Paskutinį rugsėjo šeštadienį į atgimusią Medininkų pilį susirinko didžiulis būrys viduramžių istorijos mylėtojų.
Renginys unikalus tuo, kad jame visi dalyviai: amatininkai entuziastai, kariniai istoriniai klubai pristatys vieno šimtmečio, t. y. XIV amžiaus LDK ir tuometinių jos kaimynų bei priešų amatus, buitį, karybą bei papročius. Ši epocha nėra populiari pasaulinėje istorinėje rekonstrukcijoje, o mūsų tautai ir valstybei be galo svarbi – tai Lietuvos galybės aukso amžius.
Visą dieną amatininkai pristatinėjo XIV amžiaus amatus, čia pat dirbo, dalijosi patirtimi su žiūrovais, prekiavo. Be puodžių, peilininko, kalvės, juostų audimo ir siūlų verpimo, žalvario liejimo bei apdirbimo ir kitų XIV a. amatų demonstravimo aludaris virė alų ir kvietė į Sambares – tikro alaus ragautuves.
Lankytojų laukė ir nauja muziejaus ekspozicija pilies donžone (bokšte), kur pirmoje salėje (rūsyje) pristatoma Vilniaus pilių kompleksas, Kauno pilis, Krėvos pilis, Medininkų pilis, Trakų pusiasalio ir salos pilys. Eksponuojami archeologiniai radiniai: plytos, statybinių medžiagų liekanos, akmeniniai sviediniai, patrankos. Antrojoje salėje (I aukštas) pristatoma ekspozicija „Lietuvos karyba“ XIV–XVIII a. Trečiojoje salė (II aukštas) galima susipažinti su auksakalystės šedevrais „Lietuvos sidabras“ X–XX a. Ketvirtojoje salėje (III aukštas) įsikūrė Prezidento A.M.Brazausko medžioklės trofėjų ir peilių kolekcija.
Festivalis prasidėjo šventos ugnies įkūrimu nenaudojant nei degtukų, nei žiebtuvėlių, o taip, kaip senovėje – skeliant titnagą. Ši misija buvo paskirta šios šventės sumanytojui Arūnui Bugvilioniui.
Ugnies apeigas atliko vyriausiasis Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas ir vaidilutė Inija Trinkūnienė su apeigų folkloro ansambliu „Kūlgrinda“.
Toliau veiksmas nusikėlė į šarvuotės ir ginkluotės pristatymą (SBKB „Vilkatlakai“ ir svečiai iš Gudijos). Vėliau prasidėjo ginklų žvangėjimas – vyko pilies paėmimo inscenizacija, kuri prikaustė ir didelio, ir mažo dėmesį.
Ginklai žvangėjo iki vakaro, kuomet atėjo laikas kulminaciniam reginiui. Kantriausieji sulaukė didžiosios vakaro kovos – LDK ir Teutonų Ordino kariuomenių mūšio.
Visko ir nesuminėsi ką galima buvo regėti. Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.
Nebuvusieji lai nenusimena – rengėjai pažadėjo kitąmet surengti dar šaunesnį festivalį.
LDK ir tuometinių jos kaimynų – iš kaimynų, turbūt, turite mintyje AO, MK ir LK?
LDK ir Teutonų Ordino kariuomenių mūšio – gal, visgi, (polit)korektiškiau skambėtų: LDK ir TO kariuomenių mūšio?
Klausimėlis rašinėlio autoriui: jeigu jau Lietuva pasiųsta “ant” trijų raidžių, tai kodėl tokios garbės nesuteikus ir mūsų kaimynams?
Nuoseklumo dėlei nereikėjo palikti to vienintelio nesisteminio: Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas. Dar kas pagalvos, kad tai koks LDK Lizdeikos bendraamžis. Gerbdami mūsų dienų aukštuosius hierarchus (šiuo žodžiu palaikau viduramžiais atsiduodančią šventės aprašymo terminiją – rekonstrukcija, festivalis, misija, trofėjai, demostravimas, eksponavimas, kolekcija, inscenizacija, šedevrai ir t.t.), turėtume sakyti: LR krivis p. Jonas Trinkūnas
Vienu žodžių, malonu, kad jaunoji laikraštininkų karta jaučia žodžio skonį. Belieka palaukti, kol jie pajus ir savo parašytų žodžių prasmes.