Su bičiulais vieną rugsėjo savaitgalį su misija „po 30 metų“ apsilankėme Aukštaitijoje, Alaušo ežero apylinkėse. Aplankėme ir gretimas vietoves – šventoves, sodybas, kapinaites, stebuklingus šaltinius ir audros nusiaubtus miškus.
Taip besižvalgant po istorinius Užpalius apžiūrėjome restauruotą dvarą, jo aplinką. Paskaitinėjome informacinius stendus ir jau ruošėmės kitai maršruto atkarpai. Kai akys užkliuvo už Užpalių dvaro ūkinės dalies mūro pastatų.
Plevesuojanti istorinė Lietuvos vėliava ir sustatytų mašinų sankaupa lūdijo, kad čia vyksta sujudimas ir yra galimybė apie šių pastatų istorija išgirsti iš pirmų lūpų.
U – raidės, pastatų kieme vaikštinėjo pulkelis žmonių, tarp jų garbinga ponia Viktorija. Po poros žodžių supratau, kad tai garsioji žirgų mylėtoja, etnografinio žirgininkystės muziejaus įkūrėja – Viktorija Jovarienė-Rastenytė.
Jau anksčiau slapta audžiau mintį apsilankyti jos šeimos su dukromis Egle ir Neringa puoselėjamoje sodyboje. Arkliai, žirgai – mano daugelio metų pažinimo aistra.
Taigi senosios Užpalių akmens mūro arklidės statytos Oginskių, nuo 1808 m. pergyvenusios įvairius gyvenimo etapus nuo 2018 m. kuria naują turinį.
Restauruotos patalpos palaipsiui įgauna naujus pavidalus, juose išeksponuoti Viktorijos Jovarienės ir jos šeimos sukaupti eksponatai prakalba į lankytoją atskiromis temomis: „100 abrūsų menė“, viršaičio kabinetas, „Kamara mergelams“, „Bankelis“, senovinė mokyklos klasė, dr. E. Šimkūnaitės atminimo kambarys, atkuriama vazaunė ir kt.
Čia netikėtai užklydus išsiplėtė akių vyzdžiai, ištyso ausys, atkaro žandikauliai, beapžiūrint ekspozizijas, eksponatus, beklausant gerb. Viktorijos sodrių, tarmiškų pasakojimų, gyvenimiškų su žirgininkyste susijusių istorijų, pastato patalpų tolimesnę restauravimo eigą. Ji pokalbiui paįvairinti atmintinai priminė S. Stanevičiaus pasakėčią apie žemaičių meškos ir aukštaičio arklio pašnekesį.
Jei eksponatai medžiagiškumu ir paskirtimi buvo įvairūs: patalynė, rankšluosčiai (abrūsai), puodynės, mažieji meno dirbiniai, nuotraukos, namų apyvokos daiktai, pakinktai, vežiamaičių dalys ir kt., didelė dauguma jų vienaip ar kitaip kalbėjo apie arklį, žirgą.
Mūsų lankymosi laikas tirpo, bendrakeleiviai jau traukė už alkūnės, skubėjom kitur. Vis už naujo eksponato akims užkliuvus, išgirdus jo istoriją iš gerb. Viktorijos norėjosi dar ir dar paklausyti.
Padėkoję Viktorijai Jovarienei, jos takininkams Lidijai ir kt. atsisveikinome iki kito apsilankymo. Pažvelgus per arklidės „kaminyčios“ karpiniais su žirgais ir arkleliais išpuoštus langus galima buvo pajusti šio krašto žmonių pagarbą ir meilę arkliui, žirgui, tą priminė ir kieme plevesuojanti istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu.
Tuomet supranti, kad viešas užrašas „Žirgo metai 2023“ tokių pasišventusių žmonių, šeimų ir bendruomenių dėka turi turinį ir ateitį – pelnytai VYTIS Lietuvos vėliavoje, o pasaga Utenos herbe.
Virginijaus Jocio nuotraukos:
