Sekmadienio sakmė. Varnas ir paraks

Po paraka išmislyjima varnas kverkdamas susišauki pulką. Po orą skraidydamas, sukalbėja, kai dabar reik išsisaugotis no paraka ir pūčkų.

– Pirm to, – atsaki sens varnins, – buva galima no žmogaus pasidabot. Jau iš tola matėm, jei vaikins an žemes lenkės akmenį arba knipelį pasigriebt. O kad ir tai nepatėmydavom, tai nors girdėdavom knipelį birbiant ar matydavom akmenį atlekiant ir galėdavom pasitraukt. O jei ir strieloms ša[u]dava, tai vis būdava galima apsilenkt, ir tą juk atlekiant iš tola matėm. Ale dabar kytriejie žmones paraką susimani taisyt ir pūčkas pasidirba, dabar pakajus! Vos tik pūčką prided ir tik žybt, burkšt tokių kai žirnių sa[u]ją, nepaspėji palėkt, nežinai, nė į kokią šalį šokt. Ką dabar darysim?

– Bėda, bėda! – kvefkė varnų pulks.

Ale ja[u]nųjų viens, daug svieta jau aptekęs, pasistojos, sakydams:
– Mes, ja[u]niejie, geriau mokinti ir daugiau matėm. Turim svietą prinokti. Kitkas dabar negelb, tik vien an nosies turim tikėtis: paraką galima užuost iš tola!

– Je, tei darysim, nosis užuost mokysimi – kriunki visas varnų pulks.

O nuo tos dienos jos paraką vis užuodž ir neprisile[i]dž iš tola.

Užrašė Kristupas Jurkšaitis, 19 a. [Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago, 1903.]

***

Duok Dieve, kad mūsų svietą prinokęs jaunimas šiandien suvoktų, jog jau ne tik knipelių, akmenų, bet ir parako laikai praėjo, metas išmokti užuosti pavojus atsklindančius radijo ir TV bangomis, interneto tinklais, elektros laidais, dujų vamzdžiais, piniginėmis išmokomis…