P. Maksimavičius. Šalutinis poveikis neišvengiamas (4)

Petras Maksimavičius | Ausra.pl nuotr.

„Pažįstu žmones, sukurtus tarsi iš akmens, kurie nuolatos budės. Pažįstu žmones, sukurtus iš popieriaus, kurie nebijo grumtis su vėju… Žinau, kaip kartais būna šalta gyventi, kai viskas sukurta iš stiklo“, – dainuoja garsi lenkų roko atlikėja (pasiklausykite „Łatwopalni“). O drauge su ja dainuoja milijonai jaunų lenkų. Kiekvienas galėtume skirtingai tuos žodžius suprasti, dar sunkiau išversti juos į kitą kalbą, o daugelis šiuose žodžiuose net nesurastume jokios gilesnės prasmės. Norint tai suprasti – nors akimirką reikėtų pabūti lenku.

Nepaisant to, kad kūrinys parašytas galvojant apie konkretų tuo metu sunkiai sergantį žmogų, kuris grumiasi su gyvenimo negandomis, daug kas tuose žodžiuose atranda ir kitų prasmių, įžvelgia net tautos nueito kelio vingius ar dabartinę jos būklę. Tuose žodžiuose užkoduota didelė dalis Lenkijos istorijos, pradedant Stefano Žeromskio (Stefan Żeromski; kūrinyje „Przedwiośnie“) sugalvotais „stikliniais namais“, kokie 1920 metais Lenkijoje neva stovėjo kiekvienam kampe, baigiant didvyriška ir amžina kova dėl laisvės. Kita vertus, jau net ne tiek svarbu, apie ką galvojo žodžių autorius, juos rašydamas. Svarbiau, ką tuose žodžiuose randa ar nori rasti kiekvienas klausytojas. O dauguma jų mato labai gilią prasmę ir tai jiems teikia pasididžiavimą savo bendruomene. Tokių kūrinių labai daug, ir – svarbiausia – tas mintis, paslėptas tarp eilučių, jauni žmonės atranda. Jos perteikiamos labai profesionaliai, šiuolaikiškai ir patraukliai. Taip gimsta pagarba savajai istorijai, ryžtas aukotis dėl ateities kartų. Todėl kartais pavydas ima, kai pasiklausai šiuolaikinio lietuvių roko atlikėjo naujausio kūrinio, kurį mielai transliuoja radijo stotys, žodžių: „… aš myliu vasaros vakarą ilgą, nes tada tavo akyse matau skėtį spalvingą…“.

Žinoma, patriotinių jausmų, nors ir modernia forma, intensyvus eksponavimas turi taip pat šalutinį poveikį. Ir, matyt, kitaip negali būti. Nacionalistų eisenos Lenkijoje tapo madingos. Jos pritraukia vis daugiau dalyvių, ypač jaunimo. Radikalūs šūkiai ir jėgos demonstravimas sukelia adrenalino antplūdį, nors dauguma demonstruotojų tikriausiai net negebėtų logiškai paaiškinti savo nepasitenkinimo priežasties. Jie nori „didelės ir galingos“ Lenkijos, jiems trukdo „svetimi“, jie toleruoja tik lenkų kalbą. Pasitaiko atvejų, kad kai išniekina žydų kapinėse antkapius – šalia „kovojančios Lenkijos“ ženklo piešia svastiką ir kitus nacių simbolius. Tų pačių nacių, kurie fiziškai naikino „kovojančios Lenkijos“ patriotus. Nors sunku tokį simbolių sugretinimą suprasti ir logiškai paaiškinti, reiškinys stiprėja.

Nacionalizmo apraiškas Lenkijoje galima pamatyti ne tik sostinėje, tautinių švenčių ar futbolo rungtynių metu. Jos sparčiai plinta ir provincijoje. Vis dažniau neapsiribojama tik nacionalistinių šūkių skandavimu, bet taip pat daužomi pastatų langai, puolami žurnalistai, kitos rasės ar tautybės žmonės. Baudžiamojo kodekso pataisos ir baudų sugriežtinimas mažai ką padėjo. Neryžtingi teisėsaugos veiksmai nesustabdo agresijos. Kita vertus, ar baudos, numatytos Baudžiamajame kodekse, gali užkamšyti švietimo sistemos spragas? Vargu.

Kodėl taip nutiko? Kodėl šios tendencijos išryškėjo dabar, kai šalis žymiai stipresnė ir saugesnė, negu kada nors anksčiau istorijoje buvo? Gal tai nepilnavertiškumo kompleksas? Galėčiau pritarti nuomonei, kad tai Lenkijos švietimo sistemos klaidos. Tie jauni žmonės, kurie futbolo stadionuose skanduoja nacionalistinius šūkius, tapo tos sistemos aukomis. Tendencingai perteikiama istorija veikia kaip narkotikas?

Reikia pridurti, kad švietimas neturėtų būti tapatinamas vien su mokykla. Tai plati sąvoka, kuri apima taip pat vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidą, savivaldybių iniciatyvas, dažnai Bažnyčios „popamokinę veiklą“ ir daugelį kitų veiksmų, kurie formuoja žmonių požiūrį į supantį pasaulį. Lenkijos istoriografijoje ir literatūroje gausu šūkių: „Lenkija nuo jūros iki jūros“, „Europos priešpilis“, „Stiklinių namų valstybė“ ar (vis rečiau) „Idealaus proletariško teisingumo šalis“. Patriotizmą visuomet maitindavo įvairūs mitai. Kiekviena šalis turi savo mitus. Dalis jų susiformavo savaime, kiti tautos elito įtvirtinami sąmoningai, tikintis, kad kritiniais momentais jie padės tautai išlikti, skatins pasipriešinimą svetimai agresijai ar tiesiog pateisins kartais ir egoistiškus užmojus.

Todėl diskusijos apie patriotizmą, jo raiškos formas ir „tautinį interesą“ Lenkijoje nerimsta. Beje, ligi šiol vyrauja „herojiškas“ požiūris. Matyt, tai kartais ne tik padeda konsoliduoti tautinę bendruomenę, bet ir tuo pačiu trukdo išgirsti kaimynų balsą arba bandyti be didesnių emocijų pasižiūrėti į savąją istoriją, išryškinti laimėjimus, tačiau taip pat pripažinti klaidas.

To kritiško požiūrio į savąją istoriją nebuvimas gimdo įvairų patologišką elgesį. Maža to, vyrauja keistas demokratijos suvokimas, kuomet manoma, kad daugumos nuomonės girdimumas, nepaisant, kokia ji būtų, garantuoja aukštus demokratijos ir tolerancijos standartus. Tačiau užmirštama, kad demokratija nereiškia vien laisvės reikšti savo mintis, kadangi kai kuriais atvejais ši laisvė reikštų leidimą skatinti, pavyzdžiui, neapykantą kitiems.

Prisimenu prieš keliolika metų Suvalkų prokuratūros priimtą sprendimą nepradėti tyrimo dėl nuolatos viename vietos laikraštyje propaguojamo Seinų ir Punsko lietuvių žeminimo, kadangi, kaip ši teisėsaugos institucija argumentavo, vienoje Gdanske išleistoje knygoje buvo rašoma, kad lietuviai dalyvavo žydų genocide Paneriuose. Tai reikštų, kad demokratinės santvarkos sąlygomis negalima uždrausti tokias mintis apie lietuvius reikšti, o Seinų lietuviai neturėtų įsižeisti. Tai ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai prokurorai bėga nuo atsakomybės, kai reikia jiems vienareikšmiai pasisakyti, ar tai neapykantos skatinimas, ar ne. Tai ne mano išvada. Apie tai garsiai kalba kai kurie mokslininkai (pvz., prof. J. Tokarska-Bakir), tyrinėjantys socialinius, kultūrinius ir tautinius procesus, vykstančius Lenkijos visuomenėje.

Būtent jie pastebi, jog ligi šiol buvo bandoma pateisinti, kad diskriminaciniai ar nacionalistiniai poelgiai kyla iš „žemiausių“ visuomenės sluoksnių ir kad ten gimsta neigiami stereotipai. Tai „tamsi liaudis“ buvo įvardijama kaip niekšingų poelgių šaltinis. Tačiau dalis mokslininkų, tyrinėjančių šiuos procesus, vis dėlto pripažįsta, kad vadinamojo intelektualinio tautos elito atsakomybė kur kas didesnė ir svaresnė. Visų pirma atsakomybę didina leidimas tokioms tendencijoms plisti. Juk tai visuomenės elitas formuoja valstybės gyvenimą, o ne „juodoji masė“. Pastaroji nebent šiuos požiūrius ar elgesio normas tik atkartoja.

Ką veikia Tautos atminties institutas (IPN)? Žinoma, jis kuria ir vykdo istorinę politiką. Nieko čia nebūtų keisto ar juolab smerktino, jeigu toji politika nebūtų pernelyg ideologizuota. Juk visi pripažinsime, kad ligi šiol dažnai vengiama skleisti ir populiarinti tą istorijos dalį, kuri susijusi su pralaimėjimais, kartais niekšybėmis, padarytomis kitų atžvilgiu.

O tai juk taip pat kiekvienos tautos istorijos sudedamoji dalis. Galbūt dėl šios priežasties tie, kas apsilanko Varšuvos sukilimui skirtame muziejuje, išeina įsitikinę, kad tas sukilimas buvo vien didžiulis tautos laimėjimas prieš okupantus, o ne taip pat poros šimtų tūkstančių lenkų gyvybių pareikalavęs sprendimas. Lygiai yra su mažyčiu „Seinų sukilimu“ ir XX a. pradžios lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiais. Ar ilgalaikėje perspektyvoje Vilniaus prijungimą prie II Žečpospolitos galima būtų laikyti kokiu nors laimėjimu? Ar greičiau buvo padaryta milžiniška klaida, sujaukusi tarpusavio santykius ligi šių dienų ir dar šimtmečiui ateityje? Tačiau tokių pasvarstymų ar skirtingų nuomonių mokykliniuose vadovėliuose nerasime.

Visa tai neleidžia ramiai žvelgti į savo istoriją ir atsikratyti vien tautos kančių ir skausmo prisodrintų schemų, kurios jaunų žmonių galvose gimdo tokius šūkius, kokius girdime futbolo stadionuose. Ilgainiui tai pradeda veikti kaip narkotikai, kurie visus pralaimėjimus paverčia laimėjimais. Tai lyg sapnas, iš kurio sunku pabusti. Lenkijoje jau kuris laikas labai populiarėja mūšių inscenizacijos. Žmonės mielai ateina jų pasižiūrėti, didžiuojasi istoriniais didvyriais, ploja, kai didvyriškoje kovoje žūsta armijos ar būrio vadas. Kitaip sakant, nejaučiama liūdesio dėl patirto pralaimėjimo ar netekties, o jaučiamas džiaugsmas ir pasididžiavimas dėl didvyriškos mirties.

Toks požiūris į savo tautą ilgainiui gali būti pražūtingas, kadangi greit skverbiasi ir į kitas, kasdienio gyvenimo sritis. Tačiau gyvename tokiais neramiais laikais, kad vargu ar greit šios tendencijos keisis. Viena yra tikra: lenkams žymiai labiau nei lietuviams patinka įvairūs išraiškingi, kartais kontroversiški simboliai, nepaisant to, kur jie būtų – bažnyčioje, dainoje, kapinėse, mokykloje… Prieš dešimtmetį skulptorius prof. Gediminas Jokūbonis, lankydamasis Seinuose, labai paprastai ir aiškiai nusakė, kuo skiriasi lietuvio ir lenko skulptoriaus sukurti paminklai Seinuose – „iškaltų akmenyje raidžių ir simbolių kiekiu“.