Buvo du toki žmones. Viens buvo labai teisingas, o antras – sukčius. Dabar jiedu ginčijasi: viens sako, kad su teisybe geriau gyvęt an svieto, o tas sukčius sako, kad su suktybe geriau gyvęt an svieto. Jiedu negali viens kitą pergalėt.
Sako:
– Aime, mažu patiksim kokį žmogų, kad mum paaiškytų.
Aina jiedu keliu – rado žmogų ariant. Sako:
– Pasakyk tu mum, kaip geriau gyvęt an svieto: ar su teisybe, ar su melu?
O tas žmogus sako:
– Teisybė – vyžoj, o melas suktybė – čebate.
– O ką, matai, ar ne mano teisybė? – sako sukčius.
Dabar aina jiedu abudu per svietą. Tas melagis, užeidams pas žmonis, suka meluoja – jis gauna ir valgyt, ir šio, ir to, o tas teisingasis nieko negauna. An galo beainant jau jį ir badas prispyrė. Tas sukčius turi duonos – tas teisingasis prašo, sako:
– Duok man duonos: aš jau no alkio nė paaitie negaliu.
O tas melagis sako:
– Duok akį išluptie, tai duosu duonos.
Ką darys teisingasis – iš alkio davė anam akį išlupt, gau biskelį duonos. Suvalgęs duoną, biskį pasidrūtino. Ale ar tai ilgam?.. Paėjo jiedu toliau – teisingasis vėl užsimanė valgyt. Sako:
– Tu turi duonos – duok tu mā, susimildamas, duonos.
Sako anas:
– Duok kitą akį išlupt, tai duosu duonos.
Sako:
– Ką tu laimėjai akį mano išlupęs? O kad aš tau duosu kitą išlupt, tai kur aš aklas pasidėsu?..
– Kitaip neduosu, kaip tik už akį, duonos.
Tas teisingasis kaip jau suvisai peralko, davė ir kitą akį. O kad išlupo ir antrą, tada mažą šmotelį duonos davė. Tą duoną suvalgęs, aina, apčiuopdams lazda kelią. Sako: „Mažu nors kur priaisu kaimą ir ten mažu gausu maisto“. Ale jam kiek ten paėjus, išgirdo jis balsą, jam sakantį:
– Aik čia po kaire – rasi taką. Tuom taku aik ir aik – priaisi girią. Tąj giria paaisi, tai prie to tako apsičiupinėk – rasi šaltinuką. Tuom vandeniu iš to šaltinuko apmazgok akis, tai tau ataugs akys. O kada jau gerai matysi, tai tu tuom pačiu taku paaisi toliau – rasi storą aržuolą. Tai tu insilipk in tą aržuolą ir sėdėk.
Jis, paklausęs tos kalbos, išėjo iš kelio, apčiuopė su lazda tą taką ir krapina tuom taku. Priėjo girią. Tąj giria biskį paėjęs, kaip jam sakė, pradėjo graibyt – rado tą šaltinuką. Jis iš to šaltinio nusiprausė vandeniu vienąsyk – jau jam biskį pasidarė šviesiau. Toliau vėl akis tol plovė, kol visai praregėjo. Jau jis su šviesybe aina tuo taku toliau. Atėjo pas tą aržuolą. Žiūri – po tuo aržuolu teip suminta, kaip klojimas, kad jokios žolelės nėra. Jam kaip liepė, tai jis insilipo in tą aržuolą, in pačią viršūnę, ir sėdi, laukia, kas čia bus.
Kaip tik gerai sutemė, prisirinko velnių po tuom aržuolu – ir šokt, tai šokt! Užtai ten nė žolės nebuvo, kad kiekvieną naktį velniai susirinkdavo iš visų pusių ir ten šokdavo. Vieni velniai tokias naujienas pasakoja, kur ką padarė, kiti – tokias, o vienas velnias sako:
– Aš tai kaip insikrausčiau in tokią karaliaus dukterį, tai mane nieks iš jos išvytie negali. Yra ten ir ten pas tokį kupčių šventas abrozas, tai kad kas atneštų tą abrozą o parodytų mā, tai aš turėčia tuo iš ten pabėgtie.
Tas žmogus viską tai girdėjo. Kada tie velniai išsiskirstė, tai jis – ait pas tą kupčių. Dasiklausinėjo jis tą kupčių, atėjo pas jį. O tas kupčius pamatė jį – klausia jo:
– Ką tu sakysi?
– Aš norėčia – ar negaučia čia pas jus per berną?
– Galėsi likt bernaut. O kiek nori algos?
Sako tas žmogus:
– Aš nieko nenoru: man už metus duosi šitą abrozą, kur ana an sienos kabo.
– Gerai, gausi.
O kad pergyveno metus, sako tas kupčius:
– Aš tau pinigais užmokėsu už tuos metus – kam tau tas abrozas? O jei nori, tai būk da metus, tai gausi.
Pergyveno da metus – ir vėl neduoda, sako:
– Tarnauk da metus, tai gausi.
Pergyveno tris metus – tep jau gavo jis tą abrozą. Dabar, pajėmęs tą abrozą, aina jis in tą karalystę, kur tą karalaitę velnias kankino.
O kad atėjo in tą miestą, užėjo pas vieną karčmorių ir klausia:
– Kas čia pas jus gero girdėt?
– O kas bus gero girdėt… Karalaitė mūs kankinama no velnio jau kiek metų, ir joks gydytojas negali išgydyt.
O tas žmogus sako:
– Kad aš galėčia ją pamatyt, mažu aš ją galėčia išgydyt.
Kaip tik išgirdo karčmorius tokius jo žodžius, tep tuo davė žinią karaliui. Karalius tuo jį pavadino pas savo sergančią dukterį. O jis kaip tik atėjęs parodė tą abrozą, o tas velnias tuo iš tos panos iššoko ir – per langą! O jis tuo jai davė neva vandens, sako:
– Su tuom vandeniu nusiprausk, tai būsi sveika.
O ji kaip tik nusiprausė, tuo pradėjo dainuot ir visai pasveiko. Paskui karalius jam duoda dikčiai pinigų, ale jis nieko nejima. Toliau toj karalaitė sako tėvui:
– Kad ne jis, aš jau nebūčia buvus sveika. Tai dabar aš už jo tekėsu.
Karalius ir prie dukters rodos pristojo ir juos apženijo.
Po vestuvių kol jie ten pragyveno – žinoma, kaipo karaliaus žentas, apsirėdęs karališkai, važuoja abu su pačia pas savo tėvus. Pakelė patiko jis tą sukčių. Anas norė trauktis no jo kaipo karaliaus, o jis sako:
– Tu nebėk, aikšę, pasišnekėsim.
Jis jam išpasakojo, kaip jam akys ataugo, kaip jis buvo aržuole, kaip tie velniai pasakojo „ir kaip aš pastojau karaliaus žentu“. Pašnekėję – nuvažiau jis in savo tėviškę, o tas sukčius nuvėjo in girią ir naktin insilipo in tą aržuolą.
Kada naktį susirinko tie velniai, dabar jie šnekasi – sako:
– Kas tai čia yra: anąsyk šnekėjau apė tą abrozą, ir jau tą abrozą ten pas mane atnešė. – Sako: – Reik pažiūrėt šitam medy, mažu kas čia klauso.
Insilipo velniai in aržuolą – štai randa tą sukčių ten tupint.
– A, tai tu čia vis klausai, ką mes šnekam!
Tuo pagriebę sudraskė in smulkius miltus.
O tas, paviešėjęs pas savo tėvus, sugrįžo in savo karalystę ir po tėvo liko karalium tos žemės.
***
Už viską yra atlyginama. Galia tik, kad teisuoliai tapę karaliais, dažnai patys pavirsta sukčiais.
