S. Maslauskaitė-Mažylienė. Su niekuo nepalyginama dovana (0)

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė | zurnalasmiskai.lt nuotr.

Kai žurnalo „Miškai“ redaktorius paprašė „glaustai ir esmingai“ pasidalyti mintimis apie Lietuvos atkurtos laisvės 25 metų kelią, pirmoji aplankiusi mintis: „Kaip sunku gražiausius gyvenimo dalykus nebanaliai apibūdinti.“ Lietuvos nepriklausomybė man yra viskas. Tai neįkainojama, su niekuo (net asmenine laime) nepalyginama dovana. Turėti savo valstybę, matyti ją kasmet vis laisviau kvėpuojančią, vis stropiau atsikratančią sovietinio tvaiko ir įpročių yra toks džiaugsmas, kurį galėčiau palyginti su sveikatos ar gyvybės atgavimu.

Per 25 Nepriklausomybės metus labai daug pasiekėme ir išmokome: nuo gebėjimo žodžiu ir raštu laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus, pažiūras, idėjas iki kultūrinių-meninių, ekonominių ir politinių laimėjimų. Šiandien Rytų Ukrainoje vykstančio karo kontekste dažnai pagalvojame ir su draugais pakalbame,

kad kaina, kurią 1990–1991 m. sumokėjome už Lietuvos laisvę, galėjo būti nepalyginti didesnė. Kai kuriuos to laikotarpio įvykius (ypač Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją) galima palyginti su stebuklu. Sovietinis režimas ir jo vykdytojai greičiausiai netikėjo, kad mes kovojome už tikrą, visišką Lietuvos laisvę, nes „dalinės“ laisvės nebūna. Todėl esu labai dėkinga tuo metu prie audrose blaškomo mūsų valstybės laivelio vairo stovėjusiems asmenims, ypač lenkiu galvą prieš žuvusiuosius ir jų artimuosius. Mąstydama apie laisvės dovaną, kuria aš, niekuo per daug prie Nepriklausomybės atgavimo neprisidėjusi, galiu džiaugtis ir naudotis, su jauduliu prisimenu tuos, kurie laisvės nesulaukė, bet tikėjo, kad kada nors (galbūt po 100 metų) ji ateis. Pirmiausia prisimenu savo tremtinius senelius ir tėvus, visus sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose, gulaguose ir Lietuvos miškuose žuvusius, galvoju ir apie išeivijoje laisvo žodžio išlaukusius bei žinią pasauliui apie mažą valstybę skelbusius intelektualus ir paprastus žmones. Esu įsitikinusi, kad dvasinį palikimą ir vertybių suvokimą mes gauname per savo tėvus, protėvius, mokytojus – kaip sakė poetas A. Jakštas: „Mes ne savo ugnimi žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam…“

Na, o žmonių silpnybės ir ydos, nuo Antikos laikų aptarinėjamos literatūroje, laisvės sąlygomis niekur nedingsta: godumas, pavydas, melavimas, bailumas, dviveidiškumas keroja žmogaus prigimtyje ir visuomenėje. Tačiau režimas yra geresnė terpė skleistis tamsiajai žmogaus prigimties pusei ir žiaurumui. Laisvėje galime surinkti gerokai didesnį skaičių žmonių, kurie blogio akivaizdoje garsiai pasakytų: „Tai yra blogis“, „Aš nesutinku“, „Nemeluosiu!“ Demokratinė valstybė privalo ginti savo piliečius, jų laisvę ir orumą.

2000 m. grįžusi iš studijų Romoje pradėjau dirbti Vilniaus arkivyskupijos menotyrininke, todėl galėjau iš arti stebėti šios dvasinės ir socialinės institucijos prikėlimo darbus. Mačiau, su kokiu atsidavimu šios arkivyskupijos vadovai dvasininkai ir pasauliečiai kibo į darbą ateizmo nusiaubtame krašte, koks buvo nuoširdus iš emigracijos sugrįžusių ir iš pogrindžio išėjusių asmenų atsidavimas Bažnyčios reikalams ir uždegantis darbštumas. Per 25 metus Rytų Lietuvoje buvo pastatytos ir iš griuvėsių prikeltos trys dešimtys šventovių, sudarytos sąlygos išsimokslinti pasauliečiams ir kunigams, įsteigti socialiniai centrai, įvairios švietimo ir labdaros įstaigos, atkurtos tarpukariu veikusios organizacijos, spauda. Kaip meno istorikė, kurios darbe yra labai svarbi vaizdinė faktografinė medžiaga, matau, kad Nepriklausomybės pirmojo dešimtmečio žmonės visai negalvojo, kad kada nors jų darbai bus iškelti ar paviešinti. Šalia jų nebuvo metraštininko, fotografo, darbų fiksuotojo, nebuvo ir tokių, kaip šiandien, techninių galimybių.

1993 m. veik ištuštėjusi Vilniaus Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir nerūpestingų šeimininkų apleisti buvusio Bernardinų vienuolyno pastatai buvo sugrąžinti Vilniaus arkivyskupijai – čia pradėtas steigti Bažnytinio paveldo muziejus. Nuo 2004 m. pradėjau aktyviai dalyvauti šiame įvykyje ir steigimo procese. Darbas su ilgus šimtmečius Vilniaus katedros lobyne, Trakų, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus bažnyčiose saugotais brangiais liturginiais reikmenimis, ne kartą slapstytais karų ir okupacijų metais, ir vėl pažadino pasididžiavimo tėvyne ir tauta jausmus. Šiandien Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojami kūriniai yra be galo išraiškingi maldingumo tradicijos liudytojai, jie atskleidžia plačius fundatorių ryšius su kitomis Europos valstybėmis, rodo kultūrines įtakas, su kuriomis Lietuvai teko susidurti praėjusiais šimtmečiais. Per pastaruosius kelerius metus įvairūs žmonės, daugiausia kolekcininkai, perdavė muziejui iš bažnyčių pavogtų vertybių, kurias anksčiau saugojo, nes nematė tinkamesnio saugotojo.

Per Nepriklausomybės metus naujai misijai atgimę arba senąją tradiciją naujojoje epochoje atgaivinę svarbūs paveldo objektai ir dailės paminklai: Vilniaus bernardinų vienuolynas, Šv. Arkangelo Mykolo vienuolyno ansamblis, Vilniaus katedros varpinė ir daugybė kitų kultūros paveldo objektų, reprezentuoja iškiliausius Lietuvos praeities laimėjimus ir kartu atskleidžia permainingą, pakilimais ir dramatiškais įvykiais paženklintą mūsų istoriją. O pastarųjų 25 metų istorija, kurioje teko ir pačiai dalyvauti, gyventi, kurti, įkvepia tvirtą viltį ir išbandymų akivaizdoje neleidžia nusiminti.