Pernai rudenį į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas rusų rašytojo fantasto Viktoro Pelevino groteskinis romanas „Omonas Ra“. Tiesa, pagrindinio knygos herojaus vardas neturi nieko bendro su tuo OMONu, kurį žinome ir kurio kumštį prieš 25 metus patyrėme mes, tačiau neskubėkime to ryšio atmesti.
Omonas Krivomazovas, kaip ir milijonai kitų jaunuolių sovietmečiu, nuo vaikystės svajoja tapti kosmonautu, jis gyvena aklinai užmūrytoje raketoje su nupieštomis durimis, čia, šioje totalitarinėje uždaroje sistemoje, melas nesiskiria nuo realybės, sveikas protas – nuo beprotybės, o ambicinga kosmoso „užkariavimo“ programa tampa kraupia propagandinio mito metafora.
Jaunuolio tėvas – prasigėręs milicininkas – įtikėjęs, kad, davus sūnui tokį vardą, jis tikrai prasimuš, ir ne bet kur, o į žvaigždes… Romane Ra – tėra išsvajotas lakūno šaukinys skrydžiui į Mėnulį, tačiau egiptiečių mitologijoje – tai Saulės dievo vardas. Gi apskritai Amonas Ra yra vienas vienintelis dievas, kuris viską sukūrė, visus maitina ir saugo. Iš pirmo žvilgsnio, tai tik sąskambis. Budistine mistika persunkta 52-jų metų sulaukusio V. Pelevino kūryba neturi nieko bendra su šių laikų realijomis, tačiau karo aviacijos karininko sūnus buvo paveiktas sovietinio gyvenimo, kad fantasmagorinėmis asociacijomis išreiškė savo veržimąsi iš totalitarinės aplinkos. Šiaip viešumo vengiantis rašytojas apie savo kūrinį yra pasakęs: „Galbūt, tai paskutinis romanas, parašytas Sovietų Sąjungoje“. Ne, jis ir toliau gyvena Maskvoje, kažkur Čertanovo rajone…
O dabar apie tikrąjį OMONą – Ypatingos paskirties mobilų būrį (rus. Отряд мобильный особого назначения), kuris 1990-1991 – aisiais Kremliui buvo kone vienintelis dievas, galintis atkurti „tvarką ir saugumą karštuosiuose SSRS taškuose“. Jis buvo įkurtas 1988 m. SSRS vidaus reikalų ministro Boriso Pugo įsakymu. Tuomet viešpatavo M. Gorbačiovo „perestroika“, ir generalinis sekretoriaus bei ministras nuolat gaudavo KGB pranešimus, kad sovietinėje periferijoje stiprėja nacionaliniai judėjimai, kuriasi galingi liaudies frontai.
Ypač Kremlių jaudino įvykiai Baltijos šalyse, konkrečiai – Sąjūdis. Vilniaus OMON‘o padalinys to paties ministro įsaku buvo įkurtas tų metų spalio 3 d. Formaliai jis turėjo kovoti su organizuotu nusikalstamumu, bet pats tapo masinių nusikaltimų vykdytoju. Aleksandras Nevzorovas, vėliau sukūręs filmą „Naši“, portalui Pravda.ru pasakojo, kaip jis, pasitaręs su B. Pugo, konsultavo įmonininkų vadus Vilniuje neutralizuoti Amerikos ir Lietuvos specialiųjų tarnybų planus, parengtus Ministrų Tarybos viešbutyje „Draugystė“, pagal kuriuos būtų rengiami smogikų būriai ir repatrijuojami iš respublikos „nepatikimi tarybiniai, partiniai ir komjaunimo veikėjai“.
Netrukus OMON‘o padaliniams Rygoje ir Vilniuje vadovauti buvo paskirti etniniai lenkai – Česlavas Mlynikas ir Boleslavas Makutynovičius. Apie pirmąjį žinoma daugiau: gimęs 1960 m. liepą Baltarusijoje, Gardino srityje, buvo Rygos omonininkų vadas, Latvijos teismo nuteistas 4 metams, po to kariavo Padnestrėje, dalyvavo Medininkų žudynėse, po jų buvo paskelbta užpuolikų tarptautinė paieška, bet jis ir nesislapstė – netgi buvo A. Nevzorovo kolega Sankt Peterburgo 5-jame TV kanale, įtariama prisidėjęs prie Galinos Starovoitovos nužudymo 1998 m. lapkričio 23 d., dabar mieste prie Nevos vadovauja viena komercijos įmonei. Rusijos saugumo taryba jį buvo paskyrusi „krizių valdytoju” Abchazijoje).
Gi jo bendražygis B. Makutynovičius trimis metais jaunesnis, taip pat Baltarusijos lenkas, draugų vadintas Boleku. 2006 m. interviu laikraščiui „Literaturnaja Rossija“ sakė, kad jis esąs lenkas, nors motina rusė. Buvęs muzikantas, komjaunimo aktyvistas, dirbęs Vilniaus miesto Spalio rajono komitete (šiame sostinės rajone ypač aktyviai veikė gamyklose įsikūrusios prorusiškos organizacijos, vėliau tapusios „Jedinstvos“ branduoliu).
1998 m. vasarį grupė buvusių jo tarnybos draugų paskelbė viešą laišką, diskredituojantį savo vadą B. Makutynovičių, kuris esą paveldėjęs tėvo priesaiką Lenkijos generolui Juzefui Pilsudskiui atkurti Abiejų Tautų Respubliką, pradedant „Vidurio Lietuvos“ paskelbimu po 1920 m. Vilniaus krašto okupacijos. (Paskui Bolekas įtikėjo, kad ir SSRS galima išsaugoti grobiant, grasinant ginklu ir pan.). Tiktai kažin, ar Bolekas sugebėjo suvokti tokius strateginius daug filosofavusio Lenkijos valstybės vado svaičiojimus. Jis buvo tiesiog vykdytojas, beje, kaip rašoma laiške, suktas, neryžtingas, prisitaikėliškas, kovojęs su Č. Mlyniku ir Vilniaus OMON‘o štabo viršininku Viktoru Razvodovu dėl įtakos ir pinigų…
Bet Kremliui tokie vykdytojai buvo pats tas. Dar 1989 m. jie priklausė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijai ir, kaip rašo interneto portalas Agentura.ru, 1991 m. sausio 8 d. netgi gynė Aukščiausiąją Tarybą nuo „draugovininkų“. Po to Bolekui buvo suteiktas majoro laipsnis, tačiau Sausio 13-ąją jis pasitiko kitame flange – pakluso imperijos saugotojams iš Maskvos. Dabar jo bičiuliai teigia, kad jis dažniau paimdavo į rankas gitarą, o ne automatą, ir ragino „nepralieti kraujo“. Jis ir suskaldė OMON‘ą. Bet kraujas buvo pralietas.
Prieš 10 metų Ričardas Čekutis „Atgimime“ rašė, kad Rygos OMON’e buvo sukurtos dvi specialiai parengtos teroristinės grupės „Delta-1” ir „Delta-2”. Grupių kovotojus rengė specialūs iš Maskvos atsiųsti instruktoriai, o Vilniaus ir Rygos OMON’ai buvo tiesiogiai pavaldūs „centrui”, t.y. SSRS tuometiniam vidaus reikalų ministrui B. Pugo, po žlugusio Maskvos pučo nusišovusiam savo kabinete. Įtariama, kad būtent aukštas milicijos kartininkas iš Rygos Nikolajus Gončarenka, Rygos OMON‘o štabo viršininkas Sergejus Parfionovas, eilinis omonininkas Konstantinas Michailovas (buvęs Nikulinas) kartu su Č. Mlyniku, B. Makutynovičiumi ir V. Razvodovu bei kitais rengė išpuolius ir dalyvavo Medininkų žudynėse 1991 m. liepos 31 d.
Po pučo OMON‘as buvo išformuotas, o jo vadai prisiglaudė Rusijoje. Keletą kartų keitėsi jo pavadinimai, daugėjo padalinių, ir pernai, kaip rašo „Wikipedia“, Rusijos teritorijoje veikė 160 OMON‘o būrių, kuriuose buvo 40 tūkst. kovotojų. Kad ši tariamai antiteroristinė struktūra niekur nedingo, liudija Kryme ir Sevastopolyje veikianti OMON‘grupė „Berkutas“, per Maidano įvykius siautusi ir Kijeve.
Nors prieš trejus metus tuometinis Rusijos prezidentas žadėjo pakeisti OMON‘o pavadinimą (nuo 2011 m. kovo 1 d. vietoj milicijos įkurta policija), tačiau prieš 25 metus Lietuvoje veikę smogikai nežada išsiskirstyti ir yra ištikimi senajai smogikų armijai. Daugelis jų gyvena ir dirba Tiumenėje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Padnestrėje bei Abchazijoje, aktyviai dalyvauja pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmėse Maskvoje. Ir ne tik. Kaip žuvis vandeny Rusijoje besijaučiantis B. Makutynovičius minėtą interviu laikraštyje „Literaturnaja Rosija“ baigia taip: „Aš manau, kad vieną kartą rusų kareivis dar ateis į Baltijos šalis. Tai objektyvu. Viskas eina link šito. Anksčiau ar vėliau. Jas reikės gražinti Rusijai, nes tai nuo seno Rusijos žemės…“ O paskui pridūrė: „Reikia pasielgti taip, kaip pasielgėme su Padnestre“…
Tokie štai anų dienų „herojai“. Ir kai visai neseniai Vilniaus apygardos trijų teisėjų kolegija išteisino 1991 m. atkurtos valstybės pasienį siaubusius ir 11-oje nusikalstamų epizodų dalyvavusius buvusius OMON‘o vadus (Generalinė prokuratūra juos kaltino nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais), pagalvoji, kad valstybiniu mastu purenama dirva sovietinių smogikų grįžimui.
Lietuviškoji teisėsauga net praėjus 25 metams užsidėjusi akidangčius – tokius odos lopinėlius, kurie įtaisomi arkliams ant akių, kad šie nesibaidytų. Kitaip sakant, ji linkusi matyti tik įstatymo raidę ir nieko aplinkui – nei kas vyko 1990-1991-aisiais, nei kokia visuomenės nuomonė apie buvusius omonininkus, nei suvokti praeitą nelengvą nusikaltėlių atsakomybės išgryninimo kelią. Jie tarsi sako: nebuvo jokios okupacijos, nebuvo nusikaltimų žmoniškumui, jie tik vykdė vyresniųjų įsakymus…
Tad kokiems dievams pradedame melstis? Amonui Ra ar OMON‘ui? Gal todėl stringa ir Medininkų žudynių, ir Sausio 13-osios bylos?
Reikia skaityti Prezidentei šį straipsnį ir kuo greičiau keisti teisėjus ir prokurorus, ypač tose bylose, kurios nagrinėja bylas, remdamasi Tarptautinės teisė ir Konvencijų normomis. Na, jau gen. prokurorą lyg tai pakeitė, bet visiems jiems reikia taikyti liustraciją dėl lojalumo Lietuvos valstybei. Linkiu sėkmės , Prezidente – Konstitucijos garante.
deja, matome, kam tebedirba teisėjai . Tai mūsų visų gėda ir bėda. Bet tai ir didelė dėmė ant institucijų, kurios skiria teisėjus – todėl jų pareiga nusiplauti tą š.dėmę .
O jeigu linksmiau, tai visi matote, kad tam, kad būti Lietuvoje teisėju, nereikia net vidurinio išsilavinimo – kai kas tą įrodė.