Rašinys iš „Pro Patria“ Kovo 11-osios proga surengto moksleivių rašinių konkurso.
Istorija nebuvo gailestinga lietuvių tautai. Vos tik sukūrus valstybę buvo susidurta su vidiniais vaidais bei išoriniais pavojais. Bėgant metams politinė padėtis šalyje normalizavosi, tačiau kovos dėl išlikimo tęsėsi ir toliau. Bendra valstybė su Lenkija ir prasidėjusi polonizacija, vėliau Carinės Rusijos okupacija. 22 nepriklausomybės metai tarsi pažadino tautą. Ji nesigėdijo vartoti savo kalbą, didžiavosi savo kilme bei džiaugėsi nepriklausomybe. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija, rodos, galėjo galutinai palaužti tautos dvasią. Tačiau štai XXI amžius ir Lietuva – nepriklausoma valstybė. Su didžiule pagarba prisimenamos aukos, kurios buvo reikalingos šio tikslo pasiekimui. Tačiau vis dar girdime pamurmėjimų, kad „prie ruso buvo geriau“, „Valdžia vagia ir nesupranta paprasto žmogaus“. Taigi, kodėl lietuvių tautai reikalinga nepriklausoma valstybė?
Valstybė yra tautos pagrindas. Jau Mikalojus Daukša savo „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ teigė, kad tautą vienija bendra teritorija, kalba bei papročiai. Vieną iš jų praradus, mes netektume nacionalinio identiteto. Be teritorijos tauta pradėtų asimiliuotis, netektų būdingų bruožų. Aišku, šis procesas vyktų palaipsniui. Pažeidžiamiausia tautiškumo grandis yra vaikai. Jie greičiausiai perimtų kitą kalbą, papročius. Tik nuo tėvų auklėjimo priklausytų, kokiais piliečiais jie taptų. Puikus pavyzdys yra emigrantų atžalos. Kuo jaunesnis vaikas atsiduria svetimoje šalyje, tuo greičiau jis prisitaiko prie aplinkos. Jaunoji karta yra tautos išsaugojimo garantas. Tik turėdama valstybę tauta gali būti užtikrinta dėl savo išlikimo.
Susiformavusi tauta turi poreikį pati save valdyti, o ne būti valdoma kitų. Globaliame pasaulyje tai padaryti vis sunkiau. Lietuva priklauso įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurios turi įtakos valstybės valdymui. Todėl kai kurie priimti įstatymai susilaukia piliečių pasipiktinimo. Tačiau Valstybė nepraranda teisės pati priimti įstatymus, pati kurti savo žmonių gerovės ir ateities vizijos. Valstybės piliečiai gali dalyvauti rinkimuose ir taip išreikšti savo nuomonę bei pasirinkti, kokios politinės pažiūros jiems yra priimtiniausios. Tauta, kuri negali savęs valdyti, jaučiasi tarsi praradusi vieną iš savo teisių. Todėl lietuvių tautai buvo reikalinga nepriklausoma valstybė, kurią valdyti galėtų piliečiai.
Tik būdami laisvi žmonės gali ugdyti tautinį unikalumą, puoselėti savo tradicijas, kurios garsina mus globaliame pasaulyje. Kur dar galėtume išgirsti sutartines, pamatyti Kryžių kalną ar sudainuoti lietuvių liaudies dainą Dainų šventėje? Piliečiai didžiuojasi savo išskirtinumu bei pasiekimais pasaulyje. Sovietinės okupacijos metais Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos „CSKA“ krepšinio kovos buvo principinės. „Žalgirio“ pergalė sukeldavo visuotinę emocinę ekstazę. Tai rodė, kad lietuviai vis dar nepamiršo, kokios tautybės jie yra. Ir tik sulaukę tinkamo momento jie atkurs savo valstybės nepriklausomybę. Lietuviai nesijautė kitos šalies dalimi. Ir dabar, atgavus nepriklausomybę, mes nešvenčiame rusiškų švenčių, neprigijo ir rusiškos tradicijos, patiekalai. Taigi po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių tautos židinys yra Lietuva, kurioje gyvos unikalios tradicijos būdingos tik mums.
Valstybė yra viena iš didžiausių vertybių gyvenime. Ji leidžia mums jaustis saugiems, nes čia galime laisvai reikšti savo nuomonę, kalbėti savo kalba. Valstybė svarbi tuo, kad galime patys priimti sprendimus opiais klausimais, nes tik pati valdydama tauta sugebės save išsaugoti ir nepasiduodi be kovos. Išlaikytas tautinis identitetas svarbus save suvokiant kaip tautą. Plintant „Pasaulio piliečio“ idėjai vis sunkiau išlaikyti savo tautos unikalumą. Tačiau teisinga valstybės politika skatina išlaikyti savo identitetą. Amžinoje priespaudoje gyvenanti tauta pasmerkta pražuvimui, tačiau valstybės įkūrimas tampa tarsi tautos išgelbėjimo raktu. Lietuvos valstybė yra reikalinga mums visiems, kad išlaikytume savo išskirtinumą ir stebintume pasaulį savo pasiekimais.
Labai įdomus rašinys. Jame teigiama, kad valstybė yra tautos pagrindas. Manyčiau, kad pirma turėtų būti tauta, tai yra visiems suprantamas “žodis”, ir tik tada jos pagrindu galima būtų kurti ar atkurti valstybę. O, gal ne? Turime, juk, pavyzdžių: JAV valstybė sukurta ir egzistuoja ne tautiniu pagrindu. Bet, gal iš tos valstybės susikurs amerikiečių tauta? Tad išeitų, kad Eglė Zubriūtė teisi. Gal geriau būtų jai tikę rašyti “Valstybė yra tautos išlikimo garantas”. Žodžiu, rašinys ne tik rodo autorės mąstymą, bet verčia mąstyti ir mane. Tuo jis yra geras. Ir kitų puikių minčių jame yra. Gerbiu moksleivę.
Valstybė yra tik mechanizmas tautai išlaikyti – buvo laikai kada tokio mechanizmo nereikėjo.
Gal autorė, sakydama valstybė, turi omenyje teritoriją, kurioje tauta gyvena?
Tuomet taip, nes valstybė nėra galima be teritorijos.
O dabar mūsų teritorija yra laisvai parduodama net ir už zlotus….
Teritorija nėra parduodama – yra parduodami toje pat teritorijoje esantys žemės sklypai, kurie iš teritorijos neišeina ir negali išeiti (žr. Konstituciją).
Konstitucija Lietuvoje nebeveikia