R.Sinkevičius. Šis karas liečia ir mus (11)

Šiandien ore pasklido parako kvapas – fašistinė Rusija pradėjo atvirą karinę intervenciją Kryme. Tai daug arčiau už mums gana tolimas ir galbūt egzotiškai atrodančias Abchaziją ir Čečėniją.

Girdisi įvairūs pasvarstymai apie ateitį – nuo greito konflikto nuslopimo iki trečio pasaulinio karo. Ukrainoje ir už jos ribų pasiskirstoma nuomonėmis apie tai, kaip reikėtų elgtis. Vieni smerkia naują Ukrainos vyriausybę kaip neryžtingą ir reikalauja kuo greičiau įvesti nepaprastąją padėtį Kryme bei imtis atsakomųjų karinių priemonių, kurios ir taip pernelyg uždelstos. Kitų nuomones geriausiai apibendrintų buvusio Putino patarėjo Andrejaus Ilarionovo mintys. Jis ragina jokiu būdu nepasiduoti Rusijos provokacijoms ir išvengti jos kurstomo pilietinio karo. „Pagrindinė, sudėtingiausia užduotis naujai Ukrainos valdžiai, visiems Ukrainos piliečiams šiandien – atlaikyti, parodyti kantrybę, susilaikymą, ištvermę“, rašo jis.

Žinoma, būtų geriau, jei demokratinių vertybių slinktis į rytus vyktų palaipsniui. Ir nacionalinis ukrainiečių sąmoningumas bei susitelkimas turėtų pakankamai laiko sutvirtėti. Tačiau šiandiena negailestinga – pateikia vieną po kito vis naujus išbandymus. Sovietinės imperijos pasekėjai meta praeities kortą: prie Krymo parlamento griaudi Antrojo pasaulinio karo laikų maršas „Vstavaj strana ogromnaja“. Jie nesusimąsto, jog šviežia neapykantos ir tiesioginės agresijos banga iš jų pusės liks istorijoje kaip dar viena patirtis, kontrastuojanti su imperialistiniais mitais apie Rusiją, nešančią išlaisvinimą ir taiką. Užsibarikaduoti Krymo gete su tankais, leninais, kolorado spalvų juostelėmis ir piktais minios lyderiais, užvedančiais skanduotes „Putin, Putin, Putin“ ir švokščiančiais „Eto vsio našė, russsskoje“, galima tik laikinai…

Itin susitelkę ir pasiruošę dabar turime būti ir Lietuvoje. Išnaudoti Ukrainos tematiką vietiniams neramumams kurstyti, kaip pasielgė vienas „tautiniu socialistu“ save įvardijantis veikėjas Kaune, – pats blogiausias pasirinkimas. Laimei, jis pats pripažįsta, kad jo pažiūros nepopuliarios net jo paties partijoje (už minėtą rašinį bus svarstomas ir Etikos komiteto).

Pats laikas mums nustoti mąstyti sovietinėmis „juoda balta“ kategorijomis. Pabaikime vienąsyk svajoti apie šviesią ateitį, kurioje nebus (pagal kiekvieno skonį) nacionalistų ar feminisčių, referendumininkų ar eurofilų, marksistų ar ultrakonservatorių, ir pan… Gana to aklo priešiškumo. Nei Europos Sąjunga, nei laisva nacionalinė valstybė, nei kitokios demokratijos formos mums to niekada nesuteiks. Tautininkai, liberalai ir konservatoriai šiandieninės geopolitinės krizės akivaizdoje turėtų vengti rietenų, o ne skatinti jas. Maidane šalia vieni kitų stovėjo nacionalistai, liberalai ir anarchistai, pagal tautybę ukrainiečiai, žydai, lietuviai ir dar daug kitų. Ir tai įkvepiantis pavyzdys.

Kartu šiandieninės „pratybos“ – labai geras laikas išsigryninti, pamatyti, kas yra kas, apvalyti informacinį lauką, atkurti bendruomeninius tinklus. Apžvalgininkų, mėginančių švelninti Janukovičiaus ir Rusijos įvaizdį (tokių kaip Artūras Račas, Marius Laurinavičius) yra nedaug. Įvykiams vystantis ne dienomis, bet valandomis, jų publikacijos pasirodo smarkiai neadekvačios situacijai, o argumentai – išskydę. Anoniminiai ir marginalūs personažai pasirodo veiksmingiau. Jų taikinys – Rusijos televizijų propagandinėje erdvėje liekanti gyventojų dalis ir įvairūs konspiracinių teorijų gerbėjai. Geriausias vaistas nuo tokių sovietinių „matricų“ – orientuotis į brandžias intelektualias pozicijas, mažinti radikalų, panikuotojų ir isteriškų asmenybių įtaką aplinkiniams.

Itin atidžiai reikia stebėti ir kandidatų į prezidentus retoriką. Antai vienas iš „nesisteminių“ kandidatų Rolandas Paulauskas ištisai postringauja, jog Ukrainos nacija yra dirbtinė, ją sukūręs Leninas, kad Vakarai slaptais pinigais kursto neramumus Maidane, o Berkutas tik ginasi, bei skleidžia kitokius diletantiškus postringavimus. Susitikime Kaune jis išjuokė dabartinę prezidentę, jog ši aplankė sužeistą ukrainietį ligoninėje, atseit ji nepažįstanti žmonių nuotaikų. Turbūt nereikia aiškinti, jog nei vienas Ukrainos bičiulis bei suvokiantis šiandieninių įvykių toje šalyje geopolitinę svarbą Lietuvai nebalsuos už tokį kandidatą.

Todėl nepasiduokime tiems, kurie aiškina, jog paramos Ukrainai akcijos, tebūnie net paveikslėliai ar pasidalinimai internete, yra perdėta isterija. Mažų mažiausiai mes domimės, mes dalinamės informacija su draugais, mes įsidėmime ir atsimename, prognozuojame ir mokomės iš kitų klaidų. Mes nesiruošiame laukti, kol ukrainiečių vietoje atsidurs latviai, estai arba mes patys.