Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną (3)

Varna ant stogo | venividi.ru nuotr.

Kad buvo kitąsyk karalius toks bagots, toks bagots! Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi stogą auksinim blėtom.

Vieną saulėtą dieną susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dvaras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr, kad tai stogas nog saulės blizga. Karalius iš to piktumo liepi tuojaus visą stogą aplieti su smala. Dar tą pačią dieną stogas jau buvo visas juodas. Ant rytojaus ryto atlėki varna ir atsitūpi ant kraiko smaluoto stogo. Po valandos susimislijo lėkti tolyn, o prieš pat lėkimą, žinoma, varna biskį turstelėjo, kad pasikelt no žemis. Jai turstelėjant ėmi ir prilipo jos vuodega prie stogo. Tada kan darys nabagė – plėšiõ iš viso vieko vuodegą nog stogo. Ogi vuodegą let ne let atstekint, galvą linktelėjo žemyn – snapas lipt ir prilipo prie stogo. Snapą traukia kaip galėdama. Atitraukia snapą – vuodega lipt ir prilipo. Ir teip toliaus.

O jeigu paklaustų klausantiejai, kas toliau buvo, ir prašytų, kad baigtum pasaką, tai reik sakyti:

– Kaip varna nulėks, tai pasakysiu, o dabar kaip gali sakyt toliaus, kad dar tas daiktas nepasibaigi.

Užrašė Pranas Virakas (Virikas) „nuo savo tėvo“, apie 1904 m., Seredžiaus miestelyje, Jurbarko r. [Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius, 1904]

***

Įklimpę į gyvenimo kasdienybę bandome atitrūkti ir pakėlę sparnus lėkti paskui savo svajones į priekį, tačiau gausybė pradėtų ir nebaigtų darbų pritraukia atgal. Nei atsispirti anei pakilti aukščiau…

Prieš pakeldami sparnus užbaikime ką pradėjome.