J.Jasaitis. Pilietiškumo nuvertinimo iššūkis (I) (4)

skyle.lt nuotr.

skyle.lt nuotr.

Straipsnyje aptariama pilietiškumo ugdymo problema šiuolaikinėje postsovietinio regiono visuomenėje. Naujausių socialinių procesų analizė atskleidžia ir visuomenės susiskaldymą, pilietinių nuostatų devalvaciją bei ryškų nemažos visuomenės dalies ekonominį ir politinį neišprusimą. Vadinamoji vartotojų visuomenė vis silpniau suvokia savo atsakomybę ir galimybes dalyvauti sprendžiant tiek vietinės bendruomenės, tiek nacionalinio ir tarptautinio lygmens problemas. Visuomenės nusivylimą ir abejingumą rodo vis pasyvesnis gyventojų dalyvavimas savivaldybių tarybų rinkimuose ir vis mažesnis pasitikėjimas į šias tarybas išrinktais asmenimis. Būtina keisti tiek savivaldos institucijų struktūrą, tiek rinkimų procedūras, tiek išrinktųjų atsiskaitymo rinkėjams sistemą.

Įvadas

Pilietinės visuomenės tema yra viena iš labiausiai diskutuojamų tiek Lietuvos, tiek ir kitų valstybių viešojoje erdvėje. Apie tai liudija spaudos leidiniuose, televizijos laidos, internetiniuose laikraščiuose ir socialiniuose tinkluose vykstančių diskusijų turinys. Populiariausios temos: 1) asmenybės vaidmuo visuomenėje; 2) piliečių galimybė, dalyvauti priimant visuomenei svarbius sprendimus; 3) valdžios ir valstybės sampratos kaita; 4) naujų galios centrų formavimasis globalioje erdvėje; 5) tautos ir jos kultūros paveldo vaidmuo; 6) vertybių sistemos pokyčiai. Pateikiami patys įvairiausi susikaupusių socialinių problemų sprendimo modeliai: nuo absoliučios diktatūros iki anarchijos.

Visuomenės pilietiškumo nykimo problemą tiek Lietuvoje, tiek ir kitose posovietinėse valstybėse sąlygoja dabartinių valdymo institucijų nenusiteikimas, t.y. politinės valio stoka ir negebėjimas keisti savo veiklos turinio, strateginių sprendimų priėmimo metodų ir procedūrų. Vis labiau juntamas transnacionalinių verslo struktūrų įtakos stiprėjimas, kai jų atstovai braunasi ne tik į politinių sprendimų, bet ir į individo privataus gyvenimo sferą. Visuomenės susitelkimą apsunkina ir spontaniškos destruktyvios atskirų socialinių grupių elgsenos apraiškos, jokios pozityvios išeities nesiūlantys protestai, neatsakingo, neretai net itin agresyvaus elgesio plitimas.

Mūsų tyrimų tikslas – išnagrinėti visuomenės ir valdymo institucijų susipriešinimo apraiškas bei jų kilmę ir aptarti visuomenės pilietiškumo ugdymo galimybes.

Tyrimo hipotezės:

1. Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius visuomenės pilietiškumas ne tik nesustiprėjo, bet, lyginant su Atgimimo laikotarpiu, labai nusilpo.
2. Didelė Lietuvos gyventojų dalis sutapatina valdžios  ir valstybės sąvokas.
3. Lietuvoje formuojama ne savarankiškų piliečių ir savininkų visuomenė, bet „betaučių“, vis mažiau dorovinėmis vertybėmis besivadovaujančių samdinių masė.
4. Viena iš efektyviausių priemonių, padedančių formuoti pilietinę visuomenę – demokratinės savivaldos sistemos sukūrimas.

Atlikdami šį tyrimą, remiamės viešosios erdvės diskusijų turinio analize, interviu su skirtingų socialinių grupių atstovais, viešojo sektoriaus institucijų veiklą reglamentuojančių dokumentų analize bei mūsų organizuotų sociologinių apklausų duomenimis. Taip pat remiamės mūsų asmeniška patirtimi, sukaupta 1995-1996 metais dirbant Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvių tautininkų frakcijos referentu bei nuo 2009 metų įsijungus į tautinės tapatybės klubo „Savastis“ ir Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ), vėliau – Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) veiklą, kuriant jo programos dalį apie savivaldos pokyčius. Tyrimai tęsiami.

1. Kas kuria valstybę ir kas ją valdo?

LR Konstitucijos 2 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (išryškinta – J.J.). Analogiška nuostata įtvirtinta 33 straipsnyje. 3 straipsnyje pasakyta: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.“. 4 straipsnyje nurodyta: Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (mūsų išryškinta – J.J.). Taigi pagrindinis mūsų valstybės juridinis dokumentas nedviprasmiškai ir labai kategoriškai akcentuoja tautos pilietinio dalyvavimo būtinybę – tiek tiesiogiai (per referendumus, plebiscitus ir pan.), tiek ir per išrinktus atstovus.

Valstybė privalo turėti:

1) piliečius, o ne “gyventojus”, ar kaip dabar neretai viešojoje erdvėje įvardijama, “Lietuvos žmones”;
2) teritoriją, kuri priklauso tik jos piliečiams;
3) kultūrą (kalbą, švietimą, mokslą, meną ir t. t.).

Jei bent vieno iš šių elementų “beveik nebelieka”, tai nebelieka ir valstybės. Apie tai ne kartą yra priminęs tokie šviesios atminties mąstytojai, kaip prof. M. Treinys (2011), prof. A. Stancevičius ir kt. Tik tai įsisąmoninus galima kvalifikuotai įvertinti tokias kažkieno piktavališkai primestas diskusijas, kaip teisės dalyvauti savivaldos institucijų rinkimuose suteikimas asmenims, neturintiems šios šalies pilietybės, bet čia gyvenantiems, arba žemės pardavimas kitų valstybių piliečiams. Referendumus šiais klausimais kažkas gali siūlyti, nebent norėdamas išsiaiškinti, kiek mūsų valstybėje dar liko pilietinės savigarbos ir sveikos nuovokos.

Tačiau Konstitucijos 119 straipsnis nuo mūsų valstybės atkūrimo jau buvo pakeistas du kartus: 1996 ir 2002 metais. Šiuo metu galioja tokia jo redakcija: „Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai (mūsų išryškinta – J.J.)“. Tokia formuluotė suteikia teisę Lietuvos pilietybės neturintiems arba nenorintiems jos įgyti, o kartais netgi nenorintiems mūsų valstybės iš viso pripažinti, bet dėl įvairių motyvų čia gyvenantiems asmenims ne tik rinkti savivaldybių tarybų narius, bet ir patiems jais tapti. Tuo metu, kai ši Konstitucija visos tautos buvo priimta, tokių formuluočių joje nebuvo. Niekas dėl tokios valstybingumui kategoriškai prieštaraujančios nuostatos tautos neatsiklausė.

Savivaldybių rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kas „Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 20 metų.“. Nuolatinio gyventojo sąvoka naujausioje įstatymo redakcijoje – labai išplėsta. Tai gali būti:

1) asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą deklaravo šios savivaldybės teritorijoje;
2) kurio paskutinis žinomas (mūsų išryškinta- J.J.) gyvenamosios vietos adresas yra šios savivaldybės teritorijoje;
3) kuris savo nuolatinę gyvenamąją vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje;
4) asmuo, kuris turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Tai, kad kitos valstybės piliečiams arba asmenims, neturintiems jokios pilietybės (kaip žinome, būna ir tokių), neturėtų būti suteikiama teisė rinkti savivaldybių merus, tarybų ar bent kurių kitų savivaldos institucijų narius, jokiu būdu nereiškia šių asmenų diskriminacijos. Jų gyvybę, orumą ir turtą valstybės įstatymai saugo lygiai taip pat, kaip ir piliečių. Tačiau rinkimų, referendumų ir pan. teisę šie asmenys turėtų įgyti, tik gavę tos valstybės pilietybę. Šios nuostatos nesilaikymas gali sudaryti prielaidas kėsinimuisi į valstybės tvarką ir jos pozityvią raidą.

Bandymai įvelti visuomenę į tokias diskusijas, argumentuojant neva to reikalauja Europos Sąjunga (ES), yra visiškai nepagrįsti. Jokia ES institucija neturi viršenybės prieš valstybės – Sąjungos narės – Konstituciją. Bet kurie ES Komisijos, Tarybos ar Europos Parlamento pareigūnų samprotavimai šia tema yra traktuotini tik kaip jų asmeninė nuomonė. Dažniausiai panašūs samprotavimai išplaukia tik iš tokių pareigūnų vizijos – matyti ES kaip unitarinę valstybę. Tik nuolaidžiavimas tokių pareigūnų spaudimui, rengiantis stojimui į ES, sąlygojo minėtų išlygų atsiradimą mūsų Konstitucijoje.

Ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių piliečių nuostabą ir net pašaipą jau ne kartą sukėlė kai kurių mūsų centrinės valdžios institucijų – Seimo ir Vyriausybės – „uolumas“ pritarti bet kuriai vadinamųjų „eurofederalistų“ užmačiai, nežiūrint akivaizdaus jų prieštaravimo Pagrindiniam valstybės įstatymui. Pavyzdžiui, anekdotiškai Europoje nuskambėjo faktas, kad mūsų Seimas pirmasis iš visų ES valstybių parlamentų pritarė vadinamosios Europos Konstitucijos projektui, jo net … neskaitęs. Tačiau šis dokumentas taip niekada ir neįsigaliojo, nes kitų ES narių parlamentai, įsigilinę į jo turinį, rado daugybę nuostatų, prieštaraujančių šių valstybių įstatymams ir net pasaulėžiūrinėms nuostatoms. Toks Lietuvos akibrokštas liudija net apie keturias aplinkybes:

1) valstybinio mąstymo ir tvirtos ideologinės pozicijos stoka aukščiausioje mūsų valstybės įstatymų leidybos institucijoje;
2) iš ankstesnių istorijos laikotarpių paveldėtas paklusnumas išoriniam spaudimui, jau ne kartą sąlygojęs labai pavojingas pasekmes mūsų valstybei ir milžiniškus praradimus;
3) nepagrįstos pretenzijos pirmauti, tapti „regiono lyderiu“ kurioje nors siauroje srityje, nežiūrint, ar mūsų valstybei toks „pirmavimas“ tikrai yra reikalingas;
4) valdžioje atsidūrusių asmenų perdėtas susireikšminimas ir tautos pozicijos ignoravimas. Atseit, užėmus tam tikrą postą valdžioje, su tauta tartis jau nebebūtina. Iš čia ir išplaukia kai kurių išrinktųjų požiūris į rinkėjus, kaip į „žmones iš gatvės“, t.y. pašalinius. Visuomenės ir išrinktųjų tarpusavio pasitikėjimą labai ardo tokie cinizmu persunkti posakiai, kad „rinkimai baigėsi“, todėl prieš rinkimus duotų pažadų ne tik nebereikia vykdyti, bet net nebederėtų apie juos užsiminti.

2. Kam priklauso valstybės teritorija?

Atsakymas į šį klausimą lyg ir turėtų būti vienareikšmis – valstybės piliečiams. Tačiau pastarojo meto procesai verčia labai rimtai suabejoti, ar šios nuostatos dar laikomasi. Šią abejonę labiausiai sąlygoja diskusija apie žemės pardavimą kitos valstybės piliečiams arba jų juridiniams asmenims.

Bet kuris kitos valstybės pilietybę turintis investuotojas gali, gavęs oficialų vietinės bendruomenės sutikimą ir tik piliečių valią atitinkantį valdžios institucijų leidimą, Lietuvoje pastatyti gamyklą ar bet kurį kitą komercinės bei nekomercinės paskirties objektą. Tapti tos žemės savininku jis gali tik tapęs Lietuvos piliečiu. Todėl 2003 metais (taip pat ruošiantis stojimui į ES) įrašytas Konstitucijos 47 straipsnio papildymas apie tai, kad užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje „žemę, vidaus vandenis ir miškus“ yra prieštaraujantis kitiems Konstitucijos straipsniams, nusakantiems valstybės teritorijos vientisumą, bei to paties straipsnio pirmajai daliai.

Reikia nustoti žongliruoti ir tokiomis populistinėmis etiketėmis, kaip „tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas“ arba „strateginis investuotojas“. Joks kitos valstybės asmuo ir jokia užsienio kompanija neateina į Lietuvą (kaip ir į bet kurią kitą valstybę), trokšdama stiprinti jos ekonomiką ar gerinti jos piliečių gyvenimo kokybę. Vienintelis užsieniečio verslininko motyvas – jo tikėtinas pelnas. Išimtis (kai nesiekiama pelno) gali būti tik labdaros akcija arba tarptautinė pagalba ekstremalių situacijų atveju: įvykus stichinei nelaimei, gręsiant badui ar užkrečiamos ligos epidemijai. Tačiau nei labdaros, nei pagalbos tiekėjams nereikia įsigyti žemės valstybėje, kurios gyventojams ši parama tiekiama, nes tokia veikla yra nesavanaudiška.

Jei paramos siūlytojas ima derėtis, kokias privilegijas jam turėtų suteikti šalis, kuriai jis suteiktų finansinę ar techninę pagalbą, tai šiuo atveju jau tenka keisti sąvokas. Tai jau nebe parama, o prekyba (mainai) ar kitoks ekonominis bendradarbiavimas, vykdomas pagal principą: „aš – tau, tu – man“. Mainai, kaip žinia, gali būti abipusiai naudingi, tačiau jų objektu niekada negali tapti valstybės teritorija. Jos vientisumą įtvirtina Konstitucija (žr. 10 str. ir kt.) Žemės įsigijimo išimtis pasaulinėje praktikoje yra numatyta tik tų užsienio valstybių diplomatinėms tarnyboms, su kuriomis santykiai yra įteisinti abipusėmis tarptautinėmis sutartimis, ir kitiems, griežtai tarptautinėse sutartyse apibrėžtiems objektams.

3. Tėviškės žemė ir jos gelmės

Tauta nėra nei vienodai nusiteikusių fizinių asmenų sankaupa, nei teorinė abstrakcija. Tautą sudaro įvairios socialinės grupės, skirtingi stratifikaciniai sluoksniai (stratai), organizacijos ir teritorinės vietos bendruomenės. Visi bendruomenių interesus paliečiantys sprendimai turi būti priimami, tik nuodugniai juos aptarus ir išsiaiškinus kylančius prieštaravimus bei galimas sprendimų pasekmes piliečiams.

Valstybė, išdavusi leidimą užsieniečių veiklai, jokiu būdu negali prarasti savo suvereniteto. Leidusi užsienio kompanijai pasistatyti arba įsigyti gamyklą, valstybė natūraliai tampa jos bendrasavininke – dalininke, nes ta gamykla naudojasi šios valstybės teritorija, jos veikla susijusi su valstybės ūkiu ir sukelia tam tikras (socialines, aplinkosaugines ir pan.) pasekmes. Gamyklos savininkai moka tai valstybei žemės nuomos ir kitus mokesčius. Ar valstybė pageidaus turėti tam tikrą šios gamyklos akcijų paketą, priklauso nuo susitarimo su užsienio kompanija sąlygų. Tačiau valstybė visada privalo turėti lemiamą balsą, sprendžiant užsieniečiams priklausančio objekto plėtros bei veiklos keitimo klausimus, nagrinėjant jo keliamos grėsmės galimybes, pavyzdžiui, oro, dirvožemio ar vandens taršą. Visada turi būti aptarta darbo vietų suteikimo valstybės, kurioje užsienio juridiniai asmenys plėtoja savo verslą, piliečiams sąlyga. Nei ekonominiais, nei bet kuriais kitais motyvais nebūtų įmanoma pateisinti kitos valstybės objekto, kuriame dirbtų tik iš jos atvykę asmenys, veiklos teisėtumo.

Užsienio kompanija privalo besąlygiškai vykdyti visus mūsų valstybės įstatymus, taisykles ir reglamentus. Būtų visiškai absurdiška situacija, jei užsienio kompanijai priklausanti gamykla, prekybos centras ar bet kuris kitas verslo subjektas (tarptautinės visuomeninės organizacijos būstinė ir pan.) atsisakytų įsileisti valstybės, kurios teritorijoje veikia, teisėsaugos pareigūnus, gamtosaugos kontrolierius ir pan. arba ribotų jų veiklą kokiu nors, pavyzdžiui, komercinės paslapties pretekstu. Deja, mūsų tyrimai patvirtino, kad tokių konfliktų su užsieniečių verslininkų valdomų objektų administracijomis Lietuvoje pastaraisiais metais pasitaikė jau ne kartą ir mūsų valstybės institucijos neretai tokiais atvejais elgėsi neprincipingai, nuolaidžiavo, t.y. negynė visuomenės interesų ir mūsų piliečių teisių.

Pastaraisiais metais tiek mūsų, tiek ir kitų tyrėjų, o taip pat visuomeninių organizacijų bei viešojo sektoriaus institucijų surinkta informacija rodo, kad valstybės suverenumo ir jos teritorijos vientisumo principai Lietuvoje jau ne pirmi metai yra pažeidinėjami. Per juridinius arba vadinamuosius „trečiuosius“ asmenis, net per nusikalstamą veiklą vykdančius mūsų piliečius, Lietuvoje žemę supirkinėja kitų valstybių piliečiai arba jų kompanijos. Jokia Lietuvos centrinės valdžios institucija apie tai informacijos arba nerenka, arba jos neteikia visuomenei. Šioje nusikalstamoje veikloje paslaugiais užsieniečių „tarpininkais“ kartais tampa ir savivaldybių administracijų tarnautojai, kurie savo sprendimų įsileisti užsienio kapitalą nederina su vietos bendruomene. Turime labai pavojingą precedentą: viešojo sektoriaus pareigūnai grubiai pažeidinėja pagrindinius savivaldos principus. Dažniausiai tokius atvejus sąlygoja korupciniai sandėriai.

Dar viena landa nesiskaitymui su vietos bendruomene – pagrindiniu savivaldos subjektu ir veikėju – jau yra tapusi vadinamoji ilgalaikė nuoma, kai žemės sklypas išnuomojamas 99 metams. Tiek spauda, tiek vietos bendruomenės pateikia faktus, kad sudarant tokias „nuomos“ sutartis, dalyvauja Lietuvos piliečiai, neturintys jokio žemės sklypo ar kito turto bei teisėtų pajamų. Pavyzdžiui, į savivaldybę tokiu sandėriu suinteresuoti asmenys atveda benamį bedarbį, kuris iš neįvardintų šaltinių gautais pinigais „perka“ nekilnojamąjį turtą ir netrukus jį „išnuomoja“ tuos pinigus jam davusiems asmenims. Kas po 99 metų begalėtų išsiaiškinti tokios nusikalstamos veiklos mechanizmą, jos užsakovus, tarpininkus ir kitus naudos gavėjus?

Tokių sandėrių pasekmės – ypatingai  pavojingos, ardančios bendruomenės pasitikėjimą tiek savivaldybių, tiek ir centrinių valdymo institucijų veikla. Žmonės pasijunta ignoruojami ir apgaudinėjami. Jų skundų tyrimas vilkinamas tikintis, jog bus susitaikyta su neteisėtos pareigūnų veiklos faktais. Apie kokį pilietiškumo ugdymą galima kalbėti tuo atveju, kai vietovė, kurioje gimė ir gyveno kelios kartos, yra užvaldoma kitų valstybių piliečių ir netrukus paverčiama gyventi nebetinkama vieta dėl nuolatinio dvoko ar nuodingų chemikalų bei kitų grėsmių sveikatai? Kaip turi jaustis žmonės, nebetekę tėviškės? Tokie skandalingi faktai išryškėjo Pakruojo, Kėdainių, Kelmės, Mažeikių, Marijampolės ir kitose savivaldybėse. Vienur vietos bendruomenės sugebėjo apginti savo interesus arba bent apriboti įžūlių įsibrovėlių veiklą, o kitur jos skaudžiai pralaimėjo.

Ypač ryškūs savivaldos principų pažeidimai siejami su iš Danijos atvykusių kiaulių augintojų verslo planais Lietuvoje. Lietuva dar nuo tarpukario garsėjo kaip labai kokybiškų kiaulienos ir kitų gyvulininkystės produktų eksportuotoja. Mūsų tyrimų metu paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje yra iki šiol išlikusių verslo įmonių, kurios tarpukaryje sėkmingai prekiavo iš Lietuvos importuotais mėsos ir pieno gaminiais. Ši informacija buvo gauta iš naujosios emigrantų kartos atstovų, kurie apie tai sužinojo, dirbdami Londone. Tikėtina, kad šis atvejis nėra vienintelis.

Nėra jokių argumentų vertinti čia paminėtų Danijos verslininkų invaziją kaip neva turinčią teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai. Priešingai, šią veiklą lydi labai grubūs aplinkosaugos pažeidimai, oro ir dirvožemio tarša bei nesiskaitymas su vietos bendruomenių gyvybiniais interesais. Analogišką pavojų Lietuvai kelia ir įvairių užsienio kompanijų daugkartiniai ketinimai perkelti į mūsų valstybę vadinamąsias taršiąsias technologijas. Kai neseniai šalia uostamiesčio pastatytos chemijos produktų gamyklos kaimynystėje gyvenanti bendruomenė ima jausti nuodingų medžiagų poveikį, prasideda ilgai trunkantys „tyrimai“, teismo procesai, kuriuose ši bendruomenė paverčiama sunkiai įvardijamų užsienio kapitalo subjektų ir centrinės bei vietinės valdžios institucijų susitarimų įkaite.

Panašūs konfliktai, kuriuose išryškėjo tiesioginė žala Lietuvai, siejami ir su jos gelmių išteklių (naftos, durpių, kai kurių statybinių medžiagų) eksploatavimo perdavimu užsienio firmoms. Tik 2011 metų pabaigoje visuomenei paaiškėjo, kad užsienio verslininkai už, pavyzdžiui, durpių išvežimą mūsų valstybei moka pagal nepateisinamai mažus įkainius. Dar daugiau: ši užsieniečių komercinė veikla kelia vis didesnį pavojų aplinkosaugine prasme. Nors tai tęsiasi jau daug metų, bet Lietuvos visuomenė apie tokių įkainių nustatymą nebuvo informuota, niekas apie tai su ja nesitarė. Žinomas kol kas tik vienintelis atvejis, kai vietos bendruomenė (Kintuose, Šilutės r.) privertė naftos versloves eksploatuojančią užsienio kompaniją atsisakyti naujo gręžinio, kuris būtų ženkliai pabloginęs gyvenvietės aplinką.

Konstitucijos 47 straipsnyje nedviprasmiškai akcentuojama kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės (mūsų išryškinta – J.J.), taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“. Tačiau iki šiol nėra pastovios ir išsamios informacijos, kiek Lietuvoje naftos išteklius eksploatuojančios užsienio kompanijos per visą savo veiklos laikotarpį yra tos naftos jau išsiurbusios ir kaip už tai apmokėta Lietuvai. Argumentai, kad Lietuva nepajėgi pati eksploatuoti savo gelmių turtų, yra visiškai neįtikinami, nes per du dešimtmečius praktiškai nieko nepadaryta, kad tokie pajėgumai atsirastų. Negaudama išsamios informacijos, visuomenė jaučiasi nustumta nuo strategiškai svarbių sprendimų formavimo. Tokias atvejais visuomenei visada kyla įtarimų, kad šioje veikloje gali būti ne tik aplaidumo ir neūkiškumo, bet ir korupcijos ar kitos nusikalstamos veiklos apraiškų.

Visi šie probleminiai reiškiniai leidžia užduoti tokius klausimus:

1. Kuri Lietuvos teritorijos dalis jai faktiškai jau nebepriklauso?
2. Kurie Lietuvos gelmių ištekliai eksploatuojami, nesiskaitant su mūsų valstybės ūkio ir visuomenės interesais?
3. Kuriais atvejais užsienio firmų atėjimas į Lietuvą tampa veiksniu, išvarančiu vietos bendruomenės iš jų gimtųjų vietų ir kodėl faktiškai niekas šių bendruomenių interesų mūsų valstybėje neapgina?
4. Kaip atkurti bendruomenių – visuomenės nuomonės reiškėjų ir jos vienintelių teisėtų atstovų – įtaką, priimant strateginius visos valstybės, jos regionų ir savivaldos lygio sprendimus?
5. Kaip įgyvendinti demokratinei valstybei gyvybiškai svarbią nuostatą, kad kiekvienas Lietuvos pilietis jaustųsi savoje valstybėje turintis namus, t.y. giminės sodybą – tėviškę, su kuria jį sietų ne tik administraciniai, bet ir doroviniai bei emociniai ryšiai? Čia kalbama apie tokį kiekvienam individualų Lietuvos kampelį, į kurį visada traukia sugrįžti – net tada, kai profesinės, šeimyninės ar kitos aplinkybės sąlygoja gyvenamosios vietos pakeitimą. Bežemis ir benamis, jokios vietovės kaip savo tėviškės negalintis įvardinti asmuo niekada negalės jaustis piliečiu. Todėl net toks apie pilietiškumo užuomazgas liudijantis reiškinys, kaip kraštiečių arba tėviškėnų sambūriai, yra labai retas, epizodiškas, gyvuojantis tik atskirų entuziastų pastangų dėka.

Šiaulių universiteto žurnalas „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“, 2012, Nr.3

(Bus daugiau)

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *