T. Baranauskas. Burgio skandalas atskleidė prekybos mokiniais schemą (282)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Neseniai teismas paskelbė nuosprendį dėl buvusio Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio grasinimų gimnazistei Paulinai. Buvęs direktorius, iki šiol garbstomas ištiso fanų būrio, buvo pripažintas kaltu. Suprantama: kiekvienas sveiko proto žmogus sutiks, kad „pedagogu“ save tituluojantis asmuo (nors, beje, B. Burgis turi techninį, o ne pedagoginį išsilavinimą), tiesiog negali su mokine, tegu ir prasikaltusia, kalbėti tokiais žodžiais: „Aš įjungsiu tokį variklį, kad tave sutriuškins ir iš tavęs nieko neliks. Aš paskelbsiu visuose įmanomuose žiniatinklio kanaluose viešai, iškviesiu žurnalistus, kad tave fotografuotų, pripažintų neįgalia, nepakaltinama“. Tačiau šį kartą norėtųsi atkreipti dėmesį į visai kitus B. Burgio veiklos aspektus.

Kilusio skandalo fone liko nepastebėtas vienas labai įdomus B. Burgio monologo epizodas. Paskelbtas 2014 m. rugsėjo 26 d. KTU gimnazijos direktoriaus kabinete vykusio pokalbio su gimnazistės tėvais įrašas didžiąja dalimi yra B. Burgio pamokymas merginos tėvams, pasidalijimas savo gyvenimiška „išmintimi“. Savimi patenkintas direktorius nevengia paliesti įvairiausių savo veiklos aspektų, tame tarpe ir to, kaip jo vadovaujamoje gimnazijoje buvo siekiama gerų rezultatų.

Ne, dėmesys buvo telkiamas ne į mokslo kokybę… Svarbiausia buvo NUSIPIRKTI gabiausius mokinius iš visos Lietuvos. Žinia, jei mokinys gabus, tai pasiekti, kad jo rezultatai būtų geri, didelio proto ir didelės pedagogikos nereikia… Bet B. Burgio išpažintis įdomi ne tik profesinės etikos požiūriu. Verta su šiuo B. Burgio monologo epizodu susipažinti išsamiau.

„Parduokit man tą aštuntoką!“

Taigi, pokalbio su Paulinos tėvais įrašo 23:52 – 25:13 min. klausomės tokio pasigyrimo:

Pavyzdžiui, Daugilė. Pirmuoju numeriu įstojo mergaitė iš Jablonskio mokyklos. Rugsėjo pirma diena. Ji ateina čia apsiverkusi ir pasakė:

– Ne, aš pas jus nesimokysiu.

– Kodėl? – sakau.

Sako:

– Aš įėjau į mokyklą, sutikau klasės draugus. Ir aš supratau: aš negalėsiu.

Aš kviečiau tėvus – du kartus. Šnekėjau, prašiau, siūliau užmokėti, dar kaip nors. Nu – pirmas numeris! „Ne“, ir viskas. Ir jos nėr.

Paulius Šarka Kretingoj. Skambinau, prašiau: duokit mum Paulių – vieną iš geriausių matematikų. „Ne“ – ir viskas. Nu ir viskas. Ir Paulius Šarka dabar Kembridže, bet ne mūsų. Nu ką tu padarysi?

Visokiausių bandau. Parsivežiau Paulauską iš Vidmantų kaimo prie Palangos. Nuvažiavau ten, tėvam pasakiau: „Duokit man Paulauską!” Ir atidavė. Po to dar seserį atidavė… Nieko gero! Nu, geri vaikai buvo, bet ne žvaigždės… O mokytojai buvo apibūdinę, kad iš jų ten galima labai daug tikėtis.

Aš paskambinau po Tūkstantmečio konkurso į mažą kaimelį (praleisiu pavadinimą), į mokyklą, sakau:

– Parduokit man tą aštuntoką! Jis laimėjo Tūkstantmečio konkursą.

Direktoriaus pavaduotoja taip nutilo, nesuprato – galvoja čia psichas kažkoks juokauja… Nejuokauju aš. Aš sutinku pirkt savo pinigais. Pasakyk kainą, jeigu… Aš stebėjau tą turnyrą – tas vaikas vertas 10 tūkstančių – kas čia yr? Bet, nenori – nereikia… Ką padarysi?

Taigi, B. Burgis visai atvirai kalba apie derybas dėl būsimų gimnazijos „žvaigždžių“ įsigijimo. Būtent įsigijimo – tiesiog už pinigus. Derybos vyksta kaip prie turgaus prekystalio: duokit, parduokit… Kartais nusiviliama nepavykusiu sandoriu: žadėjo žvaigždes, o iškišo paprastus mokinius! Fe, apsigauti irgi pasitaiko! Apskritai schema paprasta: direktorius stebi konkursus, viešąją erdvę, klausinėja mokytojų. Jei „rinkoje“ pasirodo geras mokinys – perka…

Neklausiu, ar tai etiška. Verčiau paklausiu, ar tai normalu? Ir už kokius pinigus?

Jeigu kalbame apie mokinių pirkimą, neišvengiamai tenka kalbėti apie pinigus – bet kokių pirkimų pagrindą. Sunkiai įsivaizduoju eilutę oficialiame KTU gimnazijos biudžete „gabių mokinių pirkimui“. Dar sunkiau įsivaizduoju direktorių vien dėl gimnazijos prestižo „žvaigždžių“ pirkimui taškantį savo asmenines lėšas. Plepusis B. Burgis netgi nurodė, apie kokias lėšas kalba – 10 tūkstančių litų (2,9 tūkst. eurų) už kokybišką „žvaigždę“. Ir tai – ne pavienis atvejis. Greičiau rutininė gimnazijos „darbo“ dalis. Taip pelnomi „geri rezultatai“, kurie atsiperka bent jau ta prasme, kad „gerus rezultatus“ demonstruojanti gimnazija paskui ir nemokamai traukia gabius mokinius – ji tampa „prestižine“. Pirktinės „žvaigždės“ – savotiškas jos varikliukas. Bet iš kur pas poną direktorių tokios lėšos („savo pinigai“)? Bene iš biudžetinio direktoriaus atlyginimo taip išlaidavo? Ar neteko tokiu atveju ponui direktoriui už dyką darbuotis? O gal dar primokėt reikėjo?

Ką gi, kokia komercija užsiiminėjo buvęs direktorius B. Burgis, jau žinome. Tik nežinome lėšų kilmės. Jos gal ir nesužinosime, bet susimąstyti verčia kai kurie kiti faktai.

Plepusis B. Burgis daug laiko skyrė savo gyvenimiškos „išminties“ sklaidai. Ir ne tik pokalbiuose su iš gimnazijos metamų (rūkančių ar kitų prekinę išvaizdą praradusių) mokinių tėvais, bet ir savo asmeniniame tinklaraštyje Burgis.lt. Tarp daugybės įrašų randame ir tokių, kurie suteikia naujų aspektų B. Burgio mokyklinei veiklai pažinti.

„Protų nutekėjimo“ užkulisiai

Ką gi daro KTU gimnazija su nupirktais bei priviliotais gabiausiais mokiniais? Leiskime plepėti B. Burgiui: „…mes esame pasaulio žmonės! Šiame kabinete niekas neišdrįs kalbėti nei kaip rasistas, nei kaip nacionalistas“, – 2010 m. savo „plačias“ pažiūras dėstė B. Burgis, rašydamas apie savo kabinete pasikabintą paveiksliuką su Lietuvos vėliava. Puiku – modernus direktorius.

Skaitykime toliau, kas iš to seka: „Mūsų šalis yra ten, kur yra mūsų žmonės. (…) Džiaugiuosi, kad mano kabinete gimnazistai nesidrovi kalbėti apie savo planus tolimose šalyse. Džiaugiuosi, kad į šį kabinetą užsuka dešimtys buvusių gimnazistų, jau aplankiusių, jau gyvenusių įvairiausiose šalyse.“ Na ir pabaigai – gražus moralas: „Taip, aš patriotas! Ne, aš ne toks patriotas, kokiu jūs norėtumėte mane paversti! Aš, pasaulio žmogus, geriau žinau, kaip reikia gerbti Lietuvos vėliavą.

Tad pasidarykime išvadą ir apie kitą šio „patrioto“ veiklos aspektą. B. Burgio vadovaujama gimnazija užsiėmė ne kuo kitu, o emigrantų ruošimu. Ir ne bet kokių emigrantų, o emigrantų, kurie daromi iš gabiausių Lietuvos vaikų. Specialiai ieškomų, specialiai verbuojamų ir net PERKAMŲ visoje Lietuvoje. Tai yra tai, kas kitų, ne tokių verslių žmonių, su liūdesiu vadinama protų nutekėjimu iš Lietuvos… Ir tai, kaip matome, nėra koks nors stichiškas savaiminis procesas. Tame pačiame B. Burgio kabinete, kur pernai liejosi grasinimai gimnazistės Paulinos ir jos tėvų atžvilgiu, vyko ir pokalbiai apie gimnazistų „planus tolimose šalyse“.

Galima naiviai paklausti – kelintas B. Burgio reikalas, kokie jo gimnazistų planai? O ne, tai – jo reikalas. Prisiminkime pasakojime apie nepavykusį sandorį išsprūdusį atodūsį, kad „Paulius Šarka dabar Kembridže, bet ne mūsų“. Čia koks „patriotizmas“? Lietuvos patriotizmas? Gimnazijos patriotizmas? Ar… Iš kur visgi pas poną direktorių tie tūkstančiai mokinių pirkimui – dar kartą paklauskime… Šis klausimas turbūt taip ir liks be atsakymo… Ar ne, pone Burgi?

Reikia pastebėti, kad neverta aprašytosios schemos susiaurinti iki vieno B. Burgio atvejo – jis tik apnuogina schemą ir jos finansinius aspektus. Nesunkiai galime surasti ir kitų prestižinėmis laikomų mokyklų, kurios beveik atvirai ruošia emigrantus. Antai Vilniaus licėjus net dėsto anglų kalba. Lietuviams!

Suprasti Rusiją

Negalima nepaminėti ir dar vieno aspekto iš B. Burgio gyvenimiškos „išminties“ skrynios. Pernai, rugpjūčio 20-ąją, likus 4 dienoms iki didžiojo Rusijos puolimo Ukrainoje, kurio metu buvo užgrobtas Ukrainos teritorijos ruožas iki Azovo jūros, B. Burgis išliejo savo išmintį Rusijos tema. Tuo metu dar tvirtai balne sėdėjęs KTU gimnazijos direktorius, dar galingas, ginamas šeimoje turimų keturių advokatų, pamokslavo, kaip „reikia ne tik suprasti, reikia jausti“… Rusiją, žinoma:

Rusai dabar gina rusus Ukrainoje. Ar tai blogai? Kaip tik dėl to, kad V.Putinas gina rusus, rusai jį taip gerai reitinguoja.

Rusai bijo fašistų. Kas juos gali dėl to kaltinti po baisiausio karo žmonijos istorijoje?

Rusai mūsų nesupranta. Kaip milžinui suprasti nykštuką?

Rusai nepasitiki Europa, JAV. Kas juos gali dėl to kaltinti, jei visi prisimena vilkinimą su antruoju frontu antrojo pasaulinio karo metais, jei visi prisimena Hirošimą, Nagasakį, Vietnamą…

O pabaigai – vėl jau mums pažįstamo stiliaus „pasauliopilietiškas“ moralas: „Mes turime viską matyti! Mumyse neturi būti nė lašo fanatizmo, nacionalizmo, šovinizmo! Tik tada mes galėsime šį tą paaiškinti rusams ir tikėtis, kad mus išgirs, supras…

Ar ši moralizuojanti B. Burgio „išmintis“, stebėtinai sutampanti su oficialia Kremliaus pozicija, kaip nors koreliuoja su aukščiau aptarta B. Burgio komercine veikla? Gal ir ne. Bet žodis „pinigai“, kaip ir priežodis „pinigai nekvepia“, su ja, ko gero, vienaip ar kitaip siejasi…

Ne paslaptis, kad dėl agresijos Ukrainoje į politinę izoliaciją patekusi Rusija nemažai lėšų skiria savo įvaizdžio formavimui užsienyje, Europos sąjungos šalyse ir JAV. Išlaikomas anglakalbis telekanalas RT („Russia Today“), jau paaiškėjo ir kai kurios Kremliaus finansuojamos partijos, kurių pastangos „suprasti Rusiją“ taip gyvai primena analogiškas B. Burgio pastangas…

Betgi neskubėkime daryti išvadų. Juk visi tie keisti sutapimai gali būti tik plačių pažiūrų ir „tikrojo“ kosmopolitinio patriotizmo apraiška. Juk mūsų Burgis – šiaip ar taip „patriotas“, nors ir „ne toks patriotas, kokiu jūs norėtumėte mane paversti!“ Pasaulio – vadinasi, ir Lietuvos, ir Rusijos, ir kitų šalių – pilietis…

Bet argi blogai, kad pono Burgio neliko KTU gimnazijoje? Daugeliui liejant ašaras, mano širdis džiaugiasi. Ačiū tau, Paulina! Lietuvai reikia drąsių ir gabių žmonių. Neemigruok.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *