J.Staliulionis. Atėjęs iš kito laiko

Vie­ną va­ka­rą, pa­si­rau­sęs so­do na­me­ly­je su­vers­tų po­pie­rių krū­vo­je, iš­si­trau­kiau se­ną api­ply­šu­sį žur­na­lis­ti­nį blok­no­tą ir įni­kau var­ty­ti. Su­do­mi­no At­gi­mi­mo lai­kais ir pir­mai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais už­ra­šy­ti su­si­ti­ki­mų su par­ti­za­nais, ry­ši­nin­kais, trem­ti­niais įspū­džiai, po­kal­bių nuo­tru­pos ir… Ne­ti­kė­tai už­kliu­vau už 1918 me­tų sa­va­no­rio Ro­mu­al­do Va­len­tu­ke­vi­čiaus pa­sa­ko­ji­mo apie mū­šius Di­džio­jo ka­ro ap­ka­suo­se, lie­tu­vių ko­vas už sa­vo vals­ty­bę, pir­muo­sius ne­pri­klau­so­my­bės žings­nius. Sa­ky­ti „ne­ti­kė­tai“ ne­tin­ka, nes to žmo­gaus nuo pir­mo su­si­ti­ki­mo ne­bu­vau už­mir­šęs. To­kio iki aša­rų Tė­vy­nę my­lin­čio pa­trio­to už­mirš­ti ne­įma­no­ma. Ro­mu­al­das per šven­tas Ka­lė­das grį­žo iš vo­kie­čių ne­lais­vės ir, pa­ju­tęs Lie­tu­vai gre­sian­tį pa­vo­jų, net ne­spė­jęs pa­si­svei­kin­ti su tė­vais, iš­lė­kė pas sa­va­no­rius. Skai­ty­da­mas pa­si­kal­bė­ji­mo nuo­tru­pas, su­ma­niau pa­ra­šy­ti nau­ją teks­tą apie sa­va­no­rį ir jo lai­kus, nes man pa­si­ro­dė, kad 1990 me­tais „Mer­kio kraš­te“ iš­spaus­din­ta apy­brai­ža jau pa­se­no.

Lie­tu­va, ką tik iš­ko­vo­ju­si ne­pri­klau­so­my­bę, 1990 me­tų lap­kri­tį pir­mą kar­tą po pen­kias­de­šim­ties me­tų per­trau­kos ofi­cia­liai ruo­šė­si švęs­ti sa­vo ka­riuo­me­nės die­ną. Aš, kaip Va­rė­nos ra­jo­no laik­raš­čio „Mer­kio kraš­tas“ ko­res­pon­den­tas, va­žia­vau į Ka­be­lius pa­kal­bin­ti 1918 me­tų Lie­tu­vos sa­va­no­rio Ro­mu­al­do Va­len­tu­ke­vi­čiaus, ei­nan­čio 103 me­tus. Net nu­ste­bau, su­ži­no­jęs, kad šim­ta­me­tis iš­vy­kęs į Gar­di­ną pas sa­vo jau­nes­nę se­se­rį. Grei­tai at­pūš­ka­vo trau­ki­nys iš Gu­di­jos, ir mes su­sė­dom Gri­go gry­čioj. Ne­to­lie­se esan­čia­me so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės po­li­go­ne ka­le­no kul­kos­vai­džiai, au­to­ma­tai, bumb­sė­jo svie­di­niai… „Ne­sok­ru­ši­ma­ja i le­gen­dar­na­ja“ taip de­monst­ra­vo sa­vo ga­lią, o gal re­pe­ta­vo jai kaž­kie­no nu­ma­ty­tą vaid­me­nį bū­si­muo­se įvy­kiuo­se. Iki Sau­sio 13-osios bu­vo li­kę ma­žiau kaip du mė­ne­siai.

Prieš ma­ne sė­dė­jo žmo­gus, at­ėjęs iš ki­to lai­ko. To­kių žmo­nių, me­nan­čių knyg­ne­šių lai­kus, ba­la­nos ga­dy­nę, tar­na­vu­sių ca­ro ka­riuo­me­nė­je, lie­ju­sių krau­ją Di­džio­jo ka­ro fron­tuo­se, jau ne­bu­vo. At­ro­dė, tik at­si­mi­ni­mų kny­gos, is­to­ri­jos va­do­vė­liai ga­li pa­pa­sa­ko­ti apie tuos to­li­mus lai­kus. Bet štai šim­ta­me­tis, iš­ni­ręs iš XIX am­žiaus ūkų, sė­di ir pri­si­me­na tos mū­sų barz­do­tos is­to­ri­jos pus­la­pius.

R.Va­len­tu­ke­vi­čius gi­mė 1888 me­tų va­sa­rio 7 die­ną Dar­ži­nė­lių kai­me, Ka­be­lių apy­lin­kė­se. Prieš ke­le­rius me­tus Ame­ri­ko­je bu­vo iš­ras­ta elek­tros lem­pu­tė, o ne­tru­kus Pa­ry­žiu­je į 300 met­rų aukš­tį iš­ki­lo Ei­fe­lio bokš­tas. Bet Lie­tu­va – ne Pa­ry­žius ir ne Ame­ri­ka. Šia­me Die­vo už­mirš­ta­me kam­pe­ly­je kry­žia­vo­si tri­jų ca­ri­nės im­pe­ri­jos gu­ber­ni­jų – Vil­niaus, Gar­di­no ir Su­val­kų – ri­bos. Žmo­nės juo­kau­da­vo, kad gar­siau­siai gie­da Ka­be­lių gai­džiai, nes gir­dė­ti net tri­jo­se gu­ber­ni­jo­se. Bet švie­ses­nio gy­ve­ni­mo žmo­nės ne­ma­tė, ne­si­ti­kė­jo ir ne­lau­kė. Dū­mi­nė­se pir­kio­se po šiau­di­niais ap­sa­ma­no­ju­siais sto­gais šei­mi­nin­kės pa­si­švies­da­vo ba­la­na, o vy­rai pyp­kes įsi­žieb­da­vo skil­tu­vu. Pir­mos ži­ba­li­nės lem­pos pa­si­ro­dė prieš pat Di­dį­jį ka­rą. Ta­čiau tik re­tas žmo­gus ga­lė­jo jas įpirk­ti, be to, sti­go ži­ba­lo. Va­ka­rais Ro­mu­al­do tė­vų gry­čio­je, kaip ir ki­to­se kai­mo pir­kio­se, sprag­sė­jo ba­la­na, ir dū­mai grau­žė akis. O ir Lie­tu­vos var­das po ke­lių pra­lai­mė­tų su­ki­li­mų jau bu­vo iš­trin­tas iš že­mė­la­pių. Et­no­gra­fi­nes Di­džia­jai Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­tys­tei pri­klau­siu­sias že­mes mas­ko­liai per­va­di­no Šiau­rės va­ka­rų kraš­tu. Už­drau­dė ir per­se­kio­jo mū­sų raš­tą ir kal­bą. Ir, jau ro­dė­si, žan­da­ro ba­tas tuoj su­tryps se­niau­sią pa­sau­lio kal­bą. O tau­ta, nu­trū­kus svar­biau­siai jos gy­vas­ties gi­jai, am­žiams, kaip bro­liai jot­vin­giai ir prū­sai, nu­grims į ne­ži­nią. Ir ne­liks pa­sau­ly­je vals­ty­bės, ap­gy­nu­sios Eu­ro­pą nuo mon­go­lų ant­plū­džių, ke­lis šimt­me­čius ver­tu­sios dre­bė­ti Mask­vą.

Ben­drau­da­mas su šim­ta­me­čiu, at­ro­do, ir pats pa­ny­ri į tą se­niai din­gu­sį lai­ką. O jo trau­kia­ma dar nie­ka­da ne­gir­dė­ta kaž­ku­rio knyg­ne­šio su­kur­ta dai­na: „To­li tu ma­no, bal­to­ji gul­be­le, gal ne­ži­nai ke­le­lio į varg­šo na­me­lį, o gal tau gai­la bal­tų­jų spar­ne­lių, kad ne­lan­kai ma­no na­me­lių…“ – dar gi­liau gramz­di­na į se­no­vę. Jis vis dai­nuo­ja to­kiu liūd­nu dre­ban­čiu bal­su, kol skruos­tais ima rie­dė­ti aša­ros. Ta­da nu­ty­la, su­si­mąs­to. Ta iš knyg­ne­šių ga­dy­nės at­ėju­si dai­na, ta bal­to­ji gul­be­lė, bal­tu spar­nu švel­niai per­brau­kia vei­dą. Ir ro­do­si, kad pats vaikš­čio­ji pa­slap­tin­gais knyg­ne­šių ke­liu­kais, o va­ka­rais pir­kio­je, ži­bant ba­la­nai, iš už­draus­tos kny­gos sle­bi­zuo­ji lie­tu­viš­kus žo­džius. Vis­kas, at­ro­do, taip tik­ra, kad net iš­girs­ti ty­liai dūz­gian­tį se­ne­lės ra­te­lį.

Pa­slap­tin­gi, ne­su­pran­ta­mi dan­gaus reiš­ki­niai prieš Di­dį­jį ka­rą žmo­nėms kė­lė siau­bą, pra­na­ša­vo ne­lai­mes. Vie­nas sa­kė­si nak­tį ant dan­gaus ma­tęs rykš­tę, ki­tas – ug­ni­nį kar­dą, tre­čias… O kai iš ry­tų di­de­liu grei­čiu at­skri­do žvaigž­dė su il­ga il­ga uo­de­ga, siau­bas su­kaus­tė vi­sus. Bet ir tai dar bu­vo ne vis­kas. Vie­ną gra­žią die­ną dan­gu­je ėmė merk­tis sau­lė. Ir tik ma­žas jos kraš­te­lis sklei­dė pur­pu­ri­nę švie­są, ku­ri rau­do­nai nu­da­žė ap­lin­ki­nius miš­kus. O kai su­ži­bo žvaigž­dės, ėmė žvieg­ti kiau­lės, baub­ti gy­vu­liai, vi­si puo­lė ant ke­lių ir mal­da­vo Pa­ne­lę Šven­čiau­si­ą­ją už­ta­ri­mo mir­ties va­lan­dą. Gal iš tik­rų­jų dan­gus tais žen­klais įspė­jo žmo­nes apie ar­tė­jan­tį di­džiu­lį ka­rą.

R. Va­len­tu­ke­vi­čius iš už­draus­tos kny­gos pra­mo­ko skai­ty­ti, o vė­liau ir ra­šy­ti. Ir da­bar ro­do prieš ke­le­tą die­nų už­ra­šy­tas sa­vo min­tis: „Bū­ti­nai rei­kia su­da­ry­ti pa­sie­nio po­li­ci­ją, pa­sta­ty­ti pos­tus, nes mes jau pa­ti­riam di­de­lių nuos­to­lių. Žmo­nės, no­rin­tys dirb­ti pa­sie­nio po­li­ci­joj, tu­ri pa­ra­šy­ti pa­si­ža­dė­ji­mą, kad tei­sin­gai tar­naus Tė­vy­nei Lie­tu­vai.“ Be­je, pa­si­bai­gus ne­pri­klau­so­my­bės ko­voms, sa­va­no­ris ir at­ėjo į pa­sie­nio po­li­ci­ją. Ir tas dvi­de­šim­ties me­tų ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos lai­ko­tar­pis yra pats ge­riau­sias, pats gra­žiau­sias jo il­ga­me gy­ve­ni­me.

Tai­gi Lie­tu­va sa­va­no­riui kaip bu­vo vi­są gy­ve­ni­mą di­džiau­sia šven­te­ny­bė, taip ir li­ko. Žmo­gus, lie­jęs krau­ją ne­pri­klau­so­my­bės ko­vo­se, o pas­kui 1945 me­tais iš­trem­tas ir kan­kin­tas Si­bi­ro la­ge­riuo­se, vėl pa­si­ry­žęs jai tar­nau­ti. Šim­ta­me­tis ne­sens­ta, nes my­li sa­vo Tė­vy­nę, sa­vo kraš­to žmo­nes, gy­ve­na jų rū­pes­čiais, jų bė­do­mis… To ryž­to, to pa­trio­tiz­mo jam nie­ka­da ne­sti­go. Kai 1918 me­tais, pa­si­bai­gus Di­džia­jam ka­rui, vo­kie­čiai ca­ro ka­riuo­me­nės „ple­ni­kui“ R. Va­len­tu­ke­vi­čiui iš­da­vė po­pie­rius, tai pės­čias per dvi sa­vai­tes iš Ka­ra­liau­čiaus par­lė­kė na­mo. Ei­da­mas vis pri­si­min­da­vo baž­nyt­kai­mio var­pų ai­dus ir gim­ti­nės krū­mų lakš­tin­ga­las. Per pa­čias Ka­lė­das po il­gų sep­ty­ne­rių rek­rū­to, ka­ro ir ne­lais­vės me­tų pra­vė­rė gim­to­jo na­mo du­ris. Ta­čiau sve­čia­vo­si la­bai trum­pai. Mat su­ži­no­jęs, kad len­kai no­ri jį prie­var­ta pa­im­ti į sa­vo ka­riuo­me­nę, pa­sa­kė: „Ne, len­kams aš ne­tar­nau­siu“, ap­si­avė nau­jom klum­pėm ir iš­ėjo į Mer­ki­nę, kur bū­rė­si pir­mie­ji Lie­tu­vos sa­va­no­riai. Ir ke­le­rius me­tus ka­ria­vo su bol­še­vi­kais, ber­mon­ti­nin­kais, len­kais.

Bai­giu ra­šy­ti pa­strai­pą ir at­min­tin pa­si­bel­džia po­eto Jo­no Grai­čiū­no po­sme­lis:

Tu ne­ra­si nie­kur,
Nie­kad ne­ra­si,
Ką tau sa­va­no­riai
Par­ne­šė ba­si.

Ši­tas ei­lu­tes įsi­dė­mė­jau skai­ty­da­mas du ge­ne­ro­lo Sta­sio Raš­ti­kio at­si­mi­ni­mų to­mus. Į ge­ne­ro­lo raš­tus įpin­tas ne vie­no ei­lė­raš­čio frag­men­tas, bet il­giau­siai gal­vo­je iš­li­ko J. Grai­čiū­no po­sme­lis. Ir da­bar, žiū­rė­da­mas į Vy­tį, ka­ban­tį ant sie­nos, ke­lis kar­tus gar­siai pa­dek­la­muo­ju aš­tuo­nio­lik­tų­jų me­tų sa­va­no­rių dva­sia spin­du­liuo­jan­čias ei­lu­tes ir vėl ant po­pie­riaus ri­kiuo­ju anų to­li­mų ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų epi­zo­dus.

Sa­va­no­ris ge­rai pri­si­me­na ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų mū­šius, mi­ni vie­to­ves, da­tas, va­dų pa­var­des: Mar­ty­nas Mas­taus­kas (pul­ko), Juo­zas Bud­re­vi­čius (kuo­pos), Juo­zas Luk­ša (bū­rio)… Bol­še­vi­kus R. Va­len­tu­ke­vi­čiui te­ko vy­ti iš Žiū­rų, Ka­šė­tų, Utie­kos, Sa­lo­var­tės kai­mų. Ypač di­de­lis mū­šis su rau­do­nai­siais už­vi­rė Kal­kū­nuo­se, prie Daug­pi­lio. Po šios per­ga­lės į sa­va­no­rių ran­kas pa­te­ko daug ru­sų gin­klų, amu­ni­ci­jos.

Pa­si­bai­gus ko­voms su bol­še­vi­kais, Lie­tu­vą dar įnir­tin­giau puo­lė len­kai. Su len­kų ka­riuo­me­ne R. Va­len­tu­ke­vi­čiui te­ko ko­vo­ti prie Sei­nų, Šču­čy­no, Drus­ki­nin­kų, Per­lo­jos… O kai ge­ne­ro­lo Żeli­gov­skio di­vi­zi­jos, už­gro­bu­sios Vil­nių, ver­žė­si gi­lyn į Lie­tu­vą, sa­va­no­riai vėl sto­jo į žūt­bū­ti­nę ko­vą. Len­kai, įkvėp­ti pir­mų­jų per­ga­lių, žy­gia­vo ir šau­kė: „Na Kow­no! Na Kow­no!“ Bet jų žy­gis pa­si­bai­gė ant Šir­vin­tos til­to. Mū­sų ka­rei­viai su­ren­gė pa­sa­lą, ati­den­gė kryž­mi­nę kul­kos­vai­džių ir šau­tu­vų ug­nį, ir len­kai, pa­ty­rę di­de­lių nuos­to­lių, bu­vo pri­vers­ti trauk­tis. Su­triuš­ki­nę Żeli­gv­skio ka­riuo­me­nę prie Šir­vin­tų ir Gied­rai­čių, sa­va­no­riai pa­ki­lo į žy­gį Vil­niun. De­ja, mū­sų sos­ti­nė taip ir li­ko ne­iš­va­duo­ta, bet tai jau ne sa­va­no­rių, o Tau­tų Są­jun­gos kal­tė. Tai ji pri­ver­tė nu­trauk­ti mū­šius, pa­žy­mė­jo neut­ra­lią zo­ną, vė­liau ji ta­po sie­na. Lie­tu­va ši­tos sie­nos nie­ka­da ne­pri­pa­ži­no… Sa­va­no­ris, lyg jaus­da­mas kal­tę dėl Vil­niaus kraš­to oku­pa­ci­jos, sun­kiai at­si­dūs­ta ir už­trau­kia ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų dai­ną:

Ant grėb­lio re­mia­si mer­gai­tė,
po ko­jom kve­pia pra­dal­giai,
ir dai­na nuo­var­gį pa­kei­čia,
kai žen­gia bro­liai lie­tu­viai.

O ne­pri­klau­so­my­bės ko­vas R.Va­len­tu­ke­vi­čius bai­gė Klai­pė­do­je 1923 me­tais. Ma­žo­sios Lie­tu­vos su­ki­lė­liams tal­kin­ti pa­si­ry­žę sa­va­no­riai rin­ko­si Kie­me­liuo­se prie Kai­šia­do­rių. Pir­mo­sio­mis 1923 me­tų die­no­mis sa­va­no­ris su sa­vo gin­klo drau­gais ir iš­vy­ko va­duo­ti Klai­pė­dos. Va­žia­vo trau­ki­niu per Lat­vi­ją iki Pa­lan­gos. Ta­da gar­ve­žiai bu­vo va­ro­mi mal­ko­mis, tai ku­ro ne­sti­go: su­sto­da­vo miš­ke, pri­sip­jau­da­vo sau­suo­lių ir dū­mė to­liau.

Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė, pa­si­mo­kiu­si iš Vil­niaus pra­ra­di­mo by­los, ty­lo­mis lai­mi­no Klai­pė­dos va­duo­to­jus. Klai­pė­dą ir vi­są tą kraš­tą pa­gal tarp­tau­ti­nes su­tar­tis ta­da val­dė pran­cū­zai. Su­ki­lė­liai, su­si­jun­gę su sa­va­no­riais, puo­lė ne­kvies­tus sve­čius. Pran­cū­zai, pa­ju­tę lie­tu­vių gin­klo jė­gą, iš­kė­lė bal­tą vė­lia­vą, su­li­po į lai­vus ir iš­plau­kė. O Klai­pė­dos va­duo­to­jai Va­sa­rio 16-osios pro­ga su­ren­gė ka­ri­nį pa­ra­dą, ir mies­tas po sep­ty­nių šim­tų me­tų vėl bu­vo su­grą­žin­tas Lie­tu­vai.

Klau­sau­si vaiz­din­go sa­va­no­rio pa­sa­ko­ji­mo ir, ro­dos, ma­tau tuos klum­pė­tus ar­to­jus, sa­vo krū­ti­nėm at­rė­mu­sius bol­še­vi­kų, len­kų, ber­mon­ti­nin­kų ar­mi­jas ir dvi­de­šim­čiai me­tų iš­ko­vo­ju­sius Lie­tu­vai lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę. Tie dvi­de­šimt ne­pri­klau­so­my­bės me­tų ir įkvė­pė mums ryž­to bei stip­ry­bės po pu­sės am­žiaus vėl at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą, de­mok­ra­ti­nę vals­ty­bę.

Ro­mu­al­das Va­len­tu­ke­vi­čius mi­rė 1995 me­tų rug­pjū­čio 25 die­ną Va­rė­nos glo­bos na­muo­se ei­da­mas šim­tas aš­tun­tuo­sius me­tus. Pas­ku­ti­nis Lie­tu­vos sa­va­no­ris iš­kil­min­gai pa­lai­do­tas Ka­be­lių ka­pi­nė­se. Gim­to­ji Dzū­ki­jos že­mė pri­glau­dė iš­ti­ki­mą Tė­vy­nės sū­nų.