Tylanti vidurvasario gamta

Gamtoje niekada nebūna nuobodu. Net gana gerai ją pažįstant, bet kada išvysti ką nors netikėto ir naujo. Laikui keliaujant gamtos ratu, dabar jau galime pradėti skaičiuoti šių metų sėkmes ir praradimus. Vasarai pasiekus pusiaukelę, nemažai gyvūnų ir augalų baigė savo dauginimosi sezoną ir nebeliko to ankstesnio visuotinio gyvybės šnibždesio, netgi savotiškos skubos ir šiuo metu dažniau regime tai, kam tik dabar išmušė jų valanda. Miško laukymėse, pakelėse išsistiebė ir pražydo gauromečiai, paprastosios rykštenės. Geru mėnesiu ankščiau žemapelkėse žydėję vilkdalgiai žaliose mėsingose dėžutėse augina sėklas, tačiau šalia dar matyti vėlyvi tik dabar geltonus vainiklapius išskleidę augalai. Dabar čionai ir drėgnesnėse pievose pats raudoklių žydėjimo metas. Derlingame papelkio pušyne medžių kamienais besivyniojantys apyniai tik vidurvasarį išskleidė blyškius žiedynus. Per antrąją liepos savaitę lietus pagaliau po ilgokos pertraukos sumirkė senokai kritulių nemačiusią žemę. Tačiau plačiai girioje paplitusių mėlynių uogų derliui jokios reikšmės tai nebeturėjo, kuris po kelių metų uogingų metų, šiemet kuklus. Ypač lyginant su pernykščiu, kuomet sunokusios uogos klaipė į šonus svorio neatlaikiusius kerelius.

Tačiau kaip visada paukščiams mėlynynai patrauklūs. Bent gervėms bei strazdams geidžiamo maisto susirasti pavyksta. Dar tik pradeda žydėti kiti smėlynų augalai viržiai. Šie metai jų nelepino. Kad kažkas ne taip, buvo pamatyta, kai nutirpo vėlyvas pavasario sniegas. Pašildžius saulei, ištisi ploteliai viržynų išdžiuvo, nurudavo. Matyt, pakenkė per ilgai užsitęsusi snieginga žiema. Ko gero prireiks keleto metų kol viržiai atžels ir vėl sužaliuos vientisu kilimu. Pelkiniuose pušynuose virš sodriai žalių lapų geltonuoja tekšių uogos. Kiekvienas augalas išaugina po vieną sultingą uogą, o dar daugiau tekšių lieka bevaisės. Matyt, tai liudija, kad mūsų krašto gamtos sąlygos vėsesnio klimato mėgėjoms tekšėms ne pačios tinkamiausios.

Vis rečiau skamba paukščių giesmės. Miškuose dar išgirstame pavieniui strazdą giesmininką, juodgalvę devynbalsę, juodąją zylę, dar vieną kitą sparnuotį, pelkėse suklykauja gervės. Aukštų žolių priaugusiame pievos pakraštyje zyzena upinis žiogelis. Karklyne sutikta ežerinė nendrinukė sugiedojusi trumpą giesmės atkarpą nutilo. Iki vasaros galo ar dar ilgiau jos tyliai slapstosi krūmėtose ir nendrėmis apaugusiose pelkėse ir savo buvimo vietas išduoda nebent čeksėjimu. Išsigandęs paukštis neria lapijon ir straksėdamas ant šakų bei nendrių stiebų lieka sunkiai pastebimas. Nenušienautose pievose vis rečiau kur kreksi griežlės. Dabar nematome tikrojo pirmykščio jų pasiskirstymo mėgiamose buveinėse vaizdo. Mat rezervato apylinkėse nušienavus dalį pievų, paukščiai buvo priversti skubiai persikraustyti ten, kur liko vešėti žolė. Kai kur miškuose vis gieda šiaurinės pečialindos. Būdamos rečiausios iš mūsų krašte perinčių pečialindų rūšių, jos po kelių metų pertraukos šiemet buvo aptinkamos dažniau. Virš girios kartkartėmis praskrenda egliniai kryžiasnapiai. Galbūt viena kita pora perėjo ir rezervate, juolab, kad po ilgokos pertraukos išgirdome giedantį sparnuotį. Liepos šešioliktąją Artosios pelkės pakraštyje pušaitėse šmirinėjo didžiųjų zylių vada. Tikriausiai tai antrosios dėties paukščiai. Keliaujant gilyn pelkėn, kūkčiodamos pasitiko dėl savosios vados nerimaujančios kiauliukės, cypsėjo miškiniai kalviukai. Dirviniai sėjikai jau paliko Artąją, tiktai klampynėje įmintas lietaus apskalautas pėdsakas liudijo nesenai juos čia dar buvus. Kiti sėjikų giminaičiai brastiniai tilvikai irgi iškeliavo iš žemumose plytinčių juodalksnynų. Dar prieš kokias dešimt dienų vienas paukštis Viešvilės paupyje, tikriausiai jaudindamasis dėl savųjų palikuonių, rėksmingai pasitiko įžengusįjį į jo valdas. Dabar ir čia vyrauja ramybė, kurią labiausiai sudrumsčia iš gretimos pievutės ataidintis griežlės kreksėjimas. Tiktai šlapių miškų tilvikai slankos pavieniui tebetęsia savo tuoktuvių skrydžius. Nuo juodalksnyno atplasnojęs atkaklus patinas kurkdamas dar vis pralekia vakare virš miško pievos. Panašiai kaip slankoms ilgas tuoktuvių laikotarpis būdingas karveliams uldukams. Prieš kelias dienas vienas paukštis ūkčiojo retame pušyne kaimo pakraštyje.

Pirmąsyk čia, tokioje pakankamai artimoje žmogaus kaimynystėje, retieji karveliai apsistojo prieš metus, kur kiaušiniams perėti pasinaudojo beveik paplentėje, pušyje išskaptuotu juodosios meletos uoksu. Daugelis uldukų porų dažniausiai kuriasi miško gelmėje ir šalinasi žmogaus artumos. Ne visi sparnuočiai, net auginantys po vieną vadą per metus, jauniklius išsiveda darniai vienu metu. Šiomis dienomis stebėjome dvi vėlyvesnes pilkųjų musinukių šeimynas, pušyne ant sausšakės staipstėsi margas vėlyvos vados paprastosios raudonuodegės palikuonis, o šalia, jaudindamiesi dėl iškilusio pavojaus erzeliavo tėvai. Po šilus pasklido strazdų giesmininkų, juodųjų strazdų antrųjų vadų jaunikliai. Paukščių jaunoji karta sparčiai kaupia naujus įgūdžius ir netruks tapti savarankiška.

Tarp vėliausiai išsivedančių jauniklius sėkmės atveju atsidurs lėlių pora. Liepos devynioliktąją sausos kalvėles pašlaitėje beveik iš po kojų pakilęs sparnuotis kuklioje įduboje ant žemės paliko gulėti vieną kiaušinį. Lėliai paprastai jų deda du. Taigi turbūt dar pati perėjimo pradžia ir dėtis turėjo pasipildyti dar vienu kiaušiniu. Jei viskas susiklostys sėkmingai, palikuonys skraidyti pradės tiktai rugpjūčio pabaigoje likus vaisai mažai laiko iki kelionės į žiemvietes Afrikoje.

Viešvilės gamtos rezervato pranešimas