Z. Vaišvila. Lietuvos valstybės ir jos piliečių išdavystė (video) (15)

Sausio-13-osios-zuvusiuju-laidotuves-galerija.ktu.lt-nuotr-K100

Žuvusiųjų Sausio 13-ąją laidotuvės | galerija.ktu.lt nuotr.

Pranešimas perskaitytas 2014 lapkričio 13 d. spaudos konferencijoje Seime.

Kalbėsime ne apie vieną galbūt mūsų valstybę šnipinėjusį asmenį, bet apie sisteminį veikimą prieš mūsų valstybę Tarybų Sąjungos ir jos teisių bei pareigų perėmėjos Rusijos naudai ir 1990-1991 m. agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius, šiuos karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui vykdžiusių asmenų ir kolaborantų atsakomybę, mūsų valstybės atsakingų asmenų nenorą, kad šie nusikaltimai būtų ištirti. Atleiskite, jei būsiu piktas. Mano paskyrimas Ministro Pirmininko pavaduotoju 1991 m. sausio 13-osios naktį, nežinant, ar šiai Vyriausybei egzistuoti liko bent valanda, ne tik leidžia man pasisakyti dėl to, bet ir įpareigoja tai daryti. Lietuva už tai mokėjo krauju.

Baudžiamoji byla Nr.09-2-031-99 pradėta 1999 m. spalyje po to, kai Vilniaus apygardos teismas priėmė 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį Sausio 13-osios byloje dėl 5 pagrindinių kolaborantų M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio ir kt. nuteisimo. Byloje tiriami ne tik 1991 m. sausio 11-13 d.d. įvykdyti nusikaltimai, kuriuose pagal tyrimo duomenis dalyvavo ne mažiau kaip 160 narių grupė, bet ir kiti 1990-1991 m. agresijos prieš Lietuvą veiksmai. Dėl šių nusikaltimų, anot šio teismo nuosprendžio, sankcionuotų prieš beginklius civilius žmones TSRS politinės ir karinės vadovybės, bendros visumos tyrimo kaip bendros TSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką ne kartą kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, nes TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui ir Gynybos ministerijai pavaldi kariuomenė, TSRS KGB, TSRS VRM pavaldi vidaus kariuomenė ir Rygos bei Vilniaus OMON būriai veikė kaip užsienio valstybės kariškiai prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečius.

Tai patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas, Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje paskelbęs 2008-02-19 sprendimą, kuriuo konstatavo, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę, pripažino penkių TSRS kolaborantų nuteisimą teisėtu bei neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai, ir patvirtino, kad vertinant TSRS kariškių veiksmus Lietuvoje 1990-1991 metais turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai.

Atrodytų, viskas aišku – po 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Akto paskelbimo visi šie agresijos prieš Lietuvos Vyriausybę ir mūsų valstybės piliečius veiksmai vertintini kaip karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui, kuriuos belieka ištirti, įvertinti ne tik TSRS politinės vadovybės, kariškių, bet ir jų kolaborantų veiksmus. Todėl logiška, kad ikiteisminiame tyrime Nr.09-2-031-99 tiriamos nusikalstamos veikos 2010 m. perkvalifikuotos pagal LR BK 100 str. (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), 2011 m. rugpjūčio 23 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 101 str. (dėl karo, ginkluoto konflikto, agresijos, okupacijos ar aneksijos meto įsakymų, kurstymų ar organizavimų žudyti ar žudymų tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis) bei 103 str. 1 d. (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas), o 2012 m. spalio 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pagal LR BK 111 str. 1 d. (draudžiama karo ataka, pvz. įsakymas ir karo atakų vykdymas prieš civilius, medicinos ar civilinės gynybos personalą, karo ar civilinę ligoninę, medicinos punktą, sužeistus asmenis ar ligonius vežančią transporto priemonę, pan.), 112 str. (uždraustų karo priemonių naudojimas).

Netikėtai šį pirmadienį kaip vienas šiame tyrime pripažintų nukentėjusiųjų gavau 2014-11-03 Generalinės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.09-2-031-99 dalyje. Prieš aptariant epizodus, dėl kurių nutrauktas šis tyrimas, priminsiu, kad Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiuo keliu, vienareikšmiškai naudingu tik mūsų valstybės nedraugams ir, visų pirma, Rusijai, kryptingai vedė Generalinę prokuratūrą, jos vadovu paskyrusi Darių Valį, ir kasmet vis labiau bevaliu tampantį Seimą:

– 2011 m. pradžioje Generalinis prokuroras D. Valys paskelbė, kad Sausio 13-osios byloje iš 48 buvusių įtariamųjų 15 atžvilgiu įtarimai nutraukti, nes jų galimai nusikalstamos veikos nesusijusios su gyvybės atėmimu ar pakenkimu sveikatai. Man kaip signatarui Generalinė prokuratūra atsisakė pateikti šių 15 kolaborantų pavardes, tik paminėjo atsakyme, kad keletas jų mirę.

– Medininkų žudynių byloje tyrimą vykdė ne Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius, įkurtas nusikaltimų žmoniškumui, karo ir pan. nusikaltimams tirti bei turintis specialius įgaliojimus, o Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas.

– Nuo 2011-01-17 d. Generalinio prokuroro D. Valio įsakymu panaikintas Specialiųjų tyrimų skyrius, jo funkcijos perduotos bendram Ikiteisminio tyrimo skyriui. Šis įsakymas nederintas su Seimu, nors Specialiųjų tyrimų skyrius įkurtas vykdant 1991-10-23 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimą Nr. I-1916 “Dėl Specialių tyrimų skyriaus sudarymo“, nes Lietuva prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus tirti nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.

– Prezidentės iniciatyva 2010-12-23 d. Seimas priėmė LR Baudžiamojo proceso kodekso 165 str. pakeitimo įstatymą, kuriuo atsisakyta Valstybės saugumo departamentui priskirtos tariamai jam nebūdingos ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) funkcijos. Jau ketveri metai Lietuva yra unikali valstybė, neturinti ikiteisminio tyrimo įstaigos karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui bei prieš valstybę tirti. Štai ir šią savaitę paskelbto galimo Baltarusijos šnipo veiklos tyrimą vykdė policijos departamentas. Todėl nenuostabu, kad prokurorams, vieniems velkantiems šių bylų krūvį, atsiranda pagunda jas nutraukti.

Tokiu būdu VSD gavo daugiau laiko Prezidentės pavedimams vykdyti. Priminsiu ir Prezidentės iniciatyva klusnaus Seimo priimtas Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis Lietuvoje įvestas ne tik Konstitucijoje numatytas teismų, bet ir prokurorinis teisingumas (nori prokuroras – pradeda ikiteisminį tyrimą, nenori – nepradeda, nes teismas, net panaikinęs prokuroro atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, negali jo įpareigoti pradėti jį). Primityvi, tiesmuka, bet labai patogi schema valstybės užvaldymui vieno asmens rankose. ES šalies sąlygomis patobulintas A. Lukašenkos ar V. Putino įsitvirtinimo kaimynų valstybėse variantas. Jau pamatėme, kaip naudojant baudžiamąsias bylas, į parlamentinėms partijoms priklausančias vietas skiriami Prezidentės pasirinkti ministrai. Tokios parlamentinės valstybės parodijos reikia paieškoti. Baltarusijoje ir Rusijoje bent nevaidinama tokia „demokratija“, o mūsų parlamentinės partijos-parodijos kaip klusnios marionetės tik pritariančiai linkčioja galvomis.

Š.m. lapkričio 3 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius nusprendė, kad nusikalstamas veikas atliko tik TSRS kariškiai, pasislėpę kitose šalyse ir kurių atžvilgiu teismas tyrimą išskyrė į atskirą bylą, bet ne kolaborantai. Prokuroras teisingai mini, kad 2003-05-01 d. įsigaliojus naujam LR Baudžiamajam kodeksui, nustatyta atsakomybė už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, kad remiantis šio BK 95 str. minėtiems nusikaltimams nėra taikoma senatis ir jie turi grįžtamąją galią (BK 3 str. 3 d.), kad 2011-03-31 d. įsigaliojusios BK pataisos leidžia patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 100 str. net ir už pavienius nežmoniško elgesio veiksmus, jei juos galima įvertinti kaip valstybės ar organizacijos oficialios ar faktinės politikos dideliu mastu ar sistemingai užpuldinėjant civilius gyventojus, rėmimą ar vykdymą ir pagal BK 101 str., 103 str. 1 d., 111 str. 1 d. bei 112 str. kaip tarptautine humanitarine teise uždraustus karo nusikaltimus. Tačiau prokuroras be konkrečių motyvų abstrakčiai nutarime konstatuoja, kad ne visi byloje tirti nusikaltimai turi nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų požymius. Prokuroras mano, kad žemiau išvardintų nusikaltimų atvejais „nekilo pasekmės, numatytos BK 100 str., 101 str., 103 str. 1 d., 111 str. 1 d. bei 112 str. dispozicijoje, todėl sutinkamai su BPK 3 str. 1 d. 1 p. ikiteisminiai tyrimai dėl aukščiau išvardintų nusikalstamų veikų turi būti nutraukti….“

Atspėkite, kurie organizuoti pavieniai ir sistemingai vykdyti TSRS agresijos prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečius nusikaltimai, anot Generalinės prokuratūros, neturi būti tiriami? Jei nebūčiau skaitęs šio prokuroro nutarimo, nelabai ką galėčiau pasiūlyti įtraukti į šį sąrašą. Po to, kai Europos žmogaus teisių teismas Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje paskelbė 2008-02-19 sprendimą, kuriuo konstatavo, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę, ir patvirtino, kad vertinant TSRS kariškių veiksmus Lietuvoje 1990-1991 metais turi būti taikomi Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai, neįsivaizduoju nei teisinio pagrindo, nei pilietinės drąsos nutraukti šiuos ikiteisminius tyrimus. Net jei vertinti tą faktą, kad baudžiamoji atsakomybė dėl antivalstybinės veiklos Lietuvoje atsirado tik nuo 1990-11-11 d., niekas negali atleisti nuo atsakomybės TSRS kariškius ir jų kolaborantus dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Bet prokuroras nutarė kitaip.

Pirmasis tyrimas – dėl 1990-03-25 d. įvykdyto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, 1990-03-11 Lietuvos Vyriausybės nutarimu perduotos Vilniaus pedagoginiam institutui, mokomojo korpuso ir bendrabučio TSRS kariuomenės įvykdyto užgrobimo, sutrikdant minėto instituto darbą (nukentėjusieji – S.J. Šimkus ir L. Razma). Rektorių S.j. Šimkų, vykdžiusį mūsų Vyriausybės potvarkį, LKP/TSKP CK pakeitė šio CK sekretoriumi V. Lazutka. Prokuroras „pamiršo“ pridurti, kad tai buvo ne tik šių pastatų užgrobimas, bet ir, pagal Sausio 13-osios bylos, išnagrinėtos teisme, duomenis, bendras TSRS kariškių ir kolaborantų, kuriems vadovavo LKP ant TSKP platformos CK pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius, štabas, kuriame veikė radijo stotis „Tarybų Lietuva“ ir lietuvių, lenkų, rusų kalbomis buvo leidžiamas antivalstybinis laikraštis. Ši perversmininkų organizacija samdė apie 800 etatinių darbuotojų. Ar ir dabar dar ne laikas Lietuvos Prezidentei, po 1989 m. gruodyje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP likusiai dirbti šioje įstaigoje ne tik viena šių TSKP CK samdomų darbuotojų, bet ir tapusia viena šios įstaigos vadovių – moksline sekretore, nevykdžiusia Lietuvos Vyriausybės potvarkio perduoti šiuos pastatus Vilniaus pedagoginiam institutui, pasisakyti dėl savo apsisprendimo būti kitoje barikadų pusėje. Melas VRK pateiktoje anketoje – ne išeitis valstybės vadovei. Generalinė prokuratūra nepaaiškina, kodėl Vokietijos ar Baltarusijos nebeprašoma išduoti Vilniaus aukštosios partinės mokyklos paskutinįjį rektorių, LKP/TSKP CK sekretorių ir šios bylos įtariamąjį Valentiną Lazutką. Gal po šio nutarimo priėmimo jis jau nebėra įtariamasis?

Antrasis tyrimas – dėl 1990-04-20 d. grupės TSRS kariuomenės kariškių įsiveržimo į Lietuvos leidybos įmonės „Spauda” žurnalų gamybos cecho patalpas Maironio g, 1/9, Vilniuje, kuomet nukentėjo cechą saugantys draugovininkai bei darbuotojai (nukentėjusieji – G. Mačėnas, Z. Vaišvila, D. Šlapakauskas, R. Baltušis, K.-A. Mickevičius, S. Šarkus, A. Balcers, Č. Vaitkevičius, R. Sperskaitis, V. Narkošius, S, Balilionis, A. Kriaučiūnas, R. Čenius, A. Andriuškevičius, V. Dargužis, R. Šuliokas, A. Ališauskas, J. Pradzevičius, J. Vasiliauskas, A. Jurevičiūtė). Kadangi pats ten buvau, tai patikslinsiu prokurorą, kad šiuos veiksmus atliko TSRS vidaus kariuomenė.

Trečiasis tyrimas – dėl 1990-11-17 TSRS karinės įgulos Vilniuje kariškių pavartoto smurto prieš antikarinio taikaus mitingo dalyvius prie Vilniaus karinio Šiaurės miestelio (nukentėjusieji – V. Domaševičius, K.-J. Kamandulis, J. Damaševičius, R. Anusauskas, K. Šveisčius, A. Galvydis, R.-S. Žukauskas, E.Kriščiūnas).

Ketvirtasis tyrimas – dėl 1991-01-13 d. TSRS kariškių patruliavimo ties Vilniaus kariniu Šiaurės miesteliu.

Penktasis tyrimas – dėl 1991-02-12 d. įvykdyto TSRS visuomeninės organizacijos „Ščit” nepriklausomų karinių ekspertų neteisėto sulaikymo (nukentėjusieji – G. Melkovas, A. Jevstignejevas, I. Byčkovas, K. Balčiūnas). Nežinantiems paaiškinsiu, kad šios buvusių TSRS kariškių organizacijos narių pagalba išsiaiškinant, kaip ši agresija buvo organizuojama Maskvoje, kas tai darė, kokie kariniai daliniai dalyvavo, kokie kolaborantai talkino, kaip buvo organizuojama kolaborantinė Lietuvos Respublikos Vyriausybė – ji neįkainojama. Priminsiu, kad 2011-01-13 d. Lietuvos Seime šios grupės karininkas iš Pskovo divizijos Michailas Pustobajevas pristatė savo knygą „Agresijos kaina“. Jis atsisakė didžiulių pinigų ir nepardavė Lietuvos priešams Sausio 13-osios Tiesos – knygos autorinių teisių. Jis ją nemokamai atidavė Lietuvos Seimui – mūsų Tautos atstovybei. Majoras M. Pustobajevas atsipirko išmetimu iš Tarybinės armijos už „garbingo tarybinio karininko vardo diskreditavimą“. Identiška formuluote už trukdymą įvykdyti šio perversmininkų štabo 1990-04-20 d. užduotį TSRS vidaus kariuomenės k/d 5458 užgrobti Lietuvos leidybos įmonę “Spauda” TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu atsargos karininko laipsnis buvo atimtas ir iš Zigmo Vaišvilos. Beje, Europos žmogaus teisių teismas dėl to buvo pradėjęs tirti bylą, matomai TSRS „užgesintą“, o Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė specialų pareiškimą.

Jei rusas Michailas Pustobajevas dėl Lietuvos laisvės bylos rizikavo savo galva, tai kaip mes atrodome, nenorintys net tirti šių mums talkinusių rusų persekiojimo? Tačiau ko norėti, jei net kolaborantus Generalinė prokuratūra atleido nuo atsakomybės – mat jie patys tiesiogiai nešaudė ir nežalojo mūsų piliečių.

Šeštasis tyrimas – dėl 1991-03-17 d. vykusio kitos valstybės – TSRS – referendumo „Dėl TSRS išsaugojimo” organizavimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Europos žmogaus teisių teismas suprato, kad po 1990-03-11 d. Lietuvoje galiojo Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai. O prokuroras, tiriantis šią bylą ir žinantis šį Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, ar to nesuprato? Netikiu, kad prokuroras savarankiškai priėmė šį nutarimą.

Septintasis tyrimas – išskirtinai svarbus, nes jis vykdytas dėl LR Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybų, Muitinių departamento muitinių postų, Krašto apsaugos departamentui pavaldžių organizacijų užgrobimo, jose dirbančių darbuotojų, pasitraukusių iš tarnybos TSRS armijoje jaunuolių užpuolimų laikotarpiu nuo 1991-03-27 iki 1991-05-19 d. Tai reiškia, kad mūsų valstybei neįdomu, kodėl nurodytu laikotarpiu Rygos ir Vilniaus OMON-ai siaubė mūsų pasienį, daužė pasieniečius, muitininkus, kodėl TSRS desantininkai ir kita kariuomenė gaudė ir talžė mūsų jaunuolius, atsisakiusius tarnauti svetimos valstybės kariuomenėje. Prokuroras nepaaiškino, kodėl būtent dėl tokio nurodyto laikotarpio nusikaltimų tyrimas nutrauktas, nors yra nukentėjusieji – E. Žviklys, M. Šinkonis, A.-G. Kilna, D. Brazauskas, K. Golekas, A, Bleicnertienė, S. Januta, A. Truska, V. Bingelis, A. Žalkauskas, J. Blažiukonis, J. Drobnys, A. Milutis, D. Stančikas, R. Auryla, V. Giedraitis, P. Baubinas, K. Luneckas, V. Pečionaitis, G. Paliulis, V. Grabauskas.

Beje,būtent 1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų užkardoje nužudytas mūsų pasienietis Gintaras Žagunis.

Aštuntasis tyrimas – dėl 1991-08-19 – 23 d.d. TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto sąmokslo plano vykdymo Lietuvoje, ir devintasis tyrimas – dėl 1991-08-19 – 23 d.d. TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto sąmokslo plano organizavimo ir vykdymo Lietuvoje. Sunku pamiršti ne tik Klaipėdoje TSRS kariškių šio pučo dienomis vėl įvestą komendanto valandą ir miesto kontrolę, Vilniaus OMON ir kitų, tomis dienomis atsiskleidusių kolaborantų ir TSRS kariškių veiksmus. Vien ko vertas mūsų pasieniečių Šalčininkų užkardos vado įkalinimas ir kankinimas Šalčininkų policijos komisariate, reikalaujant atiduoti perversmininkams pasieniečių ginklus. Dabartiniam mūsų kariuomenės vadui V. J. Žukui teko važiuoti išlaisvinti kolegą.

Galima tęsti ir tęsti šiuos epizodus. Abejoju, kad prokuroras nustatė ir išvardino visus nukentėjusiuosius, bet jam pasirodė, kad šie nusikaltimai neturi nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų požymių. Kas gi paskatino Generalinę prokuratūrą priimti šį nutarimą. Manau, kad po įtarimų 15-ai kolaborantų panaikinimo tai tik antras žingsnis šios bylos sunaikinimo kelyje. Jų bus ir daugiau, jei tylėsime. Pats prokuroras teisingai nurodo ir Europos žmogaus teisių teismo nuomonę, ir mūsų BK straipsnius dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, kuriems nėra senaties. Tačiau pusantrų metų trukusius sistemingus TSRS politinės vadovybės ir kariškių, jų kolaborantų veiksmus prokuroras vertina priešingai tiek teisės, tiek žmoniškumo ir pilietiškumo, tiek ir mūsų valstybės įsipareigojimų požiūriu. Atsakymas iš dalies aiškus ir dėl to, kad šis nutarimas priimtas patyliukais, be jokio viešumo, kuris įprastas Generalinei prokuratūrai ir Prezidentei giriantis „pasiekimais“ Sausio 13-osios byloje.

Šis nutarimas – tai visiška Lietuvos valstybės ir jos piliečių, bet kokių principų išdavystė, už Lietuvos laisvę žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų, jų artimųjų paniekinimas. Ar po šio žingsnio valdžia, toleruojanti tai, gali būti mūsų valdžia? Valstybės supratimo ir atsakomybės dėl jos likimo mūsų valdžia jau senai nebenori matyti. Valstybės šventės ir žuvusiųjų pagerbimas tapo tuščia forma be turinio, nes valstybingumo ir pilietiškumo turinys yra įsipareigojimas ir priesaika veikti valstybės ir jos piliečių labui. Ne užsienio agresorių išteisinimui, apsimetant, kad juoda yra balta ar bent jau pilka. Tad prokuratūra tirs tik tų kariškių veikas, kurių, aišku, Rusija, Baltarusija ir Ukraina neišduos. Kolaborantams pareikštus įtarimus naikiname, jų pavardžių neskelbiame, V. Lazutkos neieškome. Ir džiaugiamės su Rusija tariamai kariaujančia Prezidente.

Kreipiuosi į Vytautą Landsbergį – jei Jūs nereaguosite į šį, tik Rusijai naudingą Generalinės prokuratūros nutarimą, prisipažįstu, kad turėsiu visišką moralinę teisę Jus vadinti veidmainiu.

Kreipiuosi į Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Šiuo atveju Jums kaip valstybės vadovei nepavyks išsisukti standartiniu atsakymu, kad negalite kištis į teisėsaugos veiklą. Jūs esate valstybės vadovė ir negalite nežinoti ir nesuprasti, kad šis prokuroro nutarimas yra ne tik teisėsaugos kompetencija, bet ir tiesmukas veikimas Rusijos valstybės naudai, padedant nuo atsakomybės atleisti aibę Rusijos neišduodamų asmenų. Jūs toleravote Alfa-grupės vado Michailo Golovatovo ir Algirdo Paleckio Sausio 13-osios bylos versiją, kurios laikytis TSKP nariams, liekantiems Lietuvoje, LKP/TSKP CK sekretoriui J. Kuoleliui patarinėjo TSKP CK instruktoriai. Tai ne mano versija, tai – teisme išnagrinėtoje Sausio 13-osios byloje nustatyti faktai, šio pokalbio garso įrašas. Prezidente, buvimas valstybės vadovu nesuteikia Jums teisės tai nutylėti ir nereikalauti Generalinio prokuroro atsakomybės.

Jūsų tylėjimas, Prezidente, reikštų Jūsų veikimą Rusijos, jos slepiamų nusikaltėlių naudai ir Generalinės prokuratūros slepiamų bei jos nutarimais išteisinamų kolaborantų globą. Jūs buvote M. Burokevičiaus vadovaujamo LKP/TSKP CK lėšomis net po Kovo 11-osios samdoma vadovaujančia darbuotoja. Todėl Jūs neturite teisės tylėti, kai šiuo prokuroro nutarimu nusprendžiama nebetirti TSKP CK lėšomis finansuotos Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, Lietuvos Vyriausybės perduotos Vilniaus pedagoginiam institutui, užgrobimo M. Burokevičiaus prašymu ir TSRS Vyriausybės bei TSKP CK bendru nutarimu, įkuriant joje perversmininkų štabą, aplinkybių. Jei Jūsų sąžinė dėl šio laikotarpio rami, Prezidente, neslėpkite ir nekaitaliokite savo biografijos, bet kreipkitės į Generalinę prokuratūrą, kad šis ikiteisminis tyrimas būtų atnaujintas ir vykdomas. Priešingu atveju, darytina išvada, kad Jūsų neveikimas yra veikla Rusijos ir jos globojamų įtariamųjų bei jų kolaborantų naudai.

Kreipiuosi į Seimą. Kad ir kaip Jums sunku, matant net Jūsų vardu prieš Jūsų valią skiriamus ministrus, Jūs tebesate Tautos atstovybė. Prašau Jus nedelsiant pareikalauti Generalinio prokuroro atsakomybės, panaikinti Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis įteisintas ikiteisminio tyrimo funkcijos atėmimas iš VSD ir jos nepriskyrimas niekam, paliekant Lietuvą be ikiteisminio tyrimo įstaigos, tiriant nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir antivalstybinę veiklą. Prašau Jus panaikinti ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, suteikiančias prokurorui teisę nepradėti ikiteisminio tyrimo net tuo atveju, kai teismas panaikina šį jo atsisakymą. Matant, kas vyksta su AB Snoro banko administravimu ir valstybės lėšų švaistymu energetinių projektų pretekstu, nebedelskite su nepriklausomo prokuroro institucijos atsiradimo Lietuvoje klausimu.

Priminsiu, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą skundžiamas vyresniajam prokurorui per 20 dienų nuo nutarimo gavimo. Todėl kviečiu ir kitus nukentėjusius vienyti jėgas. Tyčiotis iš valstybės ir mūsų, piliečių, aukų neleisime.

2014 lapkričio 13 d. spaudos konferencijos vaizdo įrašas:

2014-11-03 Generalinės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.09-2-031-99 [pdf]

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *