Kas gali būti geriau, nei būti laimingam Tėvynėje – nuostabios gamtos, puikių žmonių ir turtingų papročių šalyje – Lietuvoje, gyventi vertybėmis, savo tautos kurtomis tūkstantmečiais, jaustis saugiai, apsuptam patikimų draugų bendruomenės, džiaugtis sveiku gyvenimu be kvaišalų, pasiekti gyvenimo skalsos mažiausiomis sąnaudomis? Visa tai mums duoda etninė kultūra.
Lietuvoje mes turime išskirtinę padėtį, nes etninės kultūros gyvybiška svarba ir būtinybė yra įtvirtinta įstatymais. Tik bėda, kad įstatymo žodis yra tildomas vartotojiško stingulio, biurokratinio abejingumo ir kosmopolitinio bedvasiškumo.
Liko kelios dienos iki kol į mokyklas sugužės dar vasaros džiaugsmu žibančiomis akimis mūsų vaikai – mūsų ateitis. Jau per pirmąsias dvi savaites akių žibėjimą užgesins senoji mokyklinė rutina, neteikianti jokios gyvybės, nemokanti laimingo gyvenimo ir, tarsi raginanti: „baik šiaip taip mokyklą ir išvyk mokytis bei gyventi į sočius vakarus“.
O tautinių vertybių mokymui mokykloje vietos nėra. Nėra todėl, kad mokyklų vadovai linkę laukti, kol mokymo viešpats – Švietimo ir mokslo ministras – bakstelėjimu-įsakymu nurodys vykdyti tinkamą tautinį ugdymą, nors visos galimybės tautiniam ugdymui yra ir jos buvo įvardintos ankstesniame mano rašinyje.
Negi tauta bejėgiškai stebės, kaip žlugdoma sunkiai iškovota tautiška dvasia, kaip už mūsų pačių pinigus ugdomi mūsų vaikai emigracijai, vakarų turčių gerbūvio aptarnavimui?
Nebegalime su nusivylimu tik stebėti. Turėtume ryžtingai imtis ginti savo ir savo vaikų teisę į tautines vertybes. Net ir vienas žmogus gali daug nuveikti – nūdienos pasaulyje pilna gerų pavyzdžių. Pilietinės veiklos galimybės tuo didesnės, kuo svarbesnis yra iššūkis. Ar gali būti kas svarbiau, kaip pasirūpinti savo šeimos, tautos ateitimi? Net ir jei neturime vaikų, ar mūsų vaikai yra jau ne mokyklinio amžiaus, privalome įtakoti švietimo sistemą tam, kad aplink mus plėstųsi nesenstanti visuomenė, perimanti geriausius tautos pasiekimus, kad aplinkui saugiai gyventų sveiki, laimingi, galintys savimi, šeima ir tauta pasirūpinti piliečiai.
Norėčiau aptarti patikrintus kelius, kaip veiksmingai galime įtakoti švietimo sistemą. Pirmiausia reikia žinoti tautinio ugdymo galimybes, išdėstytas mano ankstesniame rašinyje. Atsižvelgus į jas galima reikalauti, kad mokykloje būtų:
– viena etninės kultūros pamoka 1-10 klasėse;
– etninė kultūra kaip pasirenkamas modulis 11-12 klasėse;
– moksleivių folkloro ansamblis arba klubas su pakankamu valandų skaičiumi;
– gyvieji etninės kultūros renginiai, užtikrinantys praktinį etninės kultūros įgūdžių ir
žinių taikymą: liaudies dainų ir šokių vakaronės, kalendorinės šventės, etninės kultūros stovyklos, sąskrydžiai, žygiai ir ekspedicijos;
– nuolatinis visų mokyklos mokytojų ir vadovų kvalifikacijos etninės kultūros srityje kėlimas, leidžiantis etninę kultūrą tinkamai integruoti į ugdymo procesą ir taikymą mokyklos bendruomenės gyvenime.
Šių galimybių aptarimas, apsilankius pas jūsų vaikų mokyklos direktorių, padarys mokyklos vadovybei įspūdį – mokyklos yra priklausomos nuo vis mažėjančio mokinių skaičiaus ir nuo jų atnešamų mokinių pinigų krepšelių. Šiuo metu yra plėtojama idėja rinkti direktorius ribotai kadencijai, todėl jūsų nešama visuomeninė nuomonė, paremta įstatymais, gali būti labai veiksminga. Įspūdį padarysite ir apsilankę pas miesto ar rajono švietimo skyriaus vedėją – jie juk valstybės tarnautojai ir dirba mums, pasinaudokime savo teisėmis. Neabejotinai tokie vizitai bus reikšmingi. Tačiau reikia neužmiršti, kad švietimo vadovai paskendę tarp kalnų problemų ir inercijos, todėl reiktų imtis veiksmingesnių metodų – naudinga tokius vizitus ar pareiškimus daryti subūrus bendraminčių būrį.
Dar veiksmingiau būtų įtakoti švietimą per institucijas, kontroliuojančias švietimo įstaigų darbą, nes jos iš tikro nori, kad švietimo sistema dirbtų veiksmingai ir Lietuva neištuštėtų.
Internete galime susirasti savo miesto ar rajono tarybos švietimo komiteto narių sąrašą. Šis komitetas rūpinasi rajono švietimo įstaigomis. Susiradus komitete padorų žmogų, aptarkite padėtį. Neradus, galima nueiti net tiesiai į komiteto posėdį, paprastai jie skelbiami internete, arba pakalbėti su komiteto pirmininku, prieš tai išsiaiškinus, kaip jis žiūri į tautinio ugdymo svarbą. Pasiūlykite komitetui ištirti, kaip mokyklos vykdo įstatymus etninio ugdymo srityje ir duoti mokykloms užpildyti šį klausimyną. Vien jį perskaitę švietimo komiteto nariai, o vėliau ir atsakinėjantys mokyklų vadovai bei mokytojai, sužinos vertingos teisinės informacijos ir galimybes, kaip tinkamai plėtoti tautinį ugdymą, tai paskatins juos gerinti tautinių vertybių mokymą. Neužmirškite pasidomėti apklausos eiga. Jei judama nepakankamai spėriai, kreipkitės į merą ar vicemerą, globojantį švietimą, į savo regiono seimo narį. Parašykite skundą Etninės kultūros globos tarybai. Įsidėmėkite, kad šalies biurokratinė sistema yra nustatyta skundų tikrinimo režimu – jei nepavyksta gražiuoju susitarti, reikia skųstis. Sėkmė garantuota ir užtikrinta.
Tai, ką čia dėstau, yra ne tik jūsų teisė, bet ir pareiga – būtina rūpintis mūsų jaunąja karta. Neatidėliokime šių žingsnių nė dienai. Rugsėjo pradžioje mokyklos numato visą mokslo metų kelią, todėl dabar laiku pateikti mūsų pastebėjimai ir reikalavimai gali būti išgirsti ir veiksmingai įtakos mokyklų darbą.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Mus supa tautiečiai, net ir sėdintys biurokratiniuose krėsluose yra geri ir brangūs mūsų žmonės, tik jiems trūksta žinojimo, jie yra įtakojami šiuolaikinio pasimetimo ir klystkelių, padėkime jiems susivokti ir surasti teisingą kelią. Būtina visur ir su visais šnekėtis apie tautiškumo iššūkius ir ugdymo būtinybę.
Alkas.lt yra tautinės minties žiniasklaidos vartai. Redakcijos sutarimu, šiuo straipsniu kviečiame diskusijai – kaip gerinti tautiškumo ugdymą ir sklaidą. Prašome rašyti savo pastebėjimus, gerąją patirtį, pasiūlymus: alkoredakcija@gmail.com . Bus spausdinami ir trumpi straipsniai bei pranešimai. Pasijuskime tikri savo tautos ateities kalviai, skatinkime vieni kitus, palaikykime visas pastangas jaunimo etniniame ir tautiniame ugdyme, būkime stiprūs ir vieningi!
Lietuviškumo ugdymas mūsų mokyklose bus išspręstas tik tuomet, kai to tinkamai pareikalausime. Kiekvieno iš mūsų pilietiškumas čia yra nepakeičiamas ir neįkainuojamas.
Grazus straipsnis, Valdai. Ikvepiantis ir ipareigojantis. Ir mes, Lietuviai, iseivijoje darome ta pati. Tik musu cia yra tiek mazai ir agitacinis darbas yra zymiai sunkesnis. Bet imanomas. Sekmes, Tau, ir Tavo bendraminciams remiantiems Etnine Lietuvos Kultura ir puoseliejantiems Lietuviskas tradicijas. Aciu uz pasidalinta nuveikta veikla, suorganizuotomis sventemis, video irasais ir t.t. Tai mus ikvepia dar labiau susiimti cia, iseivijoje.
Piliečiai gyvena pilyse,Valstiečiai gyvena Valstybėje.Kam įdomus ir svarbus “pilių” gyvenimas,tegu gyvena,bet Tikro Lietuvio gyvenimas-Valstiečio.Pažvelkime Valstiečio akimis į savąją Brangią Lietuvą,o ne “PoLitinėmis” piliečio akimis…
Mokykla yra paslaugos “davėjas”,moksleivis paslaugos “gavėjas”.Ruošiami ten “pilki cepelinai” – “briuselio kopūstai”.Nebūkit tos kvailos sistemos klientais,nepadarykit savo vaikų klientais ir turėsime daug kūrėjų (genijų).Yra savarankiško mokymosi namuose programa,kuri pilnai leidžia nevesti vaiko į STANDARTO sisteminę mokyklą,kuri sužlugdo jo kūrybiškumą,nes turi “tilpti” į standartus sugalvotus.Atsiskaitymas kas trys mėnesius,registruotojoj mokykloje.Pati svarbiausia mokytoja mums visiems yra GAMTA,vaikams TĖVAI.Kiek Lietuvos šviesuolių,kūrėjų,atletų ir t.t.lankė “standartinę” mokyklą?Pasidomėkit,nustebsit patys atsakymais..
Niekas to į viešuma nekėlė ir nekels,nes “mokyklom” reikalingi “klientai”(mūsų vaikai).Be “klientų” nebus darbo sistemai,nebus paruoštos masės vartotojų “pilkų cepelinų”.
Žinau,sunku yra suprasti,kaip nevesti vaiko į “mokyklą”,bet yra nemažai šeimų,kurios jau apie 8 metus,tam žingsniui ryžosi,galiu pasakyti vaikai jų tiesioginę prasme Kūrėjai.Visada reikia pažvelgti kitu kampu,stengtis išeiti iš “klientų” sistemos,galvoti kitaip,matyti kitaip,įžvelgti kitaip,jausti kitaip,nei “pilki cepelinai”.
Valdas tą puikiai supranta ir daug jo pramintų takų sueina į tą didelį Teisybės Taką.
Gamta vienintelė knyga,kurios kiekvienas puslapis prasmingas!
http://www.youtube.com/watch?v=vGYLWPPQ9UU
(..pažiūrėkite..)
Esu mačiusi kelias Vokietijos TV laidas apie tėvus, kurie moko savo vaikus namuose, neleisdami jų į valstybines mokyklas. Tai buvo šeimos iš Vokietijos, JAV ir, berods, Danijos. Viena šeima netgi emigravo į šalį, kurioje nėra griežto Švietimo įstatymo, kuriuo tėvai įpareigojami leisti vaiką į mokyklą, o jei to nedaro, yra baudžiami. Įsidėmėjau vieną daugiavaikę vokiečių šeimą. Tėvai yra išsilavinę žmonės, patys moko vaikus netgi tokių dalykų kaip muzika, dailė ir pan. Tačiau jų vaikai vis tik laiko testus valstybinėje mokykloje ir, juos išlaikę, gauna vienos ar kitos mokyklos lygio atitinkamos klasės baigimo pažymėjimą, nes be tokio dokumento vaikas negalėtų siekti profesinio ugdymo ar studijuoti valstybinėse įstaigose. Beje, tuos testus jie išlaiko labai aukštu balu. Tėvai yra krikščionys, kurie mano, kad šiuolaikinė mokykla žlugdo vaiko moralę, neįdiegia vertybių, todėl moko juos namuose.
Tačiau aš manau, kad tai yra labai kraštutinė priemonė gyventi taip visiškai atsiribojus nuo visuomenės, neduodant galimybės vaikams augti su bendraamžiais, pažinti pasaulį tokį, koks jis yra ir subręsti asmenybe, sugebančia iš didelės pasiūlos, iš visokių pagundų, išsirinkti tai, ką manai esant vertingiausio, darančio tave Žmogumi.
Tėvai labai daug galėtų prisidėti, kad keistųsi Lietuvos mokyklų mokymo bei auklėjimo, ugdymo kokybė. Galima pasimokyti iš Suomių, kurie sugeba išmokyti vaikus be egzaminų, be testų, o įdiegdami, kad mokomasi ne dėl pažymio, ne dėl egzamino, o to ir todėl, kad galėtum įgyti žinių tolesniam savo tobulėjimui, profesijos įsigijimui ir apskritai to, ko reikia tau tavo gyvenime.
Be abejo, kad niekas geriau neugdo žmogaus, kaip sąsajos su savo gimtine, su gimtosios kalbos ugdymu per tautosaką, per tautinius žaidimus, šventes, tradicijas. Juk Klaipėdos universitetas daug metų rengė (gal ir teberengia) lituanistus su etnokultūros specializacija. Kuo mažesni vaikai pradedami mokyti tautinių dainelių, žaidimų, tuo imlesni jie auga lietuviškumui, savo gimtinei, kalbai.
Juk net sovietinėje mokykloje buvo ir etnografiniai ansambliai, ir kraštotyros muziejai ar bent kampeliai, kuriems eksponatus rinko patys mokiniai, užrašinėjo vietos dainininkų dainas, pasakojimus, žaidimus, papročius. Visa tai vyko mokytojų entuziastų, didelių savo šalies patriotų, atsakingai žiūrinčių į savo profesijos misiją – ugdyti vaiką, paauglį, jaunuolį taip, kad jis taptų visaverčiu žmogumi, savo šalies mylėtoju ir kūrėju – iniciatyva. Kartais aukštesni “ponai” už tai ne pagirdavo, o papeikdavo, net bardavo. Bet jie rasdavo būdų tiems barimams atsikirsti. Viena buvusi kolegė, istorijos mokytoja, sakė, jog Lietuvos istorijai skirianti daug daugiau valandų nei buvo skirta programoje, TSRS istorijos sąskaita – žurnale rašo taip, kaip reikia pagal programą, o moko taip, kaip ji diktuoja jos sąžinė. O ką jau kalbėti apie mus, lituanistus… kiek daug galimybių ugdyti vaiko dvasingumą, jautrumą, patriotiškumą, jei tik pats mokytoja to pats turi pakankamai.
Manau, kad tokių mokytojų dar yra ir šiandien – ir vyresnio amžiaus, ir jaunų. Tik tėvai, visuomenė turi jiems padėti įtikinti mokyklos vadovybę, Švietimo ir Mokslo ministeriją, kad mažintų nereikalingą biurokratiją, kad pasitikėtų mokytoju ir leistų jam dirbti su vaiku ne dėl testo ar egzamino pažymio, o kad kiekvienas jaustų malonumą mokydamasis ne tik mokomųjų dalykų, bet ir paties gyvenimo.
Nu Elena gerai pakomentavo, dar prie jos norėčiau pridurti, kad vaikams tėvai turėtų įdiegti, kad vaikai augtų kaip asmenybė, o ne kaip pilka masė arba kitaip įvardijant banda, aš pats mokykloje buvau nebandos žmogus, bet sudauguma klasiokų ir bendraamžių sutardavau, taip kaip ir dabar man lengva bendrauti suįvairaus amžiaus žmonėmis, man to niekas nediegė tiesiog matyt iš pasamonės tai dariau, beto tėvai taip pat turėtų užsiimti su savo vaikais, nes nevieną šeimą pažystu, kuri tik labai minimaliai skiria savo vaikų ugdymui, o paskui stebisi kodėl jie tokie netikę pasidaro, be to žmonės lekia ir mato tik susiliejantį vaizdą savuose gyvenimuose, aš nelekiu moku pasidžiaugti gyvenimu ir kitiems padėti kai to reikia…. 🙂
Kaip mokoma Suomijoje: “Iš tiesų Suomijos švietimo sistemos modelis dažnai yra visiška priešingybė kai kuriems vakarietiškiems, tarp jų JAV ar Didžiosios Britanijos, kur pagrindinė motyvavimo priemonė tiek mokiniams, tiek mokytojams, yra konkurencijos skatinimas.
Suomijoje vaikai egzaminus laiko tik vieną kartą, prieš pat mokyklos baigimą. Mokytojai taip pat nėra griežtai vertinami – numatomas tik mokymo proceso turinys, bet ne formos, tad mokytojai parenka vaikams priimtiniausius mokymo būdus.
Be to, visi vaikai, nepriklausomai nuo skirtingų gabumų, mokosi kartu, taip įgydami socialinių gebėjimų bei suvokimą, kad mokykloje, kaip ir gyvenime, svarbiausias yra bendruomeniškumas.”
Visas tekstas yra čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-27-kodel-geriausios-pasaulyje-suomijos-mokyklos/67787
O jei tokio mokymo, bendravimo, ugdymo pagrindu padarytume mūsų etnokultūrą, manau, turėtume labai neblogą Lietuvos tautinės mokyklos modelį. Ir taip turėtų būti mokomi visi Lietuvos piliečių vaikai, nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie bedrauja su savo tėvais namuose. Kiekvienoje tokioje valstybinėje mokykloje per etnokultūros bei kitas pamokas, užklasinę veiklą turėtume vaikus supažindinti su visų Lietuvoje gyvenančių tautų tautine kultūra. Ir taip vieni kitus pažintume, “prisijaukintume”, išmoktume vieni kitus gerbti, vieni kitais rūpintis, būti vieni kitiems įdomūs bei reikalingi….vieni kitiems “vieninteliai pasaulyje”.
Imkime gilesni laikotarpi,apsiribokim kol kas iki “Jėzuitų laikų”,kaip nebuvo “mokyklų”.Augo vaikai savo Šeimose,mokytojai buvo mama,tėtis,senelis,močiutė.Tai buvo mūsų visų Protėviai.Kurie paliko mums Pasakiškus turtus,kultūrą,sakmes,mitus,sutartines,eiles,pasakėčias.Supylė gausybę Didingų Piliakalnių,išsaugojo gyvasties Šaltinius/Versmes,paliko Šventuosius akmenėlius,Ąžuolus.Paliko iškalbingus VIETOVARDŽIUS.Turėjo ypatingai stiprią Gintaro kultūrą su visais Gintaro keliais.Gebėjo skaityti/suprasti/įsisavinti GAMTĄ..
Visa tai be “mokyklos” pagalbos buvo.Kodėl taip norima vis likti toje Standartinėje mokykloje ir ieškoti ten gėrio??
Nieko ten nėra,tuštuma kūrybos,asmenybės.Niekas beveik nepakitę nuo “Sovietų” laikų.Visais laikais Lietuvos mokykla buvo “pilkom masėms”,net ir kalbant apie trumpą laiką A.Smetonos.Žinoma visada yra išimčių,tarkim ir dabartinėje “mokykloje”,bet nereikia aklai į jas žiūrėti,lyg ten mokslo aukštumų išmoksi 🙂
Vienintelį teigiamą “krepšelį” duodą,tai išlavina atmintį.Bet kam ta atmintis,be išminties..?
Mokyklose nepakeisi visko,nes sistema yra “Europinė” diegiama.Belieka pradėti kiekvienam iš mūsų nuo savo Šeimos.Stipri šeima,darnios bendruomenės pagrindas.
Posakis: Nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo,kol paties slenkstis nenuvalytas.
Tad pirma kiekvienas asmeniškai savus slenksčius nusivalykim,tada nereiks rūpintis sniegu ant kaimynų stogo 🙂
Ne visada reikia imti pavyzdį iš “užsienio”,užtenka savų istorijoje pavyzdžių 🙂
Kiekvienas žmogus-tai Pasaulis,kuris kartu su juo Gimsta ir kartu Miršta.Po kiekvienu paminklo akmeniu guli Pasaulio istorija.
Kai žmogus nežino į kuri uostą plaukti,joks vėjas nebus palankus.
Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti,nes sugrįžęs niekada nerandi,ką palikęs,ir imi nesutarti su pačiu savimi.
Išmintis ateina su amžiumi,bet kartais būna,kad amžius ateina vienas.
Senatvėje labiau sugebame nelaimių išvengti,jaunystėje jas iškęsti.
Istorija,mūsų darbų lobynas,praeities liudytoja,pavyzdys ir pamokymas dabarčiai,įspėjimas ateičiai.
Gali būti,kad šiame Pasaulyje tu tik žmogus,bet kam nors tu visas Pasaulis.
Tikrai taip mokinama buvo seimose, o dabar tevai patys daugumoij arba nemoka arba nezino kaip ta padaryti, arba lengviausias kelias bet pats klaidingiausias visa auklejimo atsakomybe perduoti valstybinems istaigoms, tegu jos aukleje yr ir toks kiek zinau poziuris, nes norint kita mokyti turi pats susavimi dirbti tada galesi ir kitamokyti… 🙂
Žmogų ugdo viskas, kas jį supa: tėvai, seserys ir broliai, seneliai, tetos ir dėdės, kaimynai, mokyklose bei darželiuose, kitose mokymo bei ugdymo įstaigose dirbatys žmonės, TV, internetas, visuomenė, gamta, miestų bei kaimų aplinka, jų žmonės, Bažnyčia ir kitos religinės bei visuomeninės bendruomenės, tradicijos, šventės ir t.t ir pan.
Bet straipsnio autorius ragina diskutuoti apie mokyklas.
Pirmu numeriu klausimas – kodėl božnyca lenda į mokyklas ?
Neįsivaizduojant patikėk – Aleksoto mokykloje Kaune – pirmokams Rugsėjo 1-oji prasidės žydmišiomis – klūpėjimu ir žegnonėmis – davatkinei žydkaltybei ?
Bažnyčia niekur nelenda – patys žmonės į ją ateina. Savo noru, sava valia. Kam ten nepatinka, tas ten ir neina.
Pirmas klausimas – kam ten gali patikti ?
Žydkrikščionių šnipams. 🙂
Tautinė mokykla yra vienas kvailiausių sumanymų. Mokykla turi suteikti bazines žinias ir ugdyti kritinį mastymą. Prie ko čia tas jūsų tautiškumas? Reikia spirt iš mokyklų visus tuos katechetus, patriotizmo ugdytojus ir kitus smegenų plovėjus. Reikalauti, kad mokykloje būtų folkloro ansamblis?! Kažkada buvo reikalaujama, kad būtų pionierių draugovė… Gal jau užteks tos prievartos. Kas nori ansamblio, tas jį susiranda ar sukuria savo. Ką domina ta suplėkusi etninė kultūra, tas gali laisvai ja domėtis ir taikyti savo kasdienybėje. Nematau problemų. Supraskit jūs vieną kartą, čia gyvena labai įvairūs žmonės, kurių nesieja jokia “tautos dvasia”, ar “tautos interesai”, kaip čia mėgstama spekuliuoti. Žmonės nori žmoniškų santykių, saugumo, galimybių, padoraus materialinio gerbūvio, sveikatos, teisingumo, laimės, džiaugsmo, ramybės, supratimo. Viso pasaulio žmonės to nori. Ar prie visų šių vertybių prirašius “tautiškas” jau kas nors keičiasi?
Keičiasi, nes tautos atsirado kaip tam tikrų teritorijų bendruomenės, todėl susitapatinimas su tauta – tai yra susitapatinimas su šios, Lietuvos, teritorijos bendruomene.
Tik kosmopolitai, kaip sakė apie save Eva Tombak, nors jos mama buvo lietuvė, o tėvas žydas, niekur nepritampa ir niekur jų nepriima kaip savų: Izraelyje jų, pvz., nepriima už jehudimus, nes motina – ne judėja, o lietuviai kažkada išvadino žyde, nes, matyt, turėjo atitinkamai žydams būdingo įžūlumo, kurį vadina šulčpak.
Tačiau nesinori tokiems žmonėms gyventi kaip visiems, dirbti gimtai žemei, o reikia būtinai klajoti po pasaulį, vis ieškant geresnės vietos.
“Žmonės nori žmoniškų santykių, saugumo, galimybių, padoraus materialinio gerbūvio, sveikatos, teisingumo, laimės, džiaugsmo, ramybės, supratimo. Viso pasaulio žmonės to nori.” – ir visa tai kol kas geriausiai įgyvendina tautinės valstybės, kuriose visi viens kitą suprantą, visi kaip viena didelė šeima, pvz. Japonija, Pietų Korėja, Suomija, Islandija.
Dėkui už instrukcijas. Manau norintiems prisidėti prie tautinio ugdymo mokyklose ir švietimo sistemos kaitos jos pravers.
Lietuvos valstybė – tautos namai. Kam nepatinka tai, tam niekur nepatiks.