A. Makauskas. Nykstantys Seinų lietuviškumo pėdsakai (nuotraukos) (5)

Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas | LZ nuotr.

Jei­gu Lie­tu­vos val­džios ins­ti­tu­ci­jos lai­kys Len­ki­jos lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jas svar­biu par­tne­riu, ta­da jas gerbs ir Len­ki­ja, įsi­ti­ki­nęs Sei­nų lie­tu­viš­kos „Ži­bu­rio“ mo­kyk­los va­do­vas Al­gir­das Vai­ce­kaus­kas. Jo tei­gi­mu, ne­pai­sant Len­ki­jo­je ga­lio­jan­čio tau­ti­nių ma­žu­mų įsta­ty­mo, lie­tu­vių gy­ve­ni­mas šio­je ša­ly­je yra su­dė­tin­gas.

Apie Sei­nų kraš­to lie­tu­vių pa­dė­tį ir prob­le­mas – por­ta­lo lzi­nios.lt in­ter­viu su Len­ki­jos lie­tu­vių drau­gi­jos (LLD) pir­mi­nin­ku, Sei­nų „Ži­bu­rio“ mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi Al­gir­du Vai­ce­kaus­ku.Dve­jo­pi jausmai

– Kai Lie­tu­vo­je kal­ba­ma apie Len­ki­jos lie­tu­vius, daž­niau­siai tu­ri­mas ome­ny­je Puns­kas. Bet Sei­nai, ka­dai­se bu­vę vie­nu svar­biau­sių lie­tu­viš­kos kul­tū­ros ži­di­nių, vi­sai pa­mirš­ti. Ko­kia lie­tu­vių pa­dė­tis ten?

–Pa­dė­tis blo­ga. Iš es­mės jaus­mai yra dve­jo­pi. Vie­na ver­tus, da­bar čia tu­ri­me de­vyn­me­tę „Ži­bu­rio“ mo­kyk­lą su dar­že­liu, ku­rio­je mo­ko­si 102 vai­kai. Daug bai­gu­sių­jų mū­sų mo­kyk­lą to­liau tę­sia moks­lus Puns­ko li­cė­ju­je. Šia pra­sme ma­ty­ti, kad lie­tu­viai čia at­si­ga­vo – da­bar vai­kai jau be bai­mės lie­tu­viš­kai kal­ba gat­vė­se, vie­šo­se vie­to­se, kas prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­vo vi­siš­kai ne­įp­ras­ta.

Ki­ta ver­tus, ap­lin­ka nė­ra mums pa­lan­ki. Tar­ki­me, Len­ki­jo­je jau de­šimt me­tų vei­kia tau­ti­nių ma­žu­mų įsta­ty­mas. Ta­čiau Sei­nuo­se dėl to nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Ne­ga­li­me nau­do­tis to įsta­ty­mo tei­kia­mo­mis ga­li­my­bės, nes lie­tu­viai čia tie­siog su­da­ro per ma­žą gy­ven­to­jų da­lį.

Vis­kas, kas su­si­ję su lie­tu­vy­be – et­no­kul­tū­ra, lie­tu­viš­ku švie­ti­mu, – čia yra pri­va­taus fon­do ran­ko­se. Mū­sų mo­kyk­la, ži­no­ma, gau­na iš Len­ki­jos mo­ki­nio krep­še­lio lė­šas. Ta­čiau ir jos mums daž­nai per­ve­da­mos pa­vė­luo­tai, ky­la prob­le­mų dėl dar­že­lio fi­nan­sa­vi­mo – jis ne­gau­na vi­sos do­ta­ci­jos, ku­rią tu­rė­tų gau­ti. O Vys­ku­po An­ta­no Ba­ra­naus­ko fon­das ne tik vi­siš­kai ne­gau­na kul­tū­ri­nei veik­lai par­amos iš Sei­nų sa­vi­val­dy­bės, bet net ne­bu­vo at­leis­tas nuo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čio, nuo ku­rio sa­vi­val­dy­bė at­lei­džia ne pel­no sie­kian­čias įstai­gas. Anks­čiau ji at­leis­da­vo fon­dą nuo pu­sės mo­kes­čio dy­džio, bet pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus ten­ka jį su­mo­kė­ti vi­są. O dau­giau kaip 30 tūkst. li­tų mo­kes­čio už pa­sta­tus bei skly­pus, kur sto­vi mo­kyk­la ir Lie­tu­vių na­mai, mums yra di­de­li pi­ni­gai.

Sei­nų bur­mis­tras pa­aiš­ki­no, esą mū­sų at­lei­di­mas nuo mo­kes­čių pa­žeis­tų vie­šą­jį in­te­re­są. Bet ką tai reiš­kia – kad lie­tu­viš­ka kul­tū­ri­nė veik­la čia pa­žei­džia vie­šą­jį in­te­re­są?

– Sei­nuo­se yra Lie­tu­vos kon­su­la­tas. Ar su­lau­kia­te par­amos iš jo pu­sės?

– Kon­su­la­tas to­kia­me ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je bu­vo stei­gia­mas, kad pa­dė­tų čia gy­ve­nan­čiai lie­tu­vių bend­ruo­me­nei. Jei klau­sia­te, ar pa­de­da – tie­są sa­kant, aš to ne­la­bai ma­tau. Prieš­in­gai – kiek mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos tu­rė­jo įdir­bio san­ty­kiuo­se su vi­sų ly­gių Len­ki­jos val­džia, tiek per pa­sta­ruo­sius sep­ty­ne­rius me­tus grį­žo­me at­gal – ir bū­tent dėl to, kad kon­su­las ne vi­sa­da at­sto­vau­da­vo mū­sų bend­ruo­me­nės in­te­re­sams. Sig­na­li­za­vo­me šią prob­le­mą pa­tiems aukš­čiau­siems Lie­tu­vos val­džios at­sto­vams, ta­čiau šis klau­si­mas ne­bu­vo spren­džia­mas. De­ja, tai par­odo Lie­tu­vo­je vy­rau­jan­tį po­žiū­rį.

O rei­kia su­pras­ti, kad mū­sų sta­tu­sas Sei­nuo­se pri­klau­sys nuo to, koks bus Lie­tu­vos po­žiū­ris į mus. Jei­gu lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jos bus svar­būs par­tne­riai Lie­tu­vos val­džios ins­ti­tu­ci­joms, ta­da mus gerbs ir Len­ki­ja.

– Ko­kie da­bar aps­kri­tai yra Lie­tu­vos val­džios ins­ti­tu­ci­jų san­ty­kiai su Len­ki­jos lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jo­mis?

– Da­bar bend­ra­vi­mas su lie­tu­viš­ko­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis pra­ktiš­kai ne­vyks­ta. Bend­ruo­me­nė ke­le­tą me­tų bu­vo silp­ni­na­ma, su ja ne­bu­vo skai­to­ma­si, ne­bu­vo klau­sia­ma jos nuo­mo­nės mums svar­biais klau­si­mais. Tai la­bai iš­ryš­kė­jo pra­ėju­siais me­tais, kai bu­vo už­da­ro­mos Puns­ko kraš­to lie­tu­viš­kos mo­kyk­los. Lie­tu­va ne­si­do­mė­jo, ko­kia yra lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų po­zi­ci­ja, de­ry­bų par­tne­riu ji pa­si­rin­ko Puns­ko vals­čiaus sa­vi­val­dy­bę, ir ga­liau­siai tos mo­kyk­los bu­vo už­da­ry­tos.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, spren­džiant to­kius klau­si­mus at­si­re­mia­me į eko­no­mi­ką, ir šio as­pek­to ig­no­ruo­ti ne­ga­li­me. Bet tai, kaip vy­ko už­da­ry­mo pro­ce­sas, ne­bu­vo nau­din­ga mū­sų bend­ruo­me­nei.

Ži­no­ma, mes pro­tes­ta­vo­me. LLD aps­kun­dė Puns­ko vals­čiaus ta­ry­bos spren­di­mą Pa­len­kės vai­va­dai dėl to, kad spren­di­mas ne­bu­vo de­ri­na­mas su or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Ta­čiau ne­tu­rė­jo­me jo­kių vil­čių, nes žiū­rint gry­nai iš tei­si­nės pu­sės, sa­vi­val­dy­bė ne­pri­va­lo de­rin­ti to­kių klau­si­mų su or­ga­ni­za­ci­jo­mis, to­dėl įsta­ty­mai, ži­no­ma, ne­bu­vo pa­žeis­ti.

Bet mums ke­lia ne­ri­mą, kad Lie­tu­vos val­džia lie­tu­viams svar­biais klau­si­mais mie­liau bend­rau­ja su Len­ki­jos val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis ar net vie­tos sa­vi­val­da, o lie­tu­vių bend­ruo­me­nės nuo­mo­nė lie­ka net ne­iš­girs­ta. Sa­vi­val­dy­bė ne­pai­sė bend­ruo­me­nės nuo­mo­nės, už­da­rė mo­kyk­las, o Lie­tu­va dar jai už tai sky­rė sa­vo­tiš­ką pre­mi­ją – pi­ni­gų iš sa­vo biu­dže­to.

Ži­no­ma, jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­va mums tik kai­šio­ja pa­ga­lius į ra­tus. Iš Lie­tu­vos gau­na­me ti­krai di­de­lį fi­nan­sa­vi­mą. „Ži­bu­rio“ mo­kyk­la su­ge­ba iš­gy­ven­ti tik Lie­tu­vos Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos ski­ria­mų lė­šų dė­ka, net mo­kyk­li­nius au­to­bu­sus ga­vo­me iš Lie­tu­vos. Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti, kad mo­kyk­la ir bu­vo pa­sta­ty­ta už Lie­tu­vos skir­tas lė­šas, kaip ir Sei­nuo­se įsi­kū­rę Lie­tu­vių na­mai. Taip pat ir Puns­ke Lie­tu­va šian­dien iš­lai­ko aš­tuo­nis kul­tū­ros dar­buo­to­jų eta­tus.

Ki­ta ver­tus, LLD kas­met tei­kia pro­jek­tus Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai. Vie­nas mū­sų tra­di­ci­nių pro­jek­tų – par­ama Puns­ko li­cė­ju­je be­si­mo­kan­tiems Sei­nų kraš­to moks­lei­viams. Iš šio pro­jek­to lė­šų kas­met ap­mo­kė­da­vo­me jiems gy­ve­ni­mo Puns­ko bend­ra­bu­ty­je iš­lai­das. Ta­čiau šie­met mi­nis­te­ri­ja šiam – mums la­bai svar­biam – pro­jek­tui pi­ni­gų ne­sky­rė. O tai ti­krai bu­vo svar­bi pa­ska­ta Sei­nų kraš­to moks­lei­viams mo­ky­tis Puns­ke esan­čio­je vie­nin­te­lė­je ša­ly­je lie­tu­viš­ko­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Sei­nuo­se esan­čio­se len­kiš­ko­se mo­kyk­lo­se mo­ky­tis da­bar jiems yra tie­siog pi­giau.

– Sa­kė­te, kad be Lie­tu­vos par­amos jū­sų va­do­vau­ja­ma „Ži­bu­rio“ mo­kyk­la ne­iš­gy­ven­tų. Ar tai reiš­kia, kad Len­ki­ja ne­iš­lai­ko vie­nin­te­lės lie­tu­viš­kos mo­kyk­los Sei­nuo­se?

– Taip. Kiek­vie­nas mo­ki­nys gau­na iš mies­to sa­vi­val­dy­bės do­ta­ci­ją, va­di­na­mą­jį mo­ki­nio krep­še­lį. Ta­čiau ka­dan­gi vai­kų skai­čius nė­ra la­bai di­de­lis, per krep­še­lį gau­na­mų lė­šų mo­kyk­lai iš­lai­ky­ti ne­pa­kan­ka. Li­ku­sią iš­gy­ve­ni­mui bū­ti­ną da­lį mums vi­sa­da pri­de­da Lie­tu­va. Ta­čiau šį klau­si­mą bū­ti­na spręs­ti iš es­mės.

Ki­tos pri­va­čių fon­dų val­do­mos mo­kyk­los Len­ki­jo­je vei­kia ko­mer­ci­niais pa­grin­dais – tė­vai tu­ri mo­kė­ti už ga­li­my­bę ten siųs­ti sa­vo vai­kus. Mes ne­ga­li­me im­ti už tai pi­ni­gų, ka­dan­gi mū­sų tiks­las yra pa­lai­ky­ti tau­ti­nį ta­pa­tu­mą. Mes ne­ga­li­me baus­ti tė­vų už tai, kad jie yra lie­tu­viai, no­ri sa­vo vai­kus mo­ky­ti lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je.

Ir vis dėl­to ši 38 mln. gy­ven­to­jų vals­ty­bė ne­su­ge­ba iš­lai­ky­ti to­kios mo­kyk­los. Tai ypač keis­ta to­dėl, kad lie­tu­viš­ko švie­ti­mo cen­tro su­kū­ri­mas bu­vo nu­ma­ty­tas pa­čios Len­ki­jos švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos par­eng­to­je tau­ti­nių ma­žu­mų švie­ti­mo vys­ty­mo stra­te­gi­jo­je. Tai­gi mes įgy­ven­di­na­me stra­te­gi­jos nuo­sta­tas, o pa­kan­ka­mas fi­nan­sa­vi­mas ne­už­ti­krin­tas iki šiol.

Fes­ti­va­liai prob­le­mų neišspręs

– Di­de­lis gal­vos skaus­mas Len­ki­jos lie­tu­viams bu­vo prie Sei­nų esan­čios Berz­ny­ko ka­pi­nės, kur ša­lia Lie­tu­vos sa­va­no­rių ka­pų vie­nas po ki­to dy­go Lie­tu­vą ir lie­tu­vius že­mi­nan­tys pa­mink­lai. Ar pa­dė­tis čia ne­pa­si­kei­tė?

– Ne, nie­kas iš es­mės ne­si­kei­čia. Pro­ku­ra­tū­ra bu­vo pra­dė­ju­si iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl pa­sku­ti­nio ten pa­sta­ty­to pa­mink­lo, ta­čiau jis bu­vo nu­trauk­tas, ne­įž­vel­gus dis­kri­mi­na­ci­jos ar tau­ti­nės ne­san­tai­kos kurs­ty­mo po­žy­mių. Be­je, iš­va­dų teks­te ra­šo­ma, kad pa­mink­lą sta­tęs ku­ni­gas va­do­va­vo­si pa­trio­tiš­ku­mu, o pa­trio­tiš­ku­mas yra vi­so­ke­rio­pai svei­kin­ti­nas ir ska­tin­ti­nas. Ta­čiau bū­tent to­kios baig­ties mes ir ti­kė­jo­mės, ka­dan­gi ty­ri­mas bu­vo pra­dė­tas tik dėl pa­sku­ti­nio pa­mink­lo su už­ra­šu „Ak­me­nys šauks“, kur nė­ra tie­sio­gi­nio įžei­di­mo lie­tu­vių at­žvil­giu. Ta­čiau dėl pa­mink­lų, kur par­ašy­ta, kad lie­tu­viai yra žu­di­kai, jo­kie ty­ri­mai ne­pra­dė­ti.

Ta­čiau čia su­si­du­ria­me su ta pa­čia prob­le­ma – nė kar­to ne­te­ko gir­dė­ti, kad Berz­ny­ko klau­si­mas bū­tų kaž­kur ofi­cia­liai ke­lia­mas Lie­tu­vos val­džios at­sto­vų. O po­zi­ci­jos ne­bu­vi­mas dėl vie­no pa­mink­lo lei­džia par­api­jos kle­bo­nui ša­lia sta­ty­ti ki­tą, ka­pi­nių kam­pe ci­niš­kai „pa­gerb­ti“ lie­tu­vių ka­rius, ku­rie „kar­tu su so­vie­tais įžen­gė į Len­ki­jos te­ri­to­ri­ją“. Kai po­zi­ci­jos nė­ra ir dėl to, tai lei­džia gal­vo­ti ir apie ki­tus žings­nius – kiek te­ko gir­dė­ti, ten vėl ke­ti­na­ma sta­ty­ti nau­jus pa­mink­lus.

Kaip be­bū­tų, prob­le­ma yra, ir ji yra jau se­niai. Iš to bū­tų ga­li­ma tie­siog pa­si­juok­ti, bet ten vyks­ta is­to­ri­jos pa­mo­kos, ten len­kų mo­ki­niams pa­sa­ko­ja­ma apie pra­ei­tį. Jie skai­to pa­mink­lų už­ra­šus. To­kiu bū­du tie pa­mink­lai „dir­ba“, mū­sų at­žvil­giu kurs­to­ma tau­ti­nė ne­san­tai­ka.

Lie­tu­vos kon­su­las dė­jo pa­stan­gas, kad mes reng­tu­me bend­rus ren­gi­nius su len­kiš­ko­mis mo­kyk­lo­mis, dau­giau bend­ra­dar­biau­tu­me. Taip, aš ir­gi už tai. Bet rei­kia vi­sų pir­ma su­tvar­ky­ti Berz­ny­ko klau­si­mą. Tas pa­mink­las pa­da­ro žy­miai dau­giau ža­los mū­sų san­ty­kiams, nei mes pa­siek­tu­me nau­dos reng­da­mi bend­rus fes­ti­va­lius su len­kų mo­kyk­lo­mis.

– Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­ja ir ją re­mian­tys Var­šu­vos po­li­ti­kai daž­nai nu­ro­do į jū­sų gy­ve­na­mo­se vie­to­se esan­čias dvi­kal­bes vie­to­var­džių len­te­les. Sa­ko­ma, kad jos ge­ri­na lie­tu­vių gy­ve­ni­mo at­mos­fe­rą, to­dėl Len­ki­jos lie­tu­viams su­da­ry­tos ge­res­nės są­ly­gos nei Lie­tu­vos len­kams.

– Ar dvi­gu­bi už­ra­šai pa­da­ro Len­ki­jos lie­tu­vius lie­tu­viš­kes­nius? Re­to­ri­nis klau­si­mas, bet aš ma­nau, kad vis dėl­to ne. Ki­tas da­ly­kas, kad vie­to­var­džių pa­va­di­ni­mai ra­šo­mi dviem kal­bo­mis tik Puns­ko vals­čiu­je – ir, bū­ti­na pa­brėž­ti, tik vie­to­vių, o ne gat­vių, kaip kar­tais tei­gia net Lie­tu­vos po­li­ti­kai.

Kai tos len­te­lės bu­vo už­tep­lio­tos van­da­lų, Len­ki­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės (LLB) po­zi­ci­ja bu­vo to­kia, kad Len­ki­jos vi­suo­me­nė nė­ra pa­si­ruo­šu­si dvi­kal­biams už­ra­šams. Tie iš­puo­liai tai par­odė, ir tų len­te­lių ne­rei­kė­jo pa­kar­to­ti­nai ka­bin­ti. De­ja, sa­vi­val­dy­bė ne­pai­sė LLB ir ki­tų lie­tu­viš­kų or­ga­ni­za­ci­jų po­zi­ci­jos ir len­te­les pa­ka­bi­no. Ma­nau, taip įvy­ko dėl di­de­lio Len­ki­jos val­džios spau­di­mo, ku­ris bu­vo da­ro­mas, kad vals­ty­bė tu­rė­tų ar­gu­men­tą spaus­ti Lie­tu­vą. Da­bar ji ga­li sa­ky­ti: žiū­rė­ki­te, lie­tu­viai Len­ki­jo­je to­kias len­te­les tu­ri. Ko­dėl jų ne­tu­ri Lie­tu­vos len­kai?

O Sei­nuo­se to­kių už­ra­šų jau nė­ra, ka­dan­gi tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vai su­da­ro ma­žes­nę da­lį, nei rei­ka­lau­ja­ma tau­ti­nių ma­žu­mų įsta­ty­me. 20 proc. ri­bos įve­di­mas ro­do, kad ir Len­ki­ja vis dėl­to kaž­ko bai­mi­na­si dėl tų dvi­gu­bų už­ra­šų, nors čia tau­ti­nės ma­žu­mos su­da­ro vos 2 proc. gy­ven­to­jų.

Lie­tu­vių mažėja

– Tai­gi ga­li­ma sa­ky­ti, kad Len­ki­jos val­džia nau­do­ja­si Puns­ku ir ap­lin­ki­niais kai­mais kaip įran­kiu, kad jiems su­tei­kia­mų pri­vi­le­gi­jų pa­skui ga­lė­tų rei­ka­lau­ti dviem šim­tams tūks­tan­čių Vil­niaus kraš­to len­kų?

– Taip, aš taip ma­nau. Nes jei tai bū­tų nuo­šir­dus ge­ra­no­riš­ku­mas, vie­to­var­džiai dviem kal­bo­mis ga­lė­tų bū­ti ra­šo­mi vi­sur, kur tik gy­ve­na ar gy­ve­no lie­tu­viai, ne­svar­bu ko­kį gy­ven­to­jų pro­cen­tą jie da­bar su­da­ro. Juk dvi­gu­bų vie­to­var­džių už­ra­šų tiks­las yra ori­gi­na­lių, tra­di­ci­nių pa­va­di­ni­mų iš­sau­go­ji­mas. Bet apie tai, ži­no­ma, da­bar nė­ra nė kal­bos.

Be to, jei val­džia bū­tų ge­ra­no­riš­ka, ji, pa­vyz­džiui, ga­lė­tų leis­ti įam­žin­ti lie­tu­viš­ką pa­vel­dą Sei­nuo­se.

– Kal­bant apie pa­vel­dą – ar ras į Sei­nus at­va­žia­vęs tu­ris­tas iš Lie­tu­vos čia moks­lus ėju­sių ir dir­bu­sių Vin­co Ku­dir­kos, Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus, An­ta­no Ba­ra­naus­ko pėd­sa­kus?

– Na, tu­ris­tui rei­kė­tų il­gai ieš­ko­ti (juo­kia­si). Kaž­ka­da la­bai no­rė­jo­me, kad Sei­nuo­se at­si­ras­tų šio mies­to vys­ku­po An­ta­no Ba­ra­naus­ko gat­vė, ta­čiau da­bar dėl to di­de­lių vil­čių ne­be­tu­ri­me.

Bet ir aps­kri­tai su lie­tu­viš­ko pa­vel­do įam­ži­ni­mu pa­dė­tis yra blo­ga. Sei­nai bu­vo la­bai svar­bus lie­tu­vių kul­tū­ri­nis cen­tras, ta­čiau mies­te be­veik nie­kur ne­ra­si­me in­for­ma­ci­jos, kad čia kaž­ka­da bū­ta lie­tu­vių. Tie­sa, ant bu­vu­sios ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos sie­nos yra di­de­lė in­for­ma­ci­nė len­ta, ku­rio­je su­ra­šy­ta pa­sta­to is­to­ri­ja, ir pa­čia­me ga­le par­ašy­ta, kad čia mo­kė­si Lie­tu­vos him­no au­to­rius V.Ku­dir­ka. Dau­giau in­for­ma­ci­jos nė­ra. Ko­dėl nė­ra? Ma­nau, tai par­odo, koks yra po­žiū­ris į lie­tu­vius.

– 2011 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­nys ro­do, kad lie­tu­vių Len­ki­jo­je ma­žė­ja. Ko­dėl?

– Ge­ras klau­si­mas. Prie­žas­čių yra įvai­rių, kai ku­rios jų yra ob­jek­ty­vios – ne­ma­žai žmo­nių tie­siog iš­vyks­ta. Bai­gę stu­di­jas Lie­tu­vo­je jau­nuo­liai daž­nai pa­si­lie­ka Vil­niu­je ar Kau­ne, bai­gę stu­di­jas Len­ki­jo­je – Var­šu­vo­je, Bals­to­gė­je. Ta­čiau ki­tas da­ly­kas – žmo­nės tie­siog pra­ran­da sa­vo ta­pa­ty­bę. Ly­gi­nant 2002 ir 2011 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mų duo­me­nis ma­ty­ti, kad di­de­lė da­lis žmo­nių, dar prieš de­šimt­me­tį lai­kiu­sių sa­ve lie­tu­viais, da­bar sa­vęs to­kiais jau ne­be­lai­ko. Pa­sku­ti­nio su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, lie­tu­viais sa­ve lai­ko net ma­žiau žmo­nių, nei yra kal­ban­čių lie­tu­viš­kai na­muo­se.

Be Lie­tu­vos par­amos neišgyventų

Len­ki­jos vi­suo­me­nė nė­ra pa­lan­ki ki­ta­tau­čiams. Ma­no bro­lio šei­mo­je prieš po­rą me­tų gi­mė du­kra, jis nu­spren­dė ją pa­va­din­ti Bi­ru­te. Ban­dant už­ra­šy­ti to­kį var­dą val­di­nin­kė pra­dė­jo jam aiš­kin­ti, ko­kių prob­le­mų mer­gai­tė to­kiu var­du tu­rės sa­vo gy­ve­ni­me. Tai par­odo, kad lie­tu­viams čia anaip­tol nė­ra leng­va.