Dančiasnapių kolonija Kaune pamažu gausėja, nes šie į Raudonąją knygą Lietuvoje įrašyti vandens paukščiai kasmet sulaukia vis didesnio ornitologų ir visuomenės dėmesio, bet šiems paukščiams mieste trūksta saugių perimviečių.
Dančiasnapiai Kaune yra pamėgę Panemunę, kai kurias Ąžuolyno vietas, Nemuno pakrantės atkarpą tarp Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto ir salos, tačiau ypač pastarojoje vietoje šiems vandens paukščiams nebeliko saugių perėjimo vietų. Ornitologai, vadovaujami Juliaus Morkūno, prieš kelerius metus Panemunėje, prie upės, į medžius įkėlė 25 didžiulius inkilus, kuriuos pagamino pavieniai kauniečiai, organizacijos, Lietuvos ornitologų draugija.
Anot J.Morkūno, šį pavasarį Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) nariui ir paukščių žieduotojui Dariui Musteikiui tikrinant kauniečių pagamintus ir iškeltus inkilus, beveik visuose ant kiaušinių tupėjo dančiasnapių patelės. Tik viename iš inkilų, iškeltų prie Kauno HE, buvo įsikūrusi miškinė kiaunė.
Mieste – nesaugu
„Ne visos dančiasnapės sutilpo joms iškeltuose inkiluose – kitos buvo priverstos perėti nesaugiose vietose, kur mažyliams mirtiną pavojų kelia ne tik katės ar šunys, bet ir automobiliai. Todėl mėginsime šį rudenį iškelti dar kelias dešimtis inkilų šių paukščių pamėgtose vietose Kaune – netoli Nemuno ir Neries upių. Taip tikimasi pamažu iškraustyti dančiasnapius iš jiems nesaugių vietų mieste, kur jų kelionė su motina per miestą vandens link dažniausiai baigdavosi tragiškai“, – aiškino J.Morkūnas. Kai dančiasnapiams į pagalbą atėjo ornitologai (dauguma Kauno dančiasnapių jau peri dirbtinai jiems iškeltose perimvietėse), padėtis pasikeitė į gerąją pusę.
Šoka lyg su parašiutu
Kauniečiai, pastebėję Panemunės šile aukštai iškeltus didžiulius inkilus, klausė, ar neužsimuš krisdami iš inkilų žemyn pas jų laukiančią mamą skraidyti nemokantys mažyliai? J.Morkūnas nuramino – vos kelių dienų paukščiukai, iššokę iš inkilo, nesusižaloja, nes jų tarpupirščiuose esančios plėvės skrydžio žemyn metu atstoja parašiutą. Kai mažyliai laimingai nusileidžia ant žemės, su mama patraukia vandens telkinio link. Ten jie nesiskiria su dančiasnape, o kartais net įsitaiso pailsėti ant jos nugaros, nes pradeda skraidyti tik po dviejų mėnesių.
Didžiojo dančiasnapio patino kūnas baltas, galva tamsiai žalsva, o patelės nugara pilka, galva – ruda, su dvigubu kuoduku. Šie paukščiai minta smulkiomis žuvimis, kurias gaudo nardydami 3–5 m gylyje.
Beje, dančiasnapiai taip vadinami todėl, kad jų snapas yra su aštriais raginiais danteliais slidžioms žuvims sulaikyti.
Šie vandens paukščiai yra labai prisirišę prie perėjimo vietos, kurioje patelė padeda apie 10 kiaušinių ir peri visą mėnesį. Žiemoja neužšąlančiuose vandens telkiniuose
Reikia jūsų paramos
Rudenį, kai jauni ir dančiasnapiai pradeda dairytis būsimų perimviečių, naudinga, kad paukščiai jas pamatytų ir įprastų prie jų per žiemą. Todėl ornitologai netrukus ketina kelti naujus inkilus šiems paukščiams ir kartu prašo kauniečių paruošti dančiasnapiams būstų iš neobliuotų 2,5 cm storio lentų. Inkilo aukštis turėtų siekti 70 cm, dugno plotas – 30×30, landos skersmuo – 18–20 cm. Stogelis turi būti apkaltas skarda, o vidinėje priekinėje šio būsto sienelėje gali būti pritvirtinta pagaliukų – kopėtėlių taip, kad paukščių mažyliai galėtų jais pasilypėti landos link.
Jei kas paaukotų lėšų inkilams ar medžiagų jiems gaminti, Lietuvos gyvūnų globos draugija ir LOD su talkininkais pagamintų inkilų, kaip tai darė jau kelerius metus. Asmenis ar organizacijas, galinčias paremti šį ornitologų siekį, prašome skambinti tel. 8 682 77 092.
Gražūs, savotiškai atrodantys, labai reti Lietuvoje paukštukai, malonu kad gausėja, gal ir aš jais galėsiu pasigrožėti 🙂