I. Trinkūnienė. Kelionė namo į šventąją žemę (3) (nuotraukos)

Alkas.lt toliau skelbia Lietuvos Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės pasakojimą iš Indijos, kurioje ji neseniai lankėsi. Pirmą pasakojimo dalį rasite ČIA, antrą ČIA.

Savo kelionės po Indiją aprašymuose dar nepaminėjau vieno iš svarbiausių kelionės tikslų – dalyvavimo konferencijoje, todėl dabar pats laikas pratęsti Indijos įspūdžius. Tarptautinė dvasinių vadovų konferencija ir sueiga (International Conference and Gathering of Elders) vyksta kas trejus metus Indijoje, ją rengia Tarptautinis kultūros tyrimų centras, veikiantis JAV ir Indijos Tautinė savanorių organizacija – Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS).

Ši konferencija – penktoji. Kaskart į konferenciją susirenka vis gausesnis mokslininkų, dvasininkų, ir žmonių, puoselėjančių savąją kultūrą būrys. Šiais metais jis pats didžiausias – 350 dalyvių iš 40 šalių, atstovaujančių virš penkiasdešimties kultūrų. Pirmoji konferencija įvyko Mumbajuje 2003 metais. Jai baigiantis, organizatoriai svarstė, kur rengti kitą – gal Amerikoje, ar Europoje? Tačiau visų susirinkusių nuomonė buvo vieninga – niekas kitas, tik Indija gali surinkti tokį gausų žmonių, suinteresuotų savo kultūros išsaugojimu, ratą. Kodėl Indija? Nes tai šalis kur nepertraukiama dvasinė tradicija įvairiomis formomis gyvuoja tūkstančius metų ir tai įkvepia kiekvieną, kuriam svarbi tradicija ir jos išsaugojimas. Tad kitos konferencijos buvo surengtos Jaipure, Nagpure, Haridvare ir štai šių metų konferencija – Maisore.

Visuotinis gerbūvis – gamtos, kultūros ir bendruomenių stiprinimas. (Universal Wellbeing – Sustaining Nature, Culture and Communities) – toks šių metų konferencijos pavadinimas. Jis apjungė gana platų temų ratą ir buvo skirtas pasidalinti įžvalgomis, kaip pasinaudojant globalizacijos teikiamomis galimybėmis prisidėti prie visuotinio gerbūvio tausojant gamtą, stiprinant bendruomenes ir keliant tradicinę kultūrą. Moderniosios technologijos ir mokymasis lyderystės – tai priemonės padedančios pasiekti norimus tikslus.

Konferencijoje dalyvavo dalyvių ratas iš įvairių šalių – Indijos, Nepalo, Vietnamo, Kazachstano, Pietų Afrikos, Irano, Prancūzijos, Vengrijos, Didžiosios Britanijos, ir kitų šalių. Buvo ir mūsų kaimynai latviai, ir baltarusiai. Paminėjau čia tik keletą šalių. Per keletą metų susiklostė ypatinga konferencijos dienotvarkė: kiekvienas rytas prasidėdavo apeigomis, kurias rodydavo tradicijų, atvykusių į konferenciją atstovai, – pagerbdami savuosius dievus, palaimindami susirinkusius, melsdami vienybės ir taikos žemėje.

Konferencija prasidėjo ypatingai iškilmingai, išvakarėse buvo surengtas priėmimas pas miesto merą ir ekskursija senuosiuose karalių rūmuose. Ryte didinga procesija nusidriekė Maisoro gatvėmis. Šventės dalyviai, lydimi veriančių indų muzikos instrumentų – nadhaswaram ir būgnų garsų žygiavo miesto gatvėmis. Ypatingą šventinę nuotaiką papuošė gėlių žiedai ir lapeliai, krintantys iš miesto balkonų. Pražygiavus visos gatvės buvo nuklotos geltonais žiedais – saulės atspindžiais.

Konferenciją atidarė, ašramo, kuriame vyko konferencija, Maisorio Svamis, jo šventenybė  Svamis Ganapatis Sačidananda (Swamiji Ganapati Sachichidananda), vienas iš iškiliausių Indijos dvasinių vadovų.

„Šią konferenciją mes norime paskirti Jono Trinkūno, Romuvos Krivio atminimui, – žmogui, kurio dėka tęsiama prigimtinė Romuvos tradicija, ir kuris įdėjo daug pastangų telkdamas ir vienydamas senąsias pasaulio kultūras. Mes tęsiame jo pradėtą darbą“, – pasakė Yashwant Pathak, vienas iš konferencijos organizatorių, uždegdamas žvakelę prie ant scenos padėto Jono Trinkūno portreto.

Didelio dėmesio susilaukė konferencijos dalyvių, atstovaujančių senąsias tradicijas, prisistatymai. Kiekvienas turėjo trumpai pristatyti savąją tradiciją ir sugiedoti giesmę. Įdomu buvo stebėti ir klausyti Gvatemalos majų atstovės kalbos, Naujosios Zelandijos , Kazachijos, Nepalo atstovų giesmių. Mes, atstovaudamos Lietuvos Romuvą ir lietuvių tradicinę kultūrą, sugiedojome giesmę motinai žemelei. Tą giesmę atradau visai neseniai, prieš porą metų, rengdama Kūlgrindos kompaktinę plokštelę, skirtą Deivei Žemynai. Giesmės melodija man priminė indiškų mantrų garsus. Mano pajautą patvirtino konferencijos dalyvių – indų reakcija. Susilaukiau daug klausimų ir pastebėjimų, kad giesmė primena senąjį indišką giedojimą.

Konferencija vyko Šri Šri Ganapačio Sačidanandos (Ganapati Sachichidananda) ašrame, kuriame buvo kelios šventyklos, konferencijų salės, vedų ir sanskrito mokyklos – didelė teritorija. Kas vakarą didžiojoje konferencijų salėje vykdavo kultūrinė programa – koncertavo ir konferencijos dalyviai ir indų muzikos atlikėjai.

Į konferenciją pirmą sykį atvyko gausi delegacija iš Irano. Tai zoroastristai – ugnies garbintojai, vienos iš seniausių pasaulyje monoteistinių religijų pasekėjai. Religijos pradininku laikomas Zaratustra, parašęs dalį šventosios Avestos knygos. Iranietis Dr. Mošenas M. Milani (Mohsen M. Milani) pasakojo apie šiandieninę ugnies garbintojų padėtį islamiškąjame Irane, pabrėždamas, kad iraniečiai, nors ir laiko save islamo pasekėjais, vis dar laikosi senųjų persiškų tradicijų, švenčia Noruzą – pirmą Naujų metų dieną. Šiuo metu Irane yra apie 30 000 zoroastristų (Irane gyvena 78 milijonai gyventojų). Pasak pranešėjo, zoroastristų bendruomenė už Irano ribų yra gerokai didesnė – apie du milijonai ugnies garbintojų, nemažai jų yra ir Indijoje.

Konferencijos dalyvių pranešimai atskleidė gyvybingą pasaulio kultūrų įvairovę ir jų prigimtinius siekius gerbti gamtą, siekti tarpusavio sutarimo ir taikos pasaulyje.
Pagrindinės konferencijos mintys atsispindėjo konferencijos rezoliucijoje, kuri buvo priimta baigiantis konferencijai.

Jau atsisveikinant, vienas iš svarbiausių konferencijos organizatorių – Jašvantas Patakas (Yashwant Pathak) patikino, kad kita konferencija bus skirta moterų tematikai.