Veislyne išsiritęs kurtiniukas niekuo nesiskyrė nuo savo laisvėje išsiritusių gentainių. Artėjant mėnesio amžiui ėmė krypti kojelės pėda. Svoris augo, paukštis brendo, o kojos pėda jis nustojo remtis. Kolegos iš Lenkijos, kurių buvo paprašyta patarti kaip padėti ligoniukui, patarė užmigdyti. Direkcijos specialistai rankų nenuleido ir ėmė bandyti gydyti patys. Net buvo sumontavę „dirbtinį sąnarį“ krypstančiai kojai sutvirtinti. Po didelių ir išradingų pastangų pasisekė. Net veterinarai stebėjosi, kad kojelė išsitiesino. Jokių ligos pėdsakų neliko. Taigi, pirmosios rezervato kurtinių vados veislyne išaugintas patinas Krunka (gavęs vardą dėl buvusios kreivos kojelės) buvo paleistas į gamtą 2011 m. spalio 4-ąją. Kurį laiką Krunkos globotojai Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistai, žinių apie augintinį neturėjo. Ir tai buvo geras ženklas. Didžiausias miškų paukštis gyvena normalų paukščio gyvenimą – ieškodamas maisto, ramybės, saugumo.
Įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą paukštis tampa retkarčiais matomas tik tada, kai nubunda tuoktuvių instinktas. Natūraliai kyla klausimas kodėl vadinamas kurtiniu (Dzūkijoje glušėku)? Juk atsargus paukštis turi puikia klausą? Tereikia atsidurti kurtinių tuoktuvių „spektaklyje“, kad suprastum. Apkursta tik tada, kai įsimyli, traukia „meilės giesmę“ išrinktajai ir tai tik kelioms sekundėms. O kam nepasitaiko taip įsimylėti, kad taptum ir kurčias, ir netgi aklas?
Vieną dieną iš Karšuvos girioje įsikūrusio Kęstučio motorizuoto pėstininkų bataliono Viešvilės rezervato direkcija gavo pranešimą apie karinės bazės teritorijoje pasirodžiusį kurtinį. Tai buvo pirmosios rezervato kurtinių vados veislyne išaugintas patinas. Pasitempęs lyg tikras vadas, paukštis oriai žingsniavo takais, sukinėjosi aikštelėje šalia garažų, pozavo karinės technikos fone, vėduokle skleidė uodegą. Atlikdamas tuoktuvių giesmes švytėjo visu didingu grožiu ir taip netikėtu pasirodymu sugriovė įprastą karinę tvarką. Suprantama, sparnuotis prikaustė visų ten buvusiųjų dėmesį ir bemat tapo bazės pažiba. Kariškai savo mobiliaisiais telefonais puolė fotografuoti ir filmuoti pakilios tuoktuvių nuotaikos apimtą atklydėlį. Tik vakarop sparnuotis aprimo ir ilsėtis nuskrido į pušį.
Kitą dieną skambinusi bazės degalinę aptarnaujanti darbuotoja pasiguodė, jog kariškių nepaliekantis ramybėje gyvūnas suįžūlėjo ir ją, norėjusią iš arčiau apžiūrėti bei nufotografuoti, ėmė vytis ir privertė bėgti bei užsidaryti pastate. Pamalonintas dėmesiu sparnuotis sparnais raižė aplinkui keliskart šokteldamas mėgino patekti pastatan pro atvertą langelį. Moteris prašė pasiimti įsisiautėjusį kurtinį. Esą dar vaikystėje nukentėjusi nuo ją pargriovusio ir aptalžiusio kalakuto, ir iki šiol jaučianti baimę nedraugiškai nusiteikusiems paukščiams.
Viešvilės rezervato specialistai, nutarė pabandyti, naudodami kurtinio balso įrašus, pamėginti išvilioti iš teritorijos. Simboliška, bet gyvūnas pasirodė kaip tuo metu, kai bataliono vadas buvo išvykęs į užsienį. Laisva vieta ilgai tuščia nebūna.
Kurtinys pasipuikavęs išskrido pats. Bet netrukus atkeliavo žinia, kad miškininkai sutiko miške. Krunka jau puikavosi ant automobilio. Bet supratęs, kad miškininkas su automobiliu jo nedomina, nučiuožė nuo mašinos ir nuklydo prie tvenkinio. Ten besimaudančios merginos išlipę ant kranto ir pamatę gražuolį „su barzda“, vėduokle išskleista uodega ir atstačiusi žaliai žvilgančią krūtinę. Jos išsigandę ėmė skambinti ir kviestis į pagalbą artimuosius. Subėgę gelbėjai ėmė filmuoti fotografuoti, grožėtis. Niekas neskubėjo „gelbėti“. Tik, kiek vėliau atskubėjęs sodybos šeimininkas rūpestingai mojuodamas šluota išlydėjo nekviestą „jaunikį“ pro sodybos vartelius.
Dar prieš savaitę jį miško laukymėje sutiko ir pats direktorius. Tuoktuvių įkarščiui pasibaigus Krunka grįžo į savo įprastas buveines.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris džiaugiasi, kad kaimų gyventojai draugiškai nusiteikę kurtinių atžvilgių, jų neskriaudžia ir kartkartėmis pamatę informuoja direkciją bei pasakoja įvairias Krunkos gyvenimo istorijas, jas fiksuoja.
Puikiai valdantis plunksną ir gerai pažįstantis sparnuočių gyvenimo būdą direktorius pažadėjo išguldyti Krunkos gyvenimo istoriją popieriuje. Juk nuotykiai ir gyvenimas dar tęsiasi.
Palinkėkime Krunkai – dabar jau ne tik Viešvilės apylinkių pažibai sėkmingai gyventi Karšuvos girioje.
O rezervato direkcijos specialistams – sėkmingai darbuotis sugrąžinant nykstančius paukščius į Karšuvos girią ir atversti naują šio paukščio gyvenimo istorijos su laiminga pabaiga puslapį.
Dėkui, maloniai perskaičiau apie pažįstamą padaužą Krunką:-)Turėčiau keliatą klausimų str. autoriui(-ei). Turiu įdomios informacijos apie Krunka. Kur kreiptis? Kodėl neparašote str.autoriaus ar iš kur gauta informacija.