A. Lapinskas. Švietimo viceministrė E.Tamošiūnaitė kovos prieš Lietuvą (20)

A.Lapinskas | delfi.lt, Čachovskio nuotr.

A.Lapinskas | delfi.lt, Čachovskio nuotr.

Prieš porą metų, 2011-ųjų rugsėjo pirmosiomis  dienomis į Palangą susitikti su Lietuvos premjeru Andriumi Kubiliumi netikėtai  atvyko Lenkijos premjeras Donaldas  Tuskas. Atvyko „ginti“ Lietuvos lenkų nuo „baisaus“ Lietuvos švietimo  įstatymo, pagal kurį buvo numatyta suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą, o  Lietuvos istoriją ir geografiją bei patriotinio ugdymo pagrindus dėstyti  lietuviškai.

Anot Lenkijos premjero ir jam talkinančių Lietuvos lenkų organizacijų,  įstatymo nuostatos diskriminavo Lietuvos lenkus, pažeidė mokinių teises bei  lygybės principus ir tapo lenkiškų mokyklų Lietuvoje pabaigos pradžia.

Tarsi ėriukas vilkui Lietuvos premjeras Andrius  Kubilius bandė aiškinti Lenkijos kolegai, kad Lietuvoje yra geriausia lenkų  švietimo padėtis pasaulyje už Lenkijos ribų, čia veikia beveik šimtas lenkiškų  mokyklų, pusšimtis vaikų darželių, vienintelis pasaulyje lenkų universitetas.  Šie argumentai Lenkijos premjero niekaip nepaveikė. Jis liko prie Lietuvos lenkų  įteigtos nuomonės apie lenkų švietimo pragarą Lietuvoje.

Premjerai nusprendė sudaryti dvišalę švietimo ekspertų grupę, kuri turėjo  apsvarstyti aktualius abiejų šalių tautinių mažumų švietimo klausimus. Deja, po  tris mėnesius trukusių susitikimų ekspertų nuomonės liko tokios skirtingos, kad  nebuvo net priimtas bendras dokumentas, tik šalių atskirieji komunikatai.  Lietuvos dokumente buvo faktai, skaičiai, tarpusavio padėties palyginimas,  motyvuoti pasiūlymai, Lenkijos – tik pigi propaganda, nesėkmingai siekianti  įrodyti, kad Lietuvos švietimo įstatymas diskriminuoja lenkų mažumą ir todėl jį  reikia keisti.

Tą pačią atvykimo dieną Lenkijos premjeras atskrido iš Palangos į Vilnių ir  Šv. Teresės bažnyčioje susitiko su Lietuvos lenkų visuomenės atstovais. Čia  Lenkijos premjeras nusprendė Lietuvos ir Lenkijos santykių įvertinimui uždėti  svarų politinį antspaudą. Štai garsioji D.Tusko citata: „Lietuvos ir Lenkijos  santykiai priklausys nuo to, kokia bus Lietuvos lenkų mažumos padėtis”. Sunku  pasakyti, ar ši frazė D.Tuskui išsprūdo tik pasijautus „tarp savų“, ar tai buvo  sąmoningai išdėstyta abiejų šalių santykių perspektyva.

Liūdniausia, kad Lenkijos  premjeras nebuvo originalus. Jau nuo 1939-ųjų pradžios Vokietijos propaganda  pradėjo kaltinti Lenkiją vokiečių mažumos persekiojimu, o rugsėjo 1 d. Hitleris šiuo faktu pagrindė ir karinę agresiją prieš  Lenkiją. Beje, tas pats argumentas tiko ir Čekijos užėmimui 1938 metais.

Šoktelėkime į 2013-uosius. Šių metų pradžioje Rusijoje veikiančio NVS šalių  instituto Baltijos šalių (jos irgi priklauso NVS šalims?) skyriaus vedėjas  Michailas Aleksandrovas aiškino, kad jeigu Latvijoje prasidėtų susidūrimai  tarpnacionaliniu pagrindu, tai Rusija nestovėtų  nuošaly ir įsikištų: „kokia forma – tai jau kitas klausimas. Teoriškai yra  įvairūs variantai, tarp jų taikdariškų pajėgų įvedimas į susidūrimų zonas. Juk  įvedė turkai panašioje situacijoje kariuomenę į šiaurinį Kiprą. Kodėl mums negalima?“ Palikime šias haliucinacijas be komentaro.

Nepraėjus nė metams nuo A. Kubiliaus ir D. Tusko susitikimo, Lietuvos  tautinių mažumų švietime įvyko reikšminga permaina: Švietimo ir mokslo ministro  2012 gegužės 9 įsakymu vienodas lietuvių kalbos egzamino vertinimas atidėtas net  aštuoneriems metams iki 2019 metų. To visą laiką troško LLRA. Tiek metų  lietuvių ir lenkų moksleiviai už tas pačias žinias bus vertinami skirtingai.

2012 rugpjūčio 28 patvirtintoje LLRA programoje teigiama, kad reikia  „išsaugoti gerai veikiančią švietimo sistemą“. Sulaukę tokio Lietuvos lenkų  švietimo pripažinimo, galbūt galėtume nusiraminti ir su tam tikru optimizmu  pažvelgti į tarpnacionalinių, taip pat ir tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos  santykių perspektyvą? Tuo labiau, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis šį pavasarį užsiminė, kad lenkų mažumos  problemų sprendimas leistų lengviau spręsti ir dvišalius energetikos ir  transporto projektus.

Ir iš tikrųjų, apie „baisią“ Lietuvos lenkų švietimo padėtį iš Lenkijos  vadovų ir netgi spaudos puslapių pastaruoju metu beveik nesigirdėjo. Galėtume  sakyti: ačiū Dievui, nors švietimas jau neužkliūna. Deja, džiaugsmas pasirodė  per ankstyvas. Patys Lietuvos  lenkai netikėtai vėl pradėjo aktyvią kampaniją prieš esamą mažumų švietimo  padėtį, t.y. prieš „gerai veikiančią švietimo sistemą“.

Atsiminus Lenkijos valdžios, taip pat ir dabartinio Lenkijos ambasadoriaus  poziciją, kad Lietuvos lenkų skundai rodys blogą jų padėtį ir tai darys įtaką ne  tik politiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, bet palies ir dvišalius  ekonomikos projektus, dėl kylančios naujos Lietuvos lenkų nepasitenkinimo bangos  darosi visai baugu.

Išvadą apie kylantį, o tiksliau naujai atgaivinamą konfliktą padariau šią  vasarą paklausęs keletą Lietuvos lenkų radijo „Znad Wilii“ laidų. Pokalbio su Vilniaus A. Mickevičiaus gimnazijos direktoriumi Česlavu  Davidovičiumi ir Jono Pauliaus gimnazijos direktoriumi Adamu Blaškevičiumi metu  išgirdau nemažai nepasitenkinimo gaidų, nepaisant, rodos, visai sureguliuotos  padėties.

Pripažinę, kad lietuvių  kalba yra reikalinga visur ir jos išmokymo lygis yra silpnas, lenkų mokyklų  direktoriai yra prieš egzamino suvienodinimą ir mano, kad tai yra tik politinis  gestas. Puikus valstybinės kalbos mokėjimas, pasirodo, yra tik politika (gerai,  kad nepasakė – nacionalistinė!), o ne gyvenimo Lietuvos žemėje būtinybė!  Suprantama, kad tokia gyvenimo nuostata, matyt, yra grūdama ir mokiniams,  siunčiant juos į mitingus prieš lietuvių kalbą.

Vis dėlto, žymiai didesnę nuostabą sukėlė Lietuvos švietimo viceministrės  Editos Tamošiūnaitės pasisakymas tame pačiame radijuje. Simptomatiškas jau pats  jos minčių įvardijimas radijo stoties internete: „Toliau kovosime!“. Iš  pasisakymo aiškėja, kad viceministrė kovos ne už Lietuvos įstatymų įgyvendinimą,  kitaip tariant – Lietuvos gerovę, bet prieš Lietuvos įstatymus ir jos gerovę!

„Kovosime už savo teises“, pareiškė viceministrė. Pasirodo, kad teismo  sprendimu padidinus lietuvių kalbos egzamino rašinio tautinių mažumų mokyklose  minimalią apimtį nuo 400 iki 500 žodžių, leidžiamų klaidų skaičius nepadidėjo,  todėl viceministrė artimiausiu metu stos į kovą už klaidų skaičiaus padidinimą.

Kitas jau žymiai rimtesnis uždavinys: kovoti už 2011 metais priimto Švietimo  įstatymo panaikinimą ir grįžimą prie ankstesnio įstatymo, o jei tiksliau – už  vienodo egzamino, beje, planuojamo tik 2019 metais panaikinimą. Viceministrės  nuomone, net jeigu ir bus visiškai vienodas lietuvių kalbos pamokų skaičius nuo  pat pirmos klasės, lietuvių kalbos per 12 metų neįmanoma išmokyti, nes atėję į  mokyklą pirmos klasės mokiniai dar gerai nemoka ir savo gimtosios kalbos, o  lietuvių kalbos gali būti ir visai negirdėję. Todėl abitūros egzamine vis tiek  turės būti nuolaidos.

Viceministrė su nostalgija prisiminė, kad 23 nepriklausomybės metus veikęs  senasis švietimo įstatymas, numatęs atskirus lietuvių kalbos egzaminus  lietuviams ir nelietuviams (taip buvo ir sovietmečiu), puikiai veikė – lenkai,  rusai išmokdavo kalbėti ir rašyti lietuviškai. Jos nuomone, lietuvių kalbos  pamokų skaičiaus padidinimas galėtų būti tik kitų dalykų, pvz., chemijos ar  biologijos sąskaita, todėl taip daryti (t.y. didinti lietuvių kalbos pamokų  skaičių) negalima.

Aukštųjų mokyklų rektoriai, pasisakantys už vienodą egzaminą, viceministrės  nuomone, turi slaptą planą: eliminuoti tautinių mažumų atstovus iš aukštojo  mokslo studijų. Suprask, jeigu jie laikys vienodą ir vienodo vertinimo egzaminą,  tai gaus prastesnius pažymius ir tuomet jiems bus apribota galimybė patekti į  valstybės finansuojamas vietas. Todėl viceministrė ir nesutinka su vienodo  egzamino įvedimu, vadinasi, nesutinka vykdyti galiojančio Švietimo įstatymo ir  kitų teisės aktų. Nieko sau viceministrė!

E. Tamošiūnaitė drąsiai vadina teismą, nesutikusį su žodžių skaičiaus  sumažinimu mažumų mokyklų lietuvių kalbos egzamine, šališku. Taigi viceministrė  tikrai pasirengusi atkakliai kovai, jei kaunasi dėl kiekvieno papildomo žodžio  abitūros rašinyje. Beje, dauguma lenkų abiturientų gerokai viršijo tą 400 žodžių  normą, todėl viceministrės kovos azartas, švelniai tariant, nesuprantamas.

E. Tamošiūnaitė aiškina, kad dėl to (t.y. vienodo egzamino) ji ketina  kreiptis į Strasbūrą, į žmogaus teisių gynimo organizacijas ir ten skųsti  Lietuvą. Nieko sau Vyriausybė, kurios nariai skundžia savo Vyriausybę Europos  teismams! Europoje vyriausybės vykdo suderintą vyriausybės politiką, o jei kas  su ja nesutinka – atsistatydina. Bet tai Europoje, o Lietuvoje greičiau  atsistatydins ar bus priverstas atsistatydinti ministras, o ne Lenkų rinkimų  akcijos deleguota viceministrė.

Žodžiu, vėl garsėsime. Jau esame pagarsėję viena teisėja, paskutiniais  žodžiais plūdusią Lietuvos teismus ir jų teisėjus, o dabar ši tautos išrinktoji  dar spjovė ir į ją išrinkusią tautą ir gėdingai pabėgo iš gimtosios šalies.  Dabar eilė viceministrei, kuri paduos savo Vyriausybę į Europos Žmogaus teisių  teismą. Įdomi šalis ta 2013-ųjų Lietuva…

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *