Č. Iškauskas. Kuo avantiūra Sirijoje primena Afganistaną? (8)

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Afganistanas – Ukraina – Sirija. Tokiu maršrutu keliauja karinga Rytų orda, pridengdama savo agresiją nuolatine kova su JAV imperializmu, nacionalinių interesų gynimu, savo saugumo užtikrinimu, kilniais antiteroristiniais tikslais.

Istorikai įžvelgia ir kitų Šaltojo karo konfliktų, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvavo sovietai: arabų ir Izraelio konfliktas, Karibų krizė, Vietnamo ir Korėjos karai… Vieniems jie tiekė ginklus, išbandė savo naujausią techniką, kitur dalyvavo nuverčiant jiems nepalankius režimus, šalinant jų lyderius, kitose vietose – atvirai priešinantis Amerikos dominavimui. Kiti gi mano, kad tai amžinas KGB ir CŽV konfliktas.

Padėtį Viduriniųjų ir Artimųjų Rytų regionuose analizuojantis interneto leidinys „Al-Monitor“ tiesiai šviesiai rašo, kad Rusijos įsiveržimas į Siriją panašus į sovietinės kariuomenės įžengimą į Afganistaną 1979 m. gruodžio pabaigoje. V. Putinas seka buvusio KGB viršininko Jurijaus Andropovo pėdomis. Tai šis įtikino Leonidą Brežnevą, kad, afganų komunistams prarandant valdžios kontrolę ir į ją žengiant JAV remiamiems modžahedams, padėtį reikia imti į savo rankas, kad destabilizacija neaprėptų ir sovietinės Vidurio Azijos.

„Kagėbė“ ir 1956 m. paragino įsiveržti į Vengriją, kad ši liktų Varšuvos sutartyje. „Bet islamo pasaulis – tai ne Rytų Europa“, – tvirtina leidinys. Į Vengriją – jos lygumas – buvo pasiųsta du kartus didesnė armija negu į Kabulą ir Hindukušo kalnus. Be to modžahedus rėmė Saudo Arabijos, kurios karalius Fahdas pažadėjo Pakistanui milijardą dolerių pasipriešinti sovietų invazijai, o Er Rijado gubernatorius princas Salmanas (dabartinis įpėdinis princas ir gynybos ministras Al Validas bin Talalas (al-Waleed bin Talal) neseniai Maskvoje susitiko su V. Putinu) puolė rinkti šią paramą, taip sutelkdamas kone visą islamo frontą prieš Maskvą.

Į slaptą „kagėbė“ ir karą svetimoje teritorijoje įsivėlė tuometinis JAV prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter). Jis sulipdė plačią koaliciją ir, jau po dviejų savaičių sovietams užėmus Kabulą, ėmė tiekti ginklus Pakistanui, pastarasis juos permetė modžahedams. Taip karas Afganistane užsitęsė daugiau kaip 9 metus, neatnešęs nei sovietams, nei pačiai islamo valstybei jokios naudos.

Rusija šią klaidą kartoja Sirijoje. Eilinis Vakarų neveiklumas, JAV neryžtinga politika Artimuosiuose Rytuose suteikė Rusijai carte blanche veikti savo nuožiūra, ir ji savo šanso nepaleido. Prisidengdama kova su „Islamo valstybe“, ji ant Sirijos žemės mėto bombas ir į kairę, ir į dešinę, vis raportuodama, kad visos jos pataiko į teroristų objektus. Įspūdžiui sustiprinti Rusijos TV korespondentai iš Sirijos, rodydami raketų skrydžius ir sprogimus, džiūgauja: koks įspūdingas, koks fantastinis, koks neužmirštamas reginys, koks Rusijos karinės technikos triumfas!

Padėtis SSRS invazijos į Afganistaną išvakarėse iš tikrųjų buvo panaši kaip dabar Sirijoje. 1969 m. rinkimuose nemažai vietų parlamente gavo komunistai, kurie buvo iškelti Liaudies Afganistano Demokratinės Partijos (LADP). Tarp jų buvo Babrakas Karmalis ar Hafizullahas Aminas. 1973 m. buvo nuverstas karalius Zahiras ir prezidentu pasiskelbė karaliaus svainis, generolas Muhamedas Daudas Chanas. Tai tenkino Maskvą. Bet po dviejų metų Afganistano politika pasisuko ne jos naudai. O 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas buvo nuverstas (prezidentas žuvo su visa šeima per rezidencijos šturmą balandžio 30 d. ). Balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika, ir jos vadovu tapo Nuras Mohamedas Tarakis, komunistų politikas, priklausantis Chalkui (KHALQ – Žmonės) – radikaliai LADP frakcijai. Kabulas vėl grįžo į Maskvos farvaterį.

Gavęs išsilavinimą ir patarimų iš Maskvos N. M. Tarakis norėjo supasaulietinti Afganistaną, taip sukeldamas stiprų pasipriešinimą. Padėdami jam sovietai dar 1979 m. kovo mėnesį subombardavo Herato miestą, kuris buvo sukilėlių centras, žuvo iki 20 tūkst. žmonių. Rugpjūčio 15 d. vyriausybinė armija nužudė 300 chazarų, kurie buvo įtariami prijaučiantys sukilėliams. Tai sukėlė pilietinį karą, ir be SSRS pagalbos jos statytiniui valdžios išlaikyti būtų nepavykę. N. M. Tarakis rugsėjo 14 d., vos jam grįžus iš Maskvos, nužudomas. Situacija buvo tokia nevaldoma, kad 1979 m. gruodžio 12 d. buvo nurodyta sovietinės kariuomenės „ribotam kontingentui“ įsiveržti į Afganistaną. Jau gruodžio 24 d. naktį į 25 d. oro desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame.

Gruodžio 27 d. prasidėjo operacija „Šturmas-333“, kurios tikslas buvo likviduoti Hafizulahą Aminą, kurį KGB įtarinėjo vykdant antitarybinę politiką bei palaikant ryšius su CŽV ir maoistais. H. Aminas buvo nušautas, o jo įpėdiniu tapo Babrakas Karmalis, mokęsis universitete JAV, bet, įtariama, buvęs dvigubas agentas. Per M. Gorbačiovo „perestroiką“ buvo atstatydintas ir gyvenimą baigė 1986 m. gegužę viloje netoli Maskvos.

Beveik 10 metų trukęs SSRS karas Afganistane buvo tikra avantiūra, kainavusi Maskvai ne tik tūkstančius žmonių gyvybių, bet ir ekonomikos nuosmukį, per kurį švystelėjo M. Gorbačiovo permainų viltis. Iš viso per šį karą žuvo 13 836 žmonės, taigi, 1537 per metus, sužeista apie 50 tūkst., beveik 7 000 liko neįgaliais.

Lietuva, buvusi SSRS dalimi, irgi neišvengė netekčių, nors pagal tuo metu Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautų gyventojų proporcijas daugiausiai žuvusiųjų sudarė turkmėnai, o apskritai tarp jų daugiausiai buvo rusų, ukrainiečių, uzbekų, baltarusių. Iš Lietuvos Afganistane tarnavo 4760 šauktinių, žuvo 97. Sovietai visaip slėpė informaciją apie žuvusius. Netgi norėdami parašyti tarnaujantiems Afganistane turėdavo nurodyti adresą Mongolijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje ar kitą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Afganistano karo dalyviai neteko ir menkutės sovietinės paramos, bet ir nesulaukė deramo mūsų valdžios ir visuomenės dėmesio.

Iš tiesų, sovietinė avantiūra Afganistane daug kuo primena Rusijos karinę operaciją Sirijoje, bent jau jos pradinį etapą ir tikslus. Bet kokiomis priemonėmis išgelbėti savo statytinius, nepaisant daugybės žuvusiųjų, sugriautų namų ir didėjančio pabėgėlių skaičiaus, bombardavimus motyvuojant teroristų triuškinimu, pridengiant neva sukurta koalicija su Vakarais, – tokia taktika naudojasi anuometinė ir šiųmetinė Maskva.

Atakos Sirijoje neva toleruojamos Vašingtone, bet akivaizdu, kad, kaip ir prieš tris dešimtmečius, vyksta nuožmi Maskvos ir Vašingtono kova už geopolitines pozicijas Viduržemio jūros regione ir už strateginius naftos išteklius. Kol JAV mindžikuoja ir derina su Rusija bombonešių skraidymo zonas virš Sirijos, rusų generolai kuria planus išplėsti Tartuso karinę oro pajėgų bazę, iš kurios – vos 90 km nuo Latakijos – rusiški naikintuvai galėtų pakilti virš Šiaurės Afrikos ir pietinių NATO šalių. Netoli laikas, kai Sirijos ar kokios arabų šalies sukilėlių pozicijos bus apšaudomos ne iš Kaspijos jūroje dislokuotų raketnešių, o iš Viduržemio jūros prieigų.

O Vakarų spauda avantiūrą Sirijoje lygina ir su čečėniškuoju scenarijumi. V. Putinas kaip akies vyzdį saugoja „blogą berniuką“ Ramzaną Kadyrovą, kaip ir užsispyrusį B. Assadą, prieš dvejus metus panaudojusį cheminį ginklą – ant sirų galvų paleidusį ypač nuodingas nervus paralyžiuojančias dujas zariną. Kaukaze nenutilo tylus pasipriešinimas sovietiniam režimui, o Sirijoje, nepaisant gausių bombardavimų, kaip praneša „The New York Times“, „Islamo valstybė“ netgi plečia savo pozicijas, užimdama reikšmingas teritorijas link Turkijos pasienio.

„Rusija rado Sirijoje savo Afganistaną“, – pastebi žurnalas „Forbes“. Kažkada juo buvo tapusios Baltijos šalys, paskui Čekoslovakija, Vengrija, vėl Sausio 13-osios Lietuva, dabar Ukraina, Krymas ir pagaliau Sirija. V. Putinas nori gražinti Rusiją į pasaulinės imperijos statusą. Tik to monstro molinės kojos, trupančios nuo kiekvienos svetur numestos bombos.