Sekmadienio sakmė. Velns žmogui gerą daręs (47)

Velnio duobė | neregetalietuva.lt nuotr.

Velnio duobė | neregetalietuva.lt nuotr.

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“.

Velns žmogui gerą daręs

Velns vis girdžiąs – kas tikt blogai atsitink, tuoj žmonys saką: „Ar velns čia teip ir padirbo.“

Eidams velns vieną kartą par purvyną radęs įsmukusį blogą kuiną, kad nė tas kuins savo amžių nebebūtų iš tos pelkės išėjęs, ir žmogus sunkiai tebūtų ištraukęs. O velns išvilkęs, da vandenyj čystam numazgojęs ir ant sauso kalniuko pastatęs. Ir džiovindams klausąsys tyčia: tegul, ką gi dabar tas žmogus, atradęs teip nukuoptą tą savo kuiną, kalbės?

Po valandos atein tiesiai tas žmogus, atrand ant sauso kalnelio sušlapytą savo gyvuolį ir sakąs:

– Ar velns tave ir sušlapino ant tokio sauso kalnelio!

Velns neiškentęs atsiliepęs:

– Tiek jums gerą, tiek blogą daręs, bo velns kalts, velns.

(Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai (ŠLSA). Surinko Matas Slančiauskas. V., 1975,  psl. 307)

Jonas Trinkūnas: Svarbus žmogaus buvimo tarp Dievo ir Velnio galių motyvas. Iki šiol mėgstamas priežodis: „Dievą garbink ir velnio neužmiršk.“ Žmogus suprasdavo esąs priešingų pradų sąveikaujamas. Žmogus gyvena, pasaulis esti dėl darnios priešybių sąveikos. Tokios priešybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyrasmoteris ir daug kitų nereiškia, jog priešpriešos turi gero-blogo santykį. Priešingos poros nėra sustingusios, jos gali kisti. Gėris gimsta, kai sąveikauja skirtingos darną kuriančios jėgos. Blogis – darnos nebuvimas, kai nepajėgiama kurti darnos.

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI

47 komentarai

  1. Perkūno Paukštis:

    Anot Jono Trikūno išmąstymų, tai darna turi būti tarp žydkrikščionių ir taip vadinamų keiksmažodinių pagonių ?

  2. Kintautas:

    Keistai čia išeina. Rašoma, kad Trinkūnas „sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį“, taigi supratau, kad jis kaimuose užrašė tas sakmes ir sudėjo rankraščius į rinkinį, o pasirodo, kad jis tik perskaitė kitų tautosakos rinkėjų rinkiniuose ir pakomentavo paraštėse… Gal nekompromituokime gerbiamo Jono atminimo ir tiesiai rašykime, kad jis sukaupė įdomių pastebėjimų apie perskaitytas sakmes.

  3. Luotinykas:

    Vis tą velnią brukate dėl tos darnos. Nu paimkim kokį abėcėlinį blogio pavyzdį, kad ir vagystę. Kaip čia bus su darna? Darnu būtų vogti saikingai, ar kaip? Ar gėrio-blogio priešprieša išvis jau ne priešprieša, ar jokio prieštaravimo, kovos nebūna, ar jos neturi būti, geriau nestoti nė katron pusėn, tarkim, nei Rusijos, nei Ukrainos, nes darna čia matai tarp jų po šimts.

  4. Mielieji komentuotojai, ar iš tikrųjų taip manote, ar tik apsimetate neišmanėliais? Juk viskas daug paprasčiau: Jonas Trinkūnas turi omenyje senojo tikėjimo pagrindą, kai darną sudarydavo du pradai (pvz. vyras-moteris ir pan.) Taigi buvo du pasaulio kūrėjai – Dievas ir Velinas ar Velnias, dažnai sakmėse vadinami net broliais. Kita vertus, lyginti tai su ukrainiečių išsilaisvinimo iš maskoliškos imperijos kova paprasčiausiai absurdiška. Be to, J. Trinkūnas iš milžiniškos chaotiškai sumestos sakmių ir pasakojimų kupetos PIRMASIS sumanė ir pabandė atrinkti bei komentuoti tai, ką verta pavadinti išmintimi arba lietuvių tautos filosofija. Beje, tai irgi nemažas darbas, kurį galėtų pratęsti jaunesni…

    • Dalė:

      Įdomu, gerb. Vaclovai, kurgi jūs randate sakmes, jog Dievas kūrė pasaulį, bendradarbiaudamas su velniu? Aš tik pamenu , jog velnias vis mėgino kištis į Dievo kūrybą, arba ją mėgdžioti, tačiau jam nelabai kaip sekdavosi.Pvz, pamatęs, jog Dievas nulipdė žmogų, ir velnias bandė tokį patį nulipdyti, tik ne kažinkas jam gavosi.Paklaustas, kaip gi pavadins savo žmogų, velnias drėbtelėjo:”Teryžties, tebūnie kad ir vokietis”

      • Dalė:

        Ir iš tiesų, man labai įdomu, kas gi pagaliau yra tas velnias (blogis). Gamtoje jo kaip ir nėra -viskas ką joje matome, yra susiję nepaprastais ryšiais ir viskas reikalinga. Net jei apie tokias priešpriešas kalbėti – apie tamsą ir šviesą, ugnį ir vandenį, kurios naikina viena kitą, tačiau be jų neįsivaizduojama gyvybė Žemėje. Kas gi yra velnias?

    • Luotinykas:

      Seniai pastebėjau, kad romuviečiai linkę išsisukti nuo blogio ir nuodėmės sąvokų ir vengti aiškių dorovinių perskyrų. Matyt tokių madų būta. Pranešti, kad kokioj kairėj-dešinėj nė viena nėra blogis anei gėris, tai čia didelės išminties nereikia.

      Bet Velnias, atsiprašau, yra Perkūno (t. y. Dievo) priešininkas, trumpiau – priešas. Jis ne papildo Perkūną (anekdotas – Velnias papildo Perkūną), bet yra Perkūno nugalimas. Kai kas nors pagrobia Saulę, ir stoja amžina tamsa, tai tas veiksmas ir jo pasekmės nieko nepapildo. Veiksmo pasekmės yra sunaikinamos: Saulė išvaduota, bokštas sugriautas.

      Na o tie bandymai Velnią geresnį padaryti turi aiškų tikslą – ištrinti dorovinų perskyrų ribas. Bet kad pateiktas pavyzdys iškart ir paneigia tas pastangas: „kas tikt blogai atsitink, tuoj žmonys saką: „Ar velns čia teip ir padirbo.“

  5. 123:

    Velnias (Kaulinis senis) – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet bausti nesąžiningus žmones, skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.

    Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz., Greimo) manymu – dar ir karo dievas.

    Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, velė, vėlinės, velionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.

    Seniausiuose mituose Velniai artimi dvaselėms Kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis Perkūnas. Taip pat Perkūnas muša mažų žmogelių pavidalo būtybes – barstukus, velnius, skolinusius žmonėms pinigus.

    Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.

    Atėjus krikščionybei velnias buvo paverstas piktąja dvasia (Šėtonu), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.

    Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais. Dar 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Vels minimas kaip „mirusiųjų dievas“, o veli (Vėlinės) – „mirusiųjų dievo dienos“. XVI a. Velionis aiškinamas kaip „vėlių dievas“. Slavai turėjo dievą –Veles, Volos, galai – Vellaunus. Indoeuropietiška šaknis *uel- susijusi su mirusiaisiais ar mirusiųjų karalyste. Pvz., Šiaurės germanų Val-hall – „mirusiųjų karalystė“, valr – „karo lauko mirusysis“. Tolesni semantiniai ryšiai rodo šią šaknį esant giminišką su regėjimu, numatymu, magija, muzika bei su ganykla. Slavų dievas Volos buvo galvijų dievas. Sen. germanų lytis vollr- (iš *woltu) reiškia „ganyklą“, hetitų wellu- (iš *welsu, *welnu) – irgi „ganyklą“, „pievą“. „Velo karvės“ (velu govs) minimos latvių mitologinėse dainose. 1582 m. M. Strijkovskio kronikos lietuvių dievų sąraše yra „Goniglis Dziewos„. Tai greičiausiai galvijų ar ganyklų dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami galvijai. Sakmėse teigiama, kad velnias turi didžiules galvijų bandas.

    Lyginamoji indoeuropiečių mitologija rodo Velą (Veliną) buvus analogišką senovės indų dievybei Varūnai, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui, airių Cū Chulain’ui. Dievas Velinas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi bei juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Velinas karingas, kerštingas ir piktas, baudžia mirtimi, ypač korimu, ir yra svarbiausias Perkūno priešas.

    Velinas mitologijoje – vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūliais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Šie pagrindiniai bruožai yra užfiksuoti lietuvių ir latvių tautosakoje, o toponimai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo, kad Velo (Velino) vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Pelkių, balų, raistų pavadinimai su šaknimi vel- liudija Velino gyvenamąją vietą buvus pelkėse, raistuose, balose. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Antrą vietą užima ganyklų ir pievų pavadinimai. Velnio tiltai ir rėvos siejasi su Velino stiprumu. Legendose ir sakmėse jis – milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų statytojas, gali būti toks sunkus, jog, atsistojęs ant akmens, įspaudžia pėdą.

    Prūsų Patolas buvo lietuvių ir latvių Velo (Velino) paralelė, S. Grunau teigimu, „aukščiausias prūsų dievas“. Patolo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. „Velnias yra Piktis“,- aiškinama K. Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas „Zorngott“, „Hölengott“. Apie 100 Lietuvos vietovardžių yra su šaknimi pikt-. Piktumo bruožas jungia jį su germanų Wodan: gotų k. wo Fs „piktas“ sen. anglų k. wod „įsiutęs, piktas, baisus“.

    Velinas tautosakoje baudžia žmones nuolatiniu mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Sakmėse jis nuolatos vilioja žmones į mirtį: gaigalo, kito nepaprasto paukščio ar ožiuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku, sudrasko; kaip baisi juoda žviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi, kapinėse įkanda, ir žaizda negyja; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ją arba jo negalima numesti; naktį, įsirangęs į lovą, gali mirtinai išgąsdinti, o užgulęs kaip maišas – uždusinti. XVI a. S. Grunau „Prūsijos kronikos“ skyriuje apie prūsų pagonybę Patolas minimas kaip baisus nakties dievas, reikalaujantis mirties ir aukoti brangiausius daiktus.

    Velino viena akis viską mato. Germanų dievas Odinas (Wodan) taip pat buvo vienaakis; vieną akį jis paaukojo už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens iš šaltinėlio, ištekančio iš kosminio medžio šaknų. Nuo to jis pasidarė visa žinantis ir numatantis. Senasis lietuvių Velinas turbūt irgi panašiai pasielgė. Apie vienos akies paaukojimą yra tokių faktų: anot K. Henenbergerio, kurio 1595 m. knygoje aprašyta lietuvių pagonybė, netoli Isruties, Mažojoje Lietuvoje, buvęs šventas šaltinėlis Golbė, kurio dėka žmonės pasidarydavo vienaakiai, t. y. atiduodavo akį už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens. Būti vienaakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. XVI a. antrojoje pusėje dar buvę galima sutikti senų vienaakių vyru. Ligi mūsų laikų išlikusiose sakmėse pasakojama, kad galima pasidaryti vienaakiu visa matančiu, jei žinai, kokiu vandeniu velnias patrina savo vieną akį, bet jei jis tai sužino, tuoj išduria tą akį. „Velnio akis“ vietovardžiuose (balų pavadinimuose) greičiausiai susijusi su ta stebuklinga visa matančia velnio – Velino – akimi.

    Aiškiaregiškumo motyvas nuolat pasitaiko sakmėse apie velnio vakarėlius ir šokius su muzikantais gražiausiuose rūmuose, kurie pavirsta pelkėmis, kai tik užgieda gaidys, o velnio šokdinti žmonės randami pasikorę

  6. LosAngeles:

    Velnias, kad ir kaip beziuretume, tegali buti Dievo tarnas. Kodel jis daro tai ka daro? Vat cia klausimas vertas ‘milijono’ 🙂

  7. Dalė:

    Ar tikrai – tarnas?
    Koks žiaurus turėtų būti Dievas, kuris savo ištikimus tarnus užmušinėja:)
    Pagonybėje Perkūnas medžioja velnią.
    Krikščionybėje sakoma, jog velniui leista veikti žemėje tik ribotą laiką, paskui jis bus sunaikintas.

  8. LosAngeles:

    O is kokiu poziciju jus zvelgiate? Jei Dievas vienas ir Jis kurejas, tai naturalu kad Jis sukure ir velnia… Klausimas tik kokiu tikslu? Bet tai yra Jo kurinys ir negali buti kitaip.

    • Dalė:

      Iš paprastos žmogiškos moralės pozicijų aš žvelgiu. Ir sakau, jog nemoralu yra medžioti savo ištikimą tarną (Perkūno ir velnio santykiai) ir nemoralu yra sunaikinti tą tarną, kai jis tampa nebereikalingas (Dievas ir šėtonas). Jei velnias yra Dievo tarnas, tuomet Dievas žiaurus nusikaltėlis, mafijos bosas, nes tik mafijos bosas gali šitaip elgtis su savo tarnais.
      Dievas vienas ir jis kūrėjas ir sukūrė viską. Kurdamas kai kam paliko laisvą valią. Pvz medis negali tapti paukščiu, jis gali augti tik medžiu, negali net pakeisti savo rūšies ( obelis negali pati savaime pasidaryti klevu). Žmogus nuolat renkasi tarp gėrio ir blogio (Dievo ir velnio, ir rezultate gali tapti tuo ar anuo).
      Medžiaginis pasaulis nėra VISA kūrinija. Yra dvasinis (Energijų) pasaulis. Tame pasaulyje taip pat yra būtybių, kurios turi laisvo pasirinkimo galimybę. Vienos iš tokių būtybių yra angelai. Krikščioniškas šventraštis juos taip įvardija, nes jie visuomet tarnauja Gėriui. Šventraštis taip pat sako, jog pats šviesiausias angelas Liuciferis nepanoro tarnauti gėriui, todėl buvo ištremtas į žemę. Žemės struktūroje gėris ir blogis yra persipynę. Todėl Liuciferis kaip ir turi laiko atsirinkti, praktikoje išbandyti save ir savo nuostatas.
      Bet sukurtas jis buvo ne velniu, o angelu. Sakoma, jog žmogus irgi buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. O kuo tapo? Ir ką padarė su Žeme?

      • LosAngeles:

        Is zmogiskos morales…. ‘Zmogiska morale’ daznai paveda. Ir pavyzdziu tam- begales (kad ir musu diskusija apie ‘Nezudyk’ ir mesos valgyma). Zmogiska morale daznai bando Dieva apriboti, pastatyti i tam tikras ‘vezes’ 🙂 Bet juk Jis yra visa ko kurejas, ir panasu su tuo sutinkate. Taigi, velnias- taip pat Jo kurinys. Ir negali buti kitaip… Jei bandote pasakyti, kad ‘sukure vienoki, o po to jis tapo kitoks’, tai turite velgi suprasti, kad Dievas visagalis (ar nesutinkate), taigi ‘maista numalsinti’ Jam neturetu buti problema. Bet Jis to nedaro… Turbut yra kitas planas 🙂
        Galite paziureti dar siek tiek kitaip. Siela nemirtinga ir amzina, ar ne taip? Jei nesutinkate, galite tai praleisti. Jei sutinkate, tai klausimas toks: kaip galima nuzudyti tai kas amzina ir nemirtinga? Ir Dievas tegali zvelgti tik is tokios pozicijos, nes Jis visada mato kuna ir siela, ir tikrai supranta kas yra laikina, o kas amzina. Taigi, nuzudymas- tai matanciu ‘is zmogisku poziciju’ akimis. Tu, kurie gyva butybe mato kaip amzina siela tai neklaidina.
        Idomiai issireiskete:’..Žmogus nuolat renkasi tarp gėrio ir blogio (Dievo ir velnio, ir rezultate gali tapti tuo ar anuo)..’? Norite pasakyti zmogus gali tapti Dievu? Gal kazka ne taip supratau?
        Kad ir kaip beziuretume, velnias tegali buti Dievo tarnu, atliekanciu tam tikra misija

        • Dalė:

          Tai vis tik liekate prie dievo- mafijos boso įvaizdžio? Ar suprantate, jog jūs pati kuriate sau tokį Dievo įvaizdį. Atitinkamai gaunate ir tokio Dievo veikimą savo gyvenime 🙁

          • Dalė:

            Pasakykite, kodėl jūsų netrikdo mintis, jog žmogus gali tapti velniu?
            Akivaizdu, jog gali. Yra posakis:”Velnias, ne žmogus” “Pardavė velniui sielą”

            Ir kodėl tada trikdo posakis, jog žmogus gali tapti Dievu? Juk sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal SAVO paveikslą 🙂 Taigi, žmogus yra dieviškas nuo pat savo sukūrimo.

  9. LosAngeles:

    prie mafijos boso… 🙂 Jis gali buti bet kuo, nes Jis visa ko kurejas ir viskas priklauso Jam. Toks pats sau ‘bosas’ :)))
    O i klausima taip ir neatsakete: siela amzina ir nemirtinga, ar visgi ne? Sis klausimas del paprastos priezasties: galbut mes iseiname visiskai is skirtingu poziciju (supratimo) ir diskusija neimanoma del skirtingai suvokiamu esminiu dalyku.
    Kas liecia ‘žmogus gali tapti Dievu’ ir ‘žmogus yra dieviškas nuo pat savo sukūrimo’ tai cia visiskai skirtingi dalykai. Dieviskumas (Dieviskos savybes, prigimtis) ir tapimas Dievu. Ir velgi neatsakete i klausima. Cia tas pats: galbut mes visiskai skirtingai suvokiame esminius dalykus.
    Tokiu atveju is diskusija ne visiskai ‘korektiska’ gaunasi

    • Dalė:

      Mes išeiname iš tų pačių pozicijų, kas liečia sielą 🙂 Ji amžina.
      Kas liečia Dievą, mūsų pozicijos atrodo prasilenkia.Mano supratimu, Dievas yra Meilė ir Tiesa. Ir dar Laisvė. Ir pasaulį jis turėjo sukurti pagal šiuos principus: Meilė, Tiesa, Laisvė. Todėl Dievas-bosas mafijozas pats sau man nesuprantamas.
      Pabandysiu surasti nuorodėlę, kaip išmintingai sukurtas materialus mūsų pasaulis. Įmesiu, jei Alkas praleis. Paskutiniu metu visas nuorodas tikrina ir ne visas praleidžia.Viskas padaryta su tokiu matematiniu tikslumu, su tokia išmintimi 🙂 Ir taip nepaprastai sujungta į vieną visumą 🙂

      • LosAngeles:

        Meilė, Tiesa, Laisvė… Labai grazu, Dievas yra ir tai. Galima sutikti.
        Jei siela amzina, tai kaip galima kazka nuzudyti? Nuzudoma ziurint tokiu kaip mes akimis, materialiai, kaip i kuna. Bet Dievas taip neziuri, Jis mato esme, priezastis ir pasekmes. Ir jei sutinkate kad viska sukure Jis, tai kur problema suvokti kad velnia sukure taip pat Jis? O jei sukure, reiskia tam yra tikslas, kuris tarnauja bendrai darnai pasaulyje uztikrinti (‘…kaip išmintingai sukurtas materialus mūsų pasaulis…’). Pati rasote apie ismintinga sukurima, i pati ji neigiate: viska sukure Viespats, o vat velnias matai pats sau valdovas ir daro ka nori??? Tokiu atveju du variantai: arba Dievas nevisagalis (nesugeba sutvarkyti akiplesos) arba neteisingas (nelabai Jam rupi kas dedasi su eiliniais ir kas cia juos kaip ‘terorizuoja’). Sprendziant is jusu pasisakymu, abu sie variantai netinkami. Tai kas lieka? Pagalvokite…

        • Dalė:

          Jau seniai visa tai galvojau ir pergalvojau 🙂 Jūs teisi, jog svarbiausia – amžina siela, o ne laikinas kūnas. Ir mirtis nėra blogis mūsų pasaulyje, sunkiai sergantiems- netgi didelis gėris, išvaduojantis iš kančių. Taigi, mirties kaip ir nėra, nes siela lieka gyventi.
          Tačiau kančia yra. Matau daug kenčiančių žmonių – dėl sveikatos problemų, dėl vienatvės, dėl meilės stygiaus, dėl neišsipildžiusių lūkesčių ir pan. Žmonių pasaulyje daug kančios, ir nenorėčiau tikėti, jog tai žmogui siunčia Dievas. Manau, jog pats žmogus tai sau prisišaukia, nes nesupranta dvasinių dėsnių, pagal kuriuos sukurtas šis pasaulis. Nesupranta gėrio ir blogio takoskyros, ir dėl to kenčia pats ir verčia kentėti sau artimus žmones, o dar ir gamtą. Ar daug matote kančios gamtoje? Harmonija ir ramybė. Mirtis yra, tačiau ji yra staigi, be didelių kančių. Pagaliau gyvūnai ir augalai nekankina, neįžeidinėja ir neišduoda vieni kitų, kaip tai daro žmonės.
          Va todėl ir manau, jog velnias – ne Dievo kūrinys, o Dievo kūrinio netinkamas pasirinkimas, netinkamas elgesys, neatitinkantis dvasios įstatymų.Šie įstatymai žmonėms duoti – jie yra religijose, tradicijose, papročiuose. Tačiau žmonės nuolat juos pažeidžia.Visata gyvena šiais dvasios dėsniais. Jei pasižiūrėjote nuorodą, pamatėte, su kokiu tikslumu yra sukurta materiali visata. Negi manote, jog dvasinė gali būti organizuota bile kaip?
          Akiplėšoms ” sutvarkyti” Dievas, manau, turi pakankamai galios, bet… jei jau sukūrė žmogų laisvą, tai leidžia jam laisvai rinktis, kaip jam gyventi. Pagaliau, jis yra Tėvas. Mes, žemiškieji tėvai, kaip elgiamės su savo vaikais, jei jie renkasi netinkamą gyvenimą? Sunaikiname juos? Nužudome? Nukapojame rankas ir kojas? Jie patys, eidami netinkamu keliu, žūsta:(
          Ir vėl, grįžtu prie to, kaip svarbu suprasti Dvasios dėsnius, ir kaip svarbu suprasti, kas tai yra Laisvė. Susiduriame mūsų dienomis su visokiomis laisvės apraiškomis: moralinė, seksualinė, idėjinė ir t. t. Ir sprendžiame rebusus. Vienų sprendimai vienokie, kitų – kitokie, o dieviška Tiesa yra viena. Kai ją perprasime protu ir širdimi, tada ir tapsime dievais.

  10. Rasa:

    Laba diena, labai norėčiau įsigyti šią knygą. Patarkite, prašau, kur jos ieškoti. Ačiū labai. Rasa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *