J.Zabarskaitė perspėja dėl lietuvių kalbos, galinčios virsti tik virtuvine (6)

J.Zabarskaitė | K.Čachovskio (DELFI) nuotr.

J.Zabarskaitė | K.Čachovskio (DELFI) nuotr.

Jei nieko nedarysime, jau po 25 metų lietuvių kalba gali tapti virtuvine – bus tinkama tik kaime iš močiutės paprašyti barščių, perspėja Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Interviu „DELFI“ J. Zabarskaitė ragina imtis priemonių, kad ateityje savo kalba galėtume diskutuoti moderniuose mokslo centruose, apie šiuolaikinį meną ir politinius procesus.

– Lietuvių kalba – viena oficialių Europos Sąjungos kalbų. Ar, Jūsų nuomone, mūsų kalba jau tinkamai įtvirtinta, jai nekyla grėsmių? Kokius lietuvių kalbai kylančius iššūkius matote?

– Manau, pati kalba greitai neišnyks, nes kol patys norėsime, ja kalbėsime.

Man atrodo, mums atėjo laikas kelti klausimą, kaip mes kalbėsime ir kur. Ar mums lietuvių kalbos užteks tiktai nuvažiavus į kaimą pas močiutę paprašyti barščių, ar vis dėlto mes norime savo kalba diskutuoti moderniuose mokslo centruose, norime savo kalba diskutuoti apie šiuolaikinį meną, šiuolaikinius politinius procesus. Tai esminis klausimas.

Man atrodo, kad jeigu mes nestiprinsime abstrakčiosios mūsų kalbos dalies, sąvokų kūrimo dalies, tai kalba neišnyks, bet ji po truputį nukeliaus į virtuves, į namų aplinką, kaip buvo XIX a. Man atrodo, tai rimtas iššūkis, turime labai greitai apie tai mąstyti.

Kodėl? Norime to ar nenorime, globalizacijos procesai veikia visą pasaulį, norime ar ne, pasaulyje ir kalbos, ir kultūros labai greitai maišosi. Daugybė mišrių santuokų – tokia realybė. Jeigu mes nepriimsime rimtų sprendimų, kaip išsaugosime lietuvių kalbą, prognozuoju kokius 25 metus. Ir po to teturėsime kalbą, kuria galėsime paprašyti barščių.

– Kokių veiksmų reikėtų imtis, kad taip neįvyktų?

– Pirmiausia reikia atlikti rimtus tyrimus, kiek lietuvių kalba yra įsiskverbusi į įvairias gyvenimo sritis: pradedant švietimu, mokslu, žiniasklaida, verslu, politika. Tokie tyrimai pasaulyje atliekami, yra įvairiausių kriterijų: vertimų į lietuvių ir iš lietuvių kalbos skaičiai, kalbos specialistų įdarbinimo ir uždarbio rodikliai.

Tada pamatytume, kur mūsų kalbos silpnos ir stiprios vietos. Tuo remiantis turėtume formuoti rimtą kalbos politiką ir strategiją. Tai valstybės uždavinys. Nereikia norėti, kad kokia nors advokatų kontora, kuriai patogiau tvarkyti dokumentaciją angliškai, ims ją tvarkyti lietuviškai iš ideologinių ar patriotinių paskatų. Taip nebus. Valstybė turi rūpintis savo valstybine kalba.

Pas mus daug emocijų, mes esame silpna kalbos pajautos kalbinė bendruomenė. Mes vis jaučiamės nepatogiai, kad kalbame lietuvių kalba – kasdieniniame gyvenime jaučiamės lyg truputėlį atsiprašantys, kad kalbame lietuviškai. Bet jei paliestume giluminius mūsų tautos ir kalbos gyvenimo pagrindus, tai turbūt vėl stotume už mūsų kalbą ir ją gintume.

Tyrimai ir priežastys tų reiškinių, kurie silpnina mūsų kalbą, galėtų mums padėti tapti normalios kalbinės sąmonės bendruomene.

– Vilniuje vyko mokslinė konferencija apie kalbų reikšmę. Kokios Europos aktualijos daugiakalbystės srityje?

– Dabar į prioritetus Europos Komisijoje (EK) iškeltas Europos kalbų mokymas. Mokytis kalbų brangu, reikia mokėti dėstytojams, tačiau galima įvairiais būdais mokyti nuotoliniu būdu. EK galėtų remti įvairius kalbų kursus internete. Tai nekainuotų žmonėms, jiems padėtų ir paskatintų, Europos Sąjungos daugiakalbystę padarytų dar įvairesne.

Tačiau man įdomesnės kitos mintys, kurios šiek tiek revoliucingos. Reikalingas tam tikras lingvistinis posūkis ir naujas požiūris į kalbas. Kitaip sakant, kalbos turėtų būti pradėtos rimtai vertinti ne tik kaip kultūros, socialiniai ir komunikacijos reiškiniai, bet jas reikėtų įvertinti ir kaip ekonominius reiškinius. Kitaip sakant, kalbos mūsų dabartinėje tikrovėje, kuri didžiąja dalimi virtuali, gali kurti pridėtinę vertę. Stiprios nacionalinės kalbos yra pajėgios gerai sukurti naujas idėjas. Naujos idėjos tampa inovacijomis, jeigu jos geros, konkurencingos. Jei taip yra, jos atneša pinigus, politinę naudą demokratijos plėtros atžvilgiu, taip pat kultūrinę naudą. Tie dalykai jau veikia, bet nėra rimtai apmąstyti. Jeigu juos pradėtum rimtai analizuoti, mūsų kalbinėse sampratose turėtų pasikeisti daug dalykų. Ir, matyt, turėtų pasikeisti iki tokio lygio, kad turėtume keisti net ir kalbų mokymosi būdus.

– Užsiminėte, kad į kalbą galima žiūrėti kaip į ekonominį reiškinį. Ar neatrodo, kad lietuvių kalba būtų labai maža ekonomika? Juk verslininkai nori vadinti įmones ir prekės ženklus nelietuviškais pavadinimais, pavyzdžiui, „Pay Post“.

– Reikėtų rimtų tyrimų. Pati mėgstu populiarinti mintį, kad mes Lietuvoje tikrai neturime rimtų kalbos tvarumo tyrimų. Mes sakome, kad versle reikalinga anglų kalba, nes jis yra pigesnė. Bet mes nelabai žinome. Galime plėtoti įmonę anglų kalba ir ji bankrutuos.

Tačiau galime remdamiesi mūsų kalbos jėga sukurti kažką konkurencingo, kas atneš pinigus. Apskritai mąstyme apie kalbą yra labai daug stereotipų. Mūsų smegenyse išartos kelios gilios vagos: kad kalbininkai riboti kvailiai, kad lietuvių kalba niekam nereikalinga, tinkama tik paveldui saugoti.

– EK vertimo žodžiu generalinis direktorius Marco Benedetti paragino Lietuvos atstovus, ypač pirmininkavimo metu, tarptautiniuose renginiuose kalbėti lietuviškai. Kaip vertinate tokią idėją?

– Kad mes turime gerai mokėti anglų kalbą, kuri yra tapusi Europos lingua franca – tai, manau, nesvarstomi dalykai. Bet mes anglų kalbai gyvenime turime skirti aiškią vietą – tai tarptautinio bendravimo kalba. Jeigu mes norime atskleisti lietuvių kalbos svarbą, reikšmę, jeigu mes norime ideologiškai parodyti, kad štai, mūsų valstybė yra Europos valstybių šeimoje, be jokios abejonės, tada reikia kalbėti lietuviškai. Dėl to turime puikų vertimą.

Manau, kad mūsų vertėjai šiuo metu tikrai pasiekę aukštą lygį. Pradžioje visko buvo – jie susidūrė su iššūkiu, kada greitai reikėjo kurti įvairius naujus terminus – bankininkystės, teisės. Aišku, gal ir ne viskas buvo gerai padaryta. Mūsų galvoje įsišaknijęs stereotipas, kad ES vertėjai tik darko kalbą. Iš tikrųjų ES vertėjai kuria labai neblogą lietuvių teisinę sąvokinę kalbą. Dėl to, manau, tikrai svarbu nebijoti naudotis jų paslaugomis tada, kai norime pasipuikuoti ir savo lietuvių kalba, ir Lietuva. Tai du dalykai, kurie vienas kitams netrukdo.

Jei tikrai prasčiau moki anglų kalbą, tikrai jokia gėda užsidėti ausines, paklausyti, ką oficialiame susitikime išverčia vertėjai. Ne mes vieni tokie – yra sunkiai angliškai kalbančių ir italų, ir prancūzų, ir ispanų.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

6 komentarai

  1. Artūras Gotautas:

    Ir kuo jums nusikalto Garbinga Lietuvių Kalba,Jolanta ir Mindaugai ?
    Kodėl tiek svetimžodžių – “tarptautinių” žodžių prirangėt ?
    Ar svetimas žodis mielesnis už Savą Lietuvišką ?
    Ar reikalingi perspėjimai apie grėsmę Lietuvių kalbai,jei patys grėsmingai ardot Ją ?
    Ar čia iš Didžios Meilės Lietuvai ir Jos Gyvai Kalbai ?
    …….

  2. Pikc:

    Nežinau, man požiūris į kalbą per liberalizmo prizmę – t.y. rinką, konkurenciją ir pinigus neskaniai išrodo…

  3. Delfistas:

    Pora sio straipsnio komentaru is “tolerantiskojo” delfio, tskant, pasigrozejimui:
    “Goga
    2013-10-02 14:42
    Kokia dar virtuvine? Simtai
    tukstanciu zmoniu, kuriu
    antroji puse ne lietuvis/e
    nekalba namuose lietuviskai. O
    ir kai abu lietuviai, vis dazniau
    seimoje kalbama ta kalba,
    kurioje salyje zmones gyvena.
    Stai net Saboniai visada tarp
    saves ir su vaikais kalbejo
    namie tik ispaniskai. Taigi
    neliks tos kalbos ir niekam jos
    nereikia. Pagalvok tik ES
    kalba. :))) Jus ubagai isliauzet i
    ta ES tik todel, kad didziosioms
    salims reikejo darbo vergu:
    subinems valyt ir zuvos/mesos
    fabrikuose dirbt. Niekam ten
    nerupi nei jus, nei jusu
    isigimusi kalba. Visoj Europopj
    uztenka 5 kalbu ir visi privalo
    jas moket: anglu, vokieciu,
    prancuzu, italu ir ispanu.”
    “AK
    2013-10-02 14:40
    Iš kaimų kilusių naujų lietuvių
    inteligentų noras atsisakyti
    visiems įprastų lenkiškųjų
    rašmenų kėlė didelę įtampą
    visoje tuometinės Lietuvos
    visuomenėje, nes lenkiškieji
    buvo ganėtinai ir natūraliai ir
    neprievartinai tokie taip labai
    įprasti visiems Lietuvos
    skaitytojams. Labai vėlai, tik
    1901-aisiais buvo išleista Jono
    Jablonskio gramatika – pirmoji
    lietuvių norminė gramatika,
    joje ir buvo įrašyta patį pirmą
    kartą ū raidė. Mažvydas kartais
    parašydavo dvi u ar dvi i. Tai
    reiškė ilgąjį garsą. Kaip
    lietuviui mužikui pasireikšti? Š
    ir č pasiūlė ilga barzda
    apaugęs Jonas Basanavičius.
    Buvo mužikų sukeltas
    begalinis nereikalingas dėl
    raidžių blaškymasis, pagaliau
    jie nusižiūrėjo iš čekų raidyno,
    nors iki tol visur ir visada buvo
    rašoma tik kaip lenkų sz ir cz.
    Arogancijos pilniems
    kaimiečiams-mužikams,
    lietuviams buvo vien svarbu
    bet kaip ir kaip nors atsiskirti
    nuo lenkų kalbos, parodyti,
    kad jie kažkokie esą dirbtinai
    kitokie, nors iš to pačio molio,
    kaip sakoma. Lietuvoje ypač
    visi leidėjai labai rūpinosi savo
    skaitytojais, stengėsi jų
    nešokiruoti, todėl tų
    išsigalvotų dėl beribio
    kvailumo naujų lietuviškų
    raidžių dar vis ilgai nenaudojo,
    kol išdygę baisūs lietuvių
    superpatriotai vien tik tais taip
    grubiais nesiliaujančiais
    grąsinimais juos galutinai ir
    privertė.”
    Apatini zandikauli, tskant, pameciau. 🙂

  4. Idomu butu suzinoti ka daro J.Zabarskaitė, kad lietuviu kalba neisnyktu. Ir kur Vilniuje, Lietuvos sostineje, galima nebrangiai ar nemokamai mokytis lietuviu kalbos?http://www.pogon.lt/straipsniai-lietuviu-kalba/916-replika-lietuviu-kalba-kaip-bendra-vertybe.html

  5. Zosia:

    Ta straipsnio autorė lyg ir mokyta, bet labai jau nori barščius virti? Bene gėda virti barščius? Eik, moterėle, į virtuvę ir virkis tuos barščius. Ko sėdi be reikalo institute, tik bergždžiai kėdes zulini!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: