Sekmadienio sakmė. Apie Teisybę ir Neteisybę (5)

ve.lt nuotr.

Kitą kartą ėjusias par svietą Teisybe ir Neteisybe. Beeidamas išalkusias valgyti. Turėjusias abiedvi ir duonos po kepalėlį, susėdusias ir susišnekusias:
– Katros dabar valgysme pirmiaus duoną?

Neteisybe sakanti:
– Valgykim dabar tavo, kitą kartą mano duonos valgysme.

Teisybe sutikus. Suvalge jos pusę kepalėlio. Beeidamas toliaus, išalko ir antrą kartą. Tada jau Teisybe norėjo, kad valgytų iš kepalėlio duonas Neteisybes, bet Neteisybe sakius:
– Subaikim tavo duoną, tai paskui mano galėsme valgyti.

Teisybe, nieka pikta nemislydama, padave savo duonas kepalėlį. Pavalgiusias ėjo toliaus ir vel išalko. Išalkus Teisybe praše Neteisybes duonas, bet

Neteisybe atsakius:
– Jei man duosi savo akį išgriežti, tai duosiu duonas.

Teisybe, žinoms, nenorėjo da duoti, bet paralkus ir padave, tąkart gavus pavalgyt. Ėjo da toliaus abiedvi, pakol vel išalko. Tada Teisybe ėmus vel prašyti Neteisybes duonas. Neteisybe savo giesmę giedojo:
– Jei duosi man savo antrą akį išgriežti, tai duosiu valgyti.

Teisybe, labai valgyt norėdama, padavus ir paskutinę akelę, bet Neteisybe, išgriežus abi aki, Teisybei nebedavė nė valgyti – paliko alkaną, aklą beklaidžiojančią po miškus ir laukus.

Todėl ir liko pryžodis: yra teisybe ant svieto, ale kad be akių.

Užrašė Matas Slančiauskas, 1884m., Trumpaičių k., Skaistgirio sen., Joniškio r. [Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius, 1904]

***

Ir anuomet ir dabar – Teisybė akla, nes grindžiama papročiais, sąžine, dorove, darna, kurios slypi giliai širdyje. O akys nuolat krypsta į pinigų ir įtakos galių pasaulį, kuriame valdo ir bado akis Neteisybė ir blogis.