iki tol jokio ivardinimo neturejome? Kazkodel nesitiki… Is kitos puses paziurejus, varda turime, aciu. Bet ar ‘neuzstoja’ tas vardas kazko buvusio iki jo?

  9. Mantas:

    Mūsų kultūra buvo sunaikinta pedofilų, vagių, plėšikų ir žudikų, žinomų krikščionių vardu. Dabar tai, ką žmonės vadina Lietuviška kultūra, tai yra tų išsigimėlių primesta ir įbrukta mum. Tai kratinys mūsų kultūros likučių, sumaišytų su krikščionybe. Atsibuskit, žmonės…

  10. Straipsnio pavadinimas yra juokingas: visai atsitiktinai jis teko.
    Kas kita, kad mes – tikrieji – tiesioginiai indoeuropiečių palikuonys, o visos kitos kalbinės grupės – mišiniai iš indoeuropiečių su kitomis grupėmis.
    Todėl teisingas mūsų pavadinimas, jei mes pernelyg nenutolom nuo savo centro – ką ir sako mokslininkai, būtų indoeuropiečiai.
    Kadangi mūsų gretos, nuo mūsų atskilusiems (beieškant naujų teritorijų, nes kitaip, augant gyventojų skaičiui geometrine progresija, nebuvo įmanoma išsimaitinti) vis maišantis su kitais, vis mažėjo – mūsų netgi dabar žinomos senovinės jau kaip “baltų” teritorijos traukėsi kaip Šagrenės oda, todėl likom tik maža dalis.
    Bet užtat teisinga – paveldėtą kalbą, moralę (papročius – tradicijas) atnešę iki šiandien, nešam ir toliau.
    Kadangi mūsų tautų teritorijos liko tik tokios, tai, visokių teritorijų bendruomenėms bepasivadinant vis visokiais vardais, teko ir mums pasivadinti: lietuviais, nuo žodžio lietus.
    Ir tas pavadinimas yra žinomas dar nuo seno net Šv. Rašto kūrimo laike ar dar anksčiau:
    http://litalita.com

  11. Vidas:

    Kai baltų, aisčių ar dabartinių lietuvių is TOR ij OS aiškintojų atliks nors mažą dalį darbų, kaip tai atliko kolegos iš kaimyninės šalies, tada ALIA baltam BALTUI nereikės dėlioti kažkokių beprasmiškų žodžių ir raidžių teksto, remiantis (kažkodėl) vokiečių kalbininko, lituanistikos pradininko Georgao Heinricho Ferdinando Neselmano veikalu.

    https://www.youtube.com/watch?v=KuUD2L-CgaI
    https://www.youtube.com/watch?v=54ipVt5AEME
    https://www.youtube.com/watch?v=WI6A8ChcBWg

    Ir gal baltas V. Rutkūnas galėtų paaiškinti , kodėl vokiečių kalbininkas, vienas iškiliausių lituanistikos pradininkų Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas savo veikalą apie prūsų, latvių, lietuvių tautas parašė vokiškai, o ne tarkim prūsų, latvių ar lietuvių kalba? Jis gi, anot balto V. Rutkūno, laikomas vienu iškiliausių lituanistikos pradininkų.

    • Valdas:

      Gimęs 1811 m. vasario 14 d. į šiaurės vakarus nuo Elbingo esančiame Fürstenau kaimelyje (dabar vadinamas Kmiecin, Pamario vaivadija, Lenkija), G.H.F. Neselmanas Studijavo Karaliau­čiaus universitete, kur vėliau (nuo 1838 m.) pats dėstė rytų kalbas, buvo šio universiteto profesorius. Mirė 1881 m. Karaliaučiuje.

      Neselmanas buvo plačios erudicijos mokslininkas. Jį domino matematika, numizmatika, orientalistika, kalbotyra… Parašė darbų iš sanskrito, persų, arabų, net turkų filologijos. Tačiau didžiau­sią jo mokslinio palikimo dalį sudaro veikalai apie lietuvių ir prūsų kalbas. Reikšmingiausias jo lituanistinis darbas – 1851 m. pasirodęs lietuvių-vokiečių kalbų žodynas (Wörterbuch der littauischen Sprache, 1851).

      Neselmanui pavyko sutelkti gausų būrį lietuvių kalbos žodžių bei tautosakos rinkėjų.

      Į savo žodyną Neselmanas surašė nemažai archaizmų, provincializmų, kartais net ir tikrinių vardų. Taigi galima sakyti, kad Neselmano žodynas jau buvo tezauro tipo lietuvių kalbos žodyno užuomazga. Jame buvo sukaupta labai daug reikšmingų lietuvių leksikos duomenų. Žodyną sudarė apie 35000 lietu­viškų žodžių, t. y. tris kartus daugiau negu 1800 m. išleistame K. G. Milkaus žodyne.

      Iki F. Kuršaičio žodynų pasirodymo dau­giau negu du dešimtmečius Neselmano žodynas mokslininkams bu­vo pagrindinis lietuvių kalbos leksikos šaltinis. Turėjo nemažą reikšmę lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Lenkų kalbininkas F. K. Malinovskis (1807 -1881) jį išvertė į lenkų kalbą (žodžius perrašė alfabetiškai), bet, deja, neišleido.

      Išleidęs žodyną, Neselmanas apie 30 metų kaupė jo papildymus. Buvo parengęs naują variantą, kurio ištraukas po mirties paskelbė M. Fclkelis (Voelkel) leidinyje Mitteilungen der Litauischen litte­rarischen Gesellschaft (1883). Įdomu, kad jame atsisakyta nevykusios žodžių pateikimo tvarkos, grįžta prie įprastinės alfabetinės. Tačiau naujo varianto Neselmanas nebeišleido, nes tuo metu jau ėjo F. Kur­šaičio žodyno tomai.

      F.Neselmaną domino taip pat ir liaudies kūryba. Jis sudarė ir išleido stambų 410 dainų ir 55 melodijų tautosakos rinkinį Littauische Volkslieder (Lietuvių liaudies dainos, 1853). Parengė visos Kristijono Donelaičio kūrybos leidimą (Christian Donalitius Littauische Dichtungen, 1869). Jame Metus pateikė J. Holfeldo nuorašų eilės tvarka, be originalų, įdėjo savo paties atliktą jų vertimą į vokiečių k. Šie darbai buvo labai reikšmingi lietuvių filologijos augimui. Neselmano parengtas K. Donelaičio raštų leidi­mas laikomas geriausiu iš ankstyvųjų.

      Tyrė jis taip pat ir prūsų kalbą. Iš Neselmano prūsistikos darbų pirmiausia minėtinas vokiš­kai parašytas veikalas „Senųjų prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preußen, 1845 m.). Būtent šiame veikale jis pirmą kartą ir pavartojo ter­miną – baltų kalbos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: