Č. Iškauskas. Lietuvos lenkų veikėjai skęsta klastočių jūroje (25)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Kaip iš gausybės rago pasipylė klastotės, nukreiptos prieš Lietuvą. Jos sklinda tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, jeigu jais laikysime vakariau esančius kaimynus, tiek – kaip bebūtų keista – iš vietinių lenkiškų veikėjų. Galbūt nestebina Rusijos televizijų sarkazmas dėl pasibaigusio ES viršūnių susitikimo Vilniuje rezultatų ir negrabaus pirmojo Lietuvos parlamentarų vizito Maidane, prostitučių įtraukimo į ataką prieš Lietuvą, tyčiojimosi iš mūsų politikų ir pareigūnų. Tačiau savo artilerijos salves paleido ir kai kurie lenkų veikėjai, vėl mėginantys apjuodinti Lietuvą, iškraipydami neseną istoriją.

Štai toks Jaroslavas Skuderis, kaip pranešė LRT laida „Savaitė“, rugsėjį Rusijoje išleistoje ir Europos tyrimų institute Rygoje pristatytoje knygoje nagrinėja etninius konfliktus Baltijos šalyse, tiksliau – Lietuvoje. Joje 35 metų teisininkas, prieš trejus metus baigęs M. Romerio universitetą ir įgijęs teisininko profesiją, 2011 m. balandį išrinktas Lenkų teisininkų sąjungos valdybos sekretoriumi, rinkinyje rašo, jog 1993 m. Vilniaus krašte kilusį konfliktą dėl žemės slopino kariuomenė.

Savo įnašą į knygą J. Skuderis mėgino paaiškinti išsamiame interviu, duotame vadinamos Nepriklausomų Baltijos ekspertų tarybos portale Baltexpert.com ir išplėtotame Latvijos rusakalbių interneto dienraštyje Vesti.lv. Čia LLRA aktyvistas, pašiepdamas savo šalį, rėžė tiesiai šviesiai: lenkai Lietuvoje taip pat yra „okupantai“, jie dar labiau laikomi antros rūšies piliečiais negu rusai Latvijoje, nes jiems Vilniaus krašte nebuvo gražinta žemė, o 1991 m. paskelbtai lenkų autonomijai lietuviška valdžia po dvejų metų atėmė savivaldą.

Apie viską iš eilės, bet, užbėgant už akių, verta pridurti, kad netrukus LLRA portale pasirodė LRT laidos paneigimas. Kas gi neigiama? Ogi kad J. Skuderis niekada nebuvo partijos veikėjas, nors 2011-ųjų vasarį 74-uoju ar 79-uoju numeriu bendrame LLRA ir Rusų sąjungos sąraše dalyvavo savivaldos rinkimuose Vilniaus mieste. Toliau dar gražiau: paneigime tvirtinama, kad, kai 1993 m. Vilniaus apskrityje buvo dalijami sklypai privačių namų statybai, priešintis sukilo žemės savininkai, o jiems pagąsdinti į jų žemes buvo įvesta ginkluota kariuomenė, kuri neva čia surengė pratybas, ir Riešėje, Zujūnuose, Avižieniuose, Gudeliuose aidėjo šūviai. Kitaip sakant, tada vyko žemdirbių sukilimas, kurį ginklu malšino reguliari kariuomenė…Iliustracijai štai tokios eilutės iš minėtoje knygoje patalpinto J. Skuderio opuso: „Eilinis konfliktas Gudeliuose įsiplieskė 1993 m. balandžio 27 d., kai vietinius gyventojus malšinti atvyko kariniai padaliniai… Kai paaiškėjo, kad bauginimo akcija nepavyko, į 282 protestuotojų pusę pasipylė šūviai. Tik per stebuklą išvengta aukų. Ant aplinkinių namų sienų liko daugybė kulkų žymių. Štai tokia parodomoji „lietuviškoji demokratija“.

O telefonu žurnalistų paklaustas, kaip jis, tuomet dar 12-metis paauglys, patyrė tą situaciją, J. Skuderis muistėsi: „Ėmiau iš interneto, reiškia, iš šaltinių, kuriuos galime rasti internete. Manau, kad faktas buvo patikrintas, jeigu buvo spaudoj. Žemės pretendentai konfliktavo… Matot, aš irgi turiu nepakankamai informacijos, ar buvo panaudota Lietuvos kariuomenė“. Tuo tarpu konflikto liudininkai, tuometis Seimo narys Ryšardas Maceikianecas ir Vilniaus rajono policijos vadovas Mečislovas Poplavskis tvirtina kariškių į akis nematę. Gi buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius LRT laidai šią versiją vadina nesąmone ir tvirtino J. Skuderį paduosiąs į teismą.

Iš viso to epizodo daroma tradicinė išvada: jau daugiau kaip 20 metų Vilniaus krašte diskriminuojami lenkai. Šias klastotes netrunka pasigauti radikalioji Rusijos ir Lenkijos žiniasklaida, išpūsdama kažkada buvusius įvykius iki neįsivaizduojamų matmenų. Nesunku suprasti, iš kieno teikiamų žinių maitinasi ši žiniasklaida. Užtat į Vilnių neseniai atvykęs Lenkijos diplomatinės tarnybos vadovas Radoslawas Sikorskis, susitikęs su LLRA lyderiu Valdemaru Tomaševskiu, pasveikino politiką ir visus vietos lenkus, pabrėždamas, kad „už Lenkijos ribų gyvenantys lenkai turėtų imti pavyzdį iš puikaus Lietuvos lenkų sutelktumo ir ryžtingų veiksmų, kovojant už savo teises“.

Savo indėlį į šią lenkišką tendencingą žinių sklaidą įneša ir liūdnai pagarsėjęs Socialistinio liaudies fronto vadas Algirdas Paleckis, viename lapkričio vidury duotame interviu guodęsis, jog iš jo neteisėtai (kitaip sakant, už garsiąją frazę „savi šaudė į savus“) Lietuvos prezidentės įsaku atimtas Prancūzijos Garbės legiono ordinas, kurį už dvišalių Lietuvos ir Prancūzijos santykių plėtojimą 2002 m. įteikė Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas (GLO 1802 m. įkūrė Napoleonas, jis iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas; jį yra gavę aktorius Clintas Eastwoodas, dainininkė Liza Minnelli, pernai rugsėjį – vienas iš „The Beatles“ grupės atlikėjų Paulas McCartney, o 1997 m. – ir Vytautas Landsbergis). Beje, šių metų kovą iš jo buvo atimtas ir 2004 m. tuometinio laikinai Prezidento pareigas einančio Artūro Paulausko įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius…Bet grįžkime į 20 metų senumo laikus. Lenkų aktyvistai su tam tikru ilgesiu kalba apie 1990-1991 m. platformininkų planus įkurti Vilniaus krašto autonomiją. Mes apie šiuos bandymus rašėme DELFI 2011-aisiais. Esą jei tuomet būtų buvusi įtvirtinta ši autonomija, tai ir problemų dėl žemės nuosavybės būtų nebuvę.

Tačiau prielaida „kas būtų, jeigu būtų“ kirba ir šiuolaikinių lenkų veikėjų galvose. Prieš dvejus metus straipsnyje priminėme 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtą diskusiją, kurioje Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva sakė, jog 1990-1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė šv. Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Walęnsa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.

„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? – prieš 6 metus diskusijoje klausė Vilnijos draugijos pirmininkas. – Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų – ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“.

Tiesa, tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. 2000-aisiais V. Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P. Hlebowiczius nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet, kita vertus, jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, nes ji nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą.

Šį priedainį iki šiol traukia visokie Akcijos veikėjai. Tarsi primindamas 20 metų senumo įvykius, neseniai LLRA lyderis V. Tomaševskis interviu laikraščiui „Kurjer Wilenski“ guodėsi, kad Vilniuje žemė gražinta vos 30 proc. jos savininkų. Gi Seimo narė, LLRS frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė, kuri pateikė naujas pataisas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, tvirtino, jog iki šių metų sausio šalies miestuose ši teisė atkurta į 79 proc. prašymuose nurodyto ploto, o kaimo vietovėse – net į visus 99 proc. Vadinasi, bandoma teigti, kad Vilniaus krašte šiuo klausimu visiška betvarkė, kone 1993 m. Gudelių kaime susidariusi situacija.

Sudėtingo žemės klausimo eskalavimas, nusikalstamas įvykių iškraipymas yra ne tik savo šalies ir savo Tėvynės (jeigu lenkų radikalai ją tokia laiko) dergimas, bet ir 9-ojo dešimtmečio situacijos kaitinimas. Tokia politika, mano nuomone, papildo tą dezinformacijos srautą, kuris sklinda link Lietuvos ir kurios tikslas – pažeisti gyvybines jaunos atkurtos valstybės funkcijas.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *