M. Kundrotas. Už Lietuvą be Užkalnių (39)

Sąjūdžio mitingas 1988 Vingio parke | R.Urbakavičiaus nuotr.

Sąjūdžio mitingas 1998 Vingio parke | R.Urbakavičiaus nuotr.

Tai – pirmas ir veikiausiai – paskutinis straipsnis, skirtas dvasios elgetos, narcizo, psichologinio vampyro savimeilei. Nes akivaizdu, jog dėmesys bet kokia kaina, siekiamas vieninteliu jo gebamu būdu – provokuojant, šokiruojant, dergiant visa, kas tiktai šventa – vienintelis šio individo būties ir raiškos principas. Tik taip jis sugeba pasijusti svarbiu.

Antra priežastis, dėl ko reiktų vengti panašių tekstų gausos, ypač šiomis dienomis – tai, jog dabar turime žmogų, kur kas labiau vertą aptarimo – ne laiku išėjusį Lietuvos ir laisvės karį, mąstytoją, politiką Algirdą Vaclovą Patacką. Vis dėlto jo adresu jau pasirodė prasmingų tekstų, įskaitant Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir kitų dešiniųjų politikų, ypač – krikdemiškojo sparno atstovų straipsnius bei atsiliepimus. Tikiu, jog jie nuoširdūs. Dar vienas tekstas šia tema ją tiesiog nupigintų.

Vis dėlto garbaus signataro mirties proga surašytas paskvilis skatina sudėlioti kai kuriuos taškus ant „i“. Kodėl pasirinktas Užkalnis, anot bendrų pažįstamų – draugas Zagornyj? Išties jo vietoje galėtų būti Algirdas Ramanauskas-Greitai, Adomas Bužinskas, Dovydas Skarolskis ir aibė kitų viešųjų erdvių „trolių“, kurių gausa ypač pasižymi stovykla, deklaruojanti tautines, krikščioniškąsias ir konservatyviąsias vertybes. Vis dėlto Užkalnio pavardė – o gal pravardė – simboliška. Patacko Lietuvą nuo jo Lietuvos – jei tai išvis Lietuva – skiria milžiniškas kalnas. Kalnas, kurio pavadinimas – Dvasingumas, o jo viršukalnė – Dora. Užkalnis – jo pakalnė.

Užkalnis leidžia sau Patackui priskirti laisvės idealo išdavystę ir netgi totalitarizmą. Įdomu, ką Užkalnis nuveikė vardan tos garbinamos laisvės? Patackas už ją perėjo kalėjimus. Užkalnis iš dalies teisus vieninteliu aspektu – Patackas visuomet labiau rūpinosi bendruoju gėriu, nei asmeniniu. Jis aukojo asmeninę laisvę ir gerovę dėl kitų, sudarančių Lietuvą. Ir ne tik. Jam rūpėjo kitos tautos, ypač – pavergtos ir kovojančios už savo teisę būti. Įskaitant čečėnus. Ką apie tai gali suprasti užkalniai? Ką ir dėl ko jie kada paaukojo? Nebent kitus – savajam ego.

Užkalniai laisvę interpretuoja kaip dekonstrukciją. Griovimą be statybos. Nenuostabu, kad jie tapo dalies visuomenės stabukais. Tų, kuriems trūksta brandos kurti, bet griauti jie pasirengę. Nes tai – vienintelė jėga, kurią jie pažįsta, vienintelė, kuri pasiekiama jų lėkštiems protams ir niekingoms dvasioms. Aprenk Budulį kostiumu ir išmokyk angliškai – gausi libkoną. Anarchistą, persirengusį konservatoriumi. Deja, tapusį „lietuviškojo konservatizmo“ veidu. Abu kabutėse įrašyti žodžiai šiais atvejais tik taip ir rašytini.

„Charlie Hebdo“ likimas rodo, kur veda patyčių kultūra. Ironija, sarkazmas, net juodas humoras iš tiesų yra gero skonio ženklai. Bet čia telieka žodis „juodas“. Be humoro. Algio Greitai riaugėjimas į ekraną, seno žmogaus mušimas autoriniame „šou“, Bužinsko patyčios iš merdinčio žmogaus ir Užkalnio šlapinimasis ant jo kapo – joks humoras. Tai – menkystė.

Humorui būtinas sąmojis. Sąmojui – intelektas. Nusiriaugėti, apsirėdyti Borato kostiumu, žerti eterin saują keiksmažodžių – joks intelektas. Tai primena paauglių anekdotus, kurių sąmojai apsiroboja kuo gausesnėmis užuominomis į lytinius organus ir aktus. Paaugliams tai gal ir atleistina – toks brandos lygis. Bet juk čia – žmonės, lyg ir išaugę iš to amžiaus…

Nelinkiu užkalniams „Charlie Hebdo“ likimo. Algirdas vargiai būtų tam pritaręs. Jis buvo krikščionis… Bet jis veikiausiai pritartų, jog kai kuriems žmonėms turėtų būti užkirstas kelias į viešąsias erdves. Ar tai turėtų būti daroma politinėmis priemonėmis – ar vien politinėmis – diskutuotina. Gal geriau būtų šviesti visuomenę – o kaipgi čia be politinių svertų? – idant joje panašūs reiškiniai tiesiog prarastų paklausą? Herostratas, siekęs išgarsėti, sudegindamas šventyklą, sulaukė įspūdingo nuosprendžio. Jį įvardyti, o po to – užmiršti.

Originalaus Herostrato likimas pasirodė palankus. Kad ir ką apie jį manytume, jo poelgis tiems laikams buvo originalus. Kaip originalūs savo laikais buvo markizas Donatjenas de Sadas, Karlas Marksas ir Frydrichas Nyčė – trys didieji dekonstruktoriai. Užkalnių variantas – kitoks. Jų per daug ir jie pernelyg vienodi, kad išsiskirtų. Jų atvejais turėtų suveikti nuosprendis, kurio Herostratas – tiesą sakant – išvengė, nes jo vardas žinomas ir mums.

Patackas buvo tikras laisvės karys. Jis kovojo už laisvę kurti gėrį, o ne jį griauti. Šiandien jis – pasaulyje, už kokį visą gyvenimą kovojo. Geresniame ir teisingesniame. O mes liekame čia. Kurti Patacko Lietuvą. Kurioje dera baltiškosios ir krikščioniškosios vertybės. Kurioje Vydūnas kuria drauge su Antanu Maceina, jie abu – su Antanu Smetona, o visi jie – su Kaziu Škirpa ir Povilu Plechavičiumi. Patackas įkūnijo Filosofą, Politiką ir Karį. Jis įkūnijo Kalną.

Užkalniai lai pasilieka pakalnėje – nuotekų ir pamazgų duobėje. Nors ir iš ten yra galimybė pakilti. Atgimus dvasioje. Bet ne anksčiau. Purvui nėra vietos šventovėje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *