Š. Laužadis. Ko mūsų nespėjo išmokyti Jonas Trinkūnas? (9)

Jonas Trinkūnas Rasų šventėje Vilniuje | V.Kopusto nuotr., delfi.lt

Jonas Trinkūnas Rasų šventėje Vilniuje | V.Kopusto nuotr., delfi.lt

Daug senųjų tikėjimų ir religijų jau nustumtų į praeitį, tačiau visi jie turėjo didesnę ar mažesnę įtaką žmonijos raidai. Mums taip pat derėtų žinoti apie senovės lietuvių papročius ir apeigas, apie savo ar gyvenamosios vietovės vardo kilmę ir reikšmę, saugoti savo gyvenamąją aplinką ir semtis iš jos tvirtybės. Vienas iš gamtiškojo mūsų kultūros paveldo puoselėtoju buvo neseniai amžinojo poilsio atgulęs Lietuvos vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas.

Senovės kriviai kalbėjo apie žmogaus menkumą ir gamtos didybę

Laikas po truputį atima žmogų iš gamtos – jis tampa civilizuotu žmogumi arba, lietuviškai sakant, sumiesčionėja. Pripratę prie miesto teikiamų patogumų ir malonumų, žmonės, o kai kur ir ištisos tautos ar valstybės gerokai primiršo tai, kokią gilią prasmę kadaise turėjo, iš gamtos kilę ir sudvasinti paslaptingieji senieji mūsų protėvių ženklai ir rašmenys, papročiai ir tradicijos, vardai ir vietovardžiai. Tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, daiktai ir jėgos, išniekinančios gamtą, yra neilgalaikiai ir greitai būna sunaikinami, o senasis tikėjimas į gamtą ir jos reiškinius – vėl atgyja.

Mūsų senojo tikėjimo renesansu laikytina praėjusio šimtmečio pradžia, kuomet Jonas Gediminas Beržanskis – Klausutis (1862-1936), susigrąžino kunigaikščio titulą ir oficialiai įteisino save kaip senojo lietuvių tikėjimo išpažintoją. Knygelėje „Senovės lietuvių tikėjimas” (1928 m.) jis aiškino: „Senovės lietuviai į jokius niekus netikėjo, jie tik gerbė visą matomą pasaulį ir prieš jį tik nulenkdavo savo galvą. (…) Senovės lietuvių kunigai – vaidilos, kriviai kalbėjo žmonėms apie gamtos ir matomo pasaulio didybę, grožybę, apie žmogaus menkumą, palyginant su visa gamta ir apie reikalą džiaugtis, tą viską matant, apie reikalą gyventi gražiai, ramiai, padoriai, kaip tai yra matoma ir pačioje gamtoje…”

Protėviai žinojo, kaip geriausia gyventi mus supančioje gamtoje

Netrukus atsirado ir daugiau pavienių senojo tikėjimo išpažintojų, o bendruomenę pirmas ėmėsi kurti Domas Šidlauskas – Visuomis (1878-1944). Jis 1929 m. atsikėlė į Dusetų apylinkę prie Sartų ežero ir įkūrė Romuvą – šventą giraitę prie piliakalnio. D. Šidlauskas subūrė Visuomybės bendriją su šimtais pasekėjų. Jo sumanymus palaikė Jonas Basanavičius, Gabrielius Žemkalnis – Landsbergis, Vytautas Putvinskis, su juo bendravo Jonas ir Balys Buračai. Visuomis kėlė gamtos grožį, o stiprybės senovės lietuvių tikėjimu sėmėsi iš šventumo gamtoje – prie ežerų, upių, prie ugnies.

Praėjusio šimtmečio viduryje, kaip gamtiškosios mūsų pasaulėžiūros puoselėtojas, išgarsėjo Jonas Trinkūnas, kartu su savo bendraminčiais iniciavęs XX a. Romuvų judėjimą. Šio judėjimo pradžia laikytina 1967 m., kuomet Kernavėje pirmą kartą viešai buvo paminėta Rasos šventė.

Romuva telkia tautiškai nusiteikusį jaunimą, norintį atgaivinti ir puoselėti senąsias tautines šventes, tradicijas, papročius, rengia stovyklas ir ekspedicijas. Ypač pagarsėjo Kelmės stovyklos, į kurias vienu metu suvažiuodavo po kelis šimtus jaunuolių.

J. Trinkūnas mokė, kad mūsų tautosaka ir mitologija – tai ne kokia nors mistika, o įprasmintos žmogui gerai pažįstamos jį supančios aplinkos detalės – gyvūnai, medžiai, akmenys, vanduo ir ugnis, tai – protėvių sukaupta ir sumaniais pamokymais išreikšta išmintis, kaip gyventi geriausiu būdu mus supančioje aplinkoje. Juk nė viename istorijos tarpsnyje gamtos sudvasinimas nesumenkino jos praktinės reikšmės. Priešingai – tas sudvasiniams padėjo geriau ją suprasti.

Medis žmogų šildė ir maitino, bet žmonės ir stebuklingomis medžių galiomis tikėjo. Beržų pašventintas šakeles moterys kišo į palubes, manydamos, kad taip apsaugos namus nuo perkūnijos. Žaliasis kadagys ir anksčiausiai pavasarį sprogstantis žilvitis buvo nepakeičiami verbų puokštėje. Kiemų, gryčių ir net gyvulėlių puošmena per sėkmines buvo berželiai. O gydančios medžių savybės?!

Pigiausi vaistai nuo galvos skausmo

Palengva, dėl įvairių Lietuvai nepalankių istorinių įvykių nutrūko mūsų dvasinis ryšis su gimtąja žeme… Tiesa, dar populiarus kvėpavimo takų ligų gydymas pasivaikščiojant pušynuose, plakimasis beržinėmis, ąžuolinėmis ir kadaginėmis vantomis, ąžuolo ir šaltekšnio žievės antpilai, bet mažai kas beatsimena, kad nugaros skausmą galima malšinintis priglaudus skaudančią nugarą prie beržo… Tik vyresni žmonės dar žino, kad parymojus po ošiančiu ąžuolu ir galvą nustos skaudėti, ir negeros mintys išsisklaidys… Jei kai kuriose nuošalesnėse Lietuvos vietovėse net iki XX a. pradžios buvo nepaliestos ir senovinės apeigos, tai dabar ir šventės jau tampa nebe šventėmis, o eiliniais laisvadieniais, kuriuos galimą „kilnoti“ iš vienos dienos į kitą.

Šiandien visame pasaulyje kyla susidomėjimo savo praeitimi banga, atgaivinamos tautiškos šventės, kurios, beje, nesutrikdo nei vienos šalies ekonomikos. Priešingai, jos tik suvienija tose šalyse gyvenančius žmones, stiprina jų tautinę savimonę. Žmonės aukoja darbo dienas, bet šventes švenčia deramu laiku – net visą tarpušvenčio tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų laiką didelėje Vakarų Europos dalyje nedirbama! Pas mus, atrodo, trūksta išsilavinimo, tai yra, supratimo apie savo gamtišką prigimtį.

Meilė supančiai aplinkai ir pagarba iš jos kilusioms tradicijoms, atitinkančioms dvasinius ir fiziologinius poreikius, visais laikais buvo vienybės, dvasinio tvirtumo ir valstybingumo pagrindas.

Gilindamiesi į kibernetiką ir ekonomiką vieną svarbų mokslą pamiršome

Senas jaukus Lietuvos kaimas ir paslaptingi miškai iki mūsų laikų išsaugojo gausybę senųjų vertybių. Apie mūsų praeitį šiandien byloja ir 12 naujų ekspozicijų, įrengtų saugomose teritorijose – Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, Anykščių, Aukštadvario, Biržų, Kauno marių, Krekenavos, Pajūrio, Rambyno, Sartų, Sirvetos, Tytuvėnų ir Varnių regioniniuose parkuose.

Tad galime tik didžiuotis, kad turime galimybę panirti į priešistorinius laikus, suprasti kuo gyveno mūsų protėviai, susipažinti su jų gamtiškaja pasaulėžiūra.

Mums reikia tik išsaugoti aplinką, kurioje gyvename ir savo tradicijas, papročius, šventes, išsaugoti tautinę savimonę. Juk iš esmės ne kalba, ne įrašas pase apie tautybę vieniją žmones, o vieta, kurioje jis gimę, papročiai, atsiradę iš tos gamtinės aplinkos, kurioje jie gimė ir augo.

Pas mus, atrodo, tiesiog dar trūksta išsilavinimo, tai yra, supratimo apie savąją prigimtį. Studijuojame ekonomiką, kibernetiką, kitus pažangius mokslus, o svarbiausias Lietuvai mokslas – apie lietuviškąjį etnosą liko kažkur toli nuošalėje.

O juk net kiekvienam tik gimusiam žmogui duotas vardas tam tikra dalimi nulemia jo likimą. Pavyzdžiui, jei žmogaus varde yra raidė „r“, primenanti Perkūno trenksmą – Arėjas, Birutė, Gražina, Šviedrys ar pan., toks žmogus visada jausis stipresniu už kitus, varde esanti priesaga „im“, „in“ – Rimgaudas, Rimantė ir pan., susijusi su galingų žvėrių skleidžiamu garsu, suteikia žmogui tam tikrą iškilumą ir t. t. Ir apskritai – kuo artimesnis gamtos garsams vardas, tuo stipresnis žmogaus išauga, tuo laimingiau jo gyvenimas klostosi.

Tiesa, į senąjį tikėjimą jau nebegrįšime – to ir nereikia, tačiau privalome iš savo protėvių pasimokyti meilės mus supančiai aplinkai. Nė kiek ne mažiau svarbu – išsaugoti mūsų natūralią dvasinę aplinką, suformuotą per šimtmečius mus supančios gamtos ir jos reiškinių.

Reikia saugoti ne tik gamtą, jos įtakoje susiformavusias liaudies tradicijas, papročius ir apeigas, gyvavusias tūkstančius metų, bet ir autentiškus vietovardžius – juk dabar visame pasaulyje siekiama susigrąžinti savo kultūrinį paveldą, o vietovardžiai – niekur neverčiami į kitas kalbas.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *