V.Visockas. Bedvasio pilietiškumo pelai

Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba „didžiausią“ bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.

Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis „Lietuva – lietuviams!“? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.

XX a. buvo fašizmo ir komunizmo amžius. Fašizmo esmė – kaip ant delno, čia viskas aišku. O komunizmo? Nors ir vienas, ir kitas „-izmas“ iš esmės siekė to paties – viešpatauti pasaulyje, naikinant tautas ir valstybes. Komunizmas, ne mažiau kruvinas už fašizmą, turėjo (ir tebeturi!) žymiai daugiau užtarėjų ir net pasekėjų. Vakarų Europos intelektualai juk garbino Lenino ir Stalino imperiją, nepaisant gulagų, panašių į fašistų konclagerius. Fašistai buvo tiesmukiški ir daiktus vadino tikraisiais vardais, komunistai tų pačių tikslų siekė prisidengdami melu.

Ne tokios jau trumpos tos melo kojos, apie kurias kalba liaudies išmintis. Įžūliai meluojant nueita iki XXI amžiaus ir tebežingsniuojama net šiandien, antrajame dešimtmetyje. Tik jau prisidengus pilietiškumo vardu. Griuvo ne tik Berlyno siena, ne tik SSRS „geležinė uždanga“. Beveik visa Europa liko be sienų, skyrusių tautas ir valstybes. Kaip gražu! Laisvė, lygybė, brolybė! Labai panašu į tai, ką jau esame patyrę. Tada Lietuva, pasak Antano Venclovos, buvo „tarp lygių lygi ir laisva“, dabar irgi. Kaskart vis akivaizdžiau matome tos „lygybės“ padarinius Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje…

“Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis (Herman Van Rompuy), rėždamas prakalbą Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, atvirai išdėstė, kad galutinis ES siekis yra nacionalinių valstybių išnykimas. Savarankiškų valstybių laikai, anot jo, jau praeitis. Po šio atviro vieno aukščiausių ES pareigūno pareiškimo daug kas ima ryškėti. Štai kodėl buvo peršamas ilgametis augančios kartos ugdymo modelis, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne tautiškumo ugdymui, o aktyvaus piliečio, ilgainiui turinčio pamiršti savo etninę kilmę. Todėl taip sunkiai kelią į mokymo programas skinasi etninės kultūros pamokos. Ir štai kodėl kultūros kratinys, įvardijamas multikultūrizmu, tampa esminiu geopolitinių procesų dalyku”.

Pacitavau puikų dr. Kęstučio Jaskelevičiaus straipsnį “Europos Sąjungos pavilioti”, demaskuojantį Briuselio valdininkų jaunosios kartos ugdymo politiką, multikultūrizmo ideologiją, grindžiamą nuostata, jog Europos raidai valstybių etniškumas trukdo. „Mėginama įkalti į sąmonę, kad bet koks tautiškumas, kaip tam tikras žmonių bendrystės matas, tėra mitas, išsigalvojimas, sąmonės vaizdinys. Taigi ir lietuviškojo identiteto, ir jo filosofinės prasmės kadaise ieškoję Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir kiti patriarchai buvę beviltiškai naivūs“, – rašo K.Jaskelevičius.

Žmonės, stovėję Baltijos kelyje, negalėjo net įsivaizduoti, kokią kainą jiems teks sumokėti už teisę būti Europos Sąjungoje. Lietuvai reikės sunaikiti pačiai save. Muravjovui, Suslovui ir jo talkininkams, pavyzdžiui, Antanui Venclovai, nepavyko sukurti Lietuvos be lietuvių. Gal pavyks tai padaryti didžiojo kapitalo “rykliams” ir jų talkininkams, pavyzdžiui, pasaulio piliečiui Tomui Venclovai, retsykiais atvažiuojančiam į gimtinę papamokslauti?

Vargu. Daugelyje Vakarų Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje, imama priešintis tokiai savižudiškai politikai. “Šimtametė istorinė patirtis patvirtina, kad tik žmogus, suvokiantis savo etninę, o vėliau, jeigu taip lems pasaulėžiūros formavimosi aplinkybės, ir religinę tapatybę, gali būti aktyvus pilietis, savo valstybės ir tautos patriotas. Priešingu atveju daugelis valstybių gali pavirsti sunkiai valdomu socialiniu mišiniu, kuriame bus ryškios trys grupės: 1) radikalūs etniniai nacionalistai, žūtbūt siekiantys išsaugoti savo tapatybę; 2) ateiviai ekstremistai, pasirengę išstumti savo žemes ir tapatybę ginančiuosius ir 3) naujieji mutantai, vertinantys savo būtyje tik komfortą ir pinigus”, – įspėja K. Jaskelevičius.

Ačiū Dievui, antrosios grupės Lietuvoje dar nėra. Per dvidešimt metų uolūs multikultūrinio liberalizmo idėjų skleidėjai, užvaldę Lietuvos kultūros ir švietimo institucijas, įsitvirtinę Vyrausybėje, Prezidentūroje, Seime, jau išugdė daug (?) mutantų, vertinančių tik komfortą ir pinigus. Etniniai nacionalistai mūsų “pasaulio piliečiams” ima kelti vis didesnį susirūpinimą, tą akivaizdžiai pamatėme po tragiškų įvykių Norvegijoje. Pasipylė televizijos laidos, kuriose buvo linksniuojami Kovo 11-osios eitynių dalyviai, visaip juos koneveikiant. Tikėtasi, kad tik dėl akių vis dar pakenčiamas tautiškumas, kaip duoklė senstelėjausiai kartai, bus neskausmingai užgožtas per visus galus brukamo pilietiškumo.

Taip nebus. Teko skaityti, kad Europos Sąjungoje pastaraisiais metais įvykdyti 249 teroristiniai aktai. Visokių kalbų prisiklausėme, tik niekas nekalbėjo apie priežastis, skatinančias ekstremizmą ir terorizmą, apie pastangas naikinti tautas ne genocidu, bet asimiliuojant, nukertant “tautiškumo šaknis, o susidariusią tuštumą užpildant bedvasio pilietiškumo pelais”.

Žmogus, kuriam rūpi, kad Lietuva išliktų lietuviška, matydamas pastaruoju metu vykstančius procesus, neretai pasijunta nejaukiai, tarsi kažkokio slapto perversmo, kuriame jis nenorėtų dalyvauti, liudininkas. Kėsinamasi į visas jo vertybes, iškentėtas, išsaugotas sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Jam sakoma, kad viskas, ką tu branginai, yra niekai. Iškilios asmenybės, kuriomis didžiavaisi, kurių raštus kaupei, leidai, ketinai perduoti vaikams ir vaikaičiams, juokingi ir menki. Ir tavo didvyriai visai ne didvyriai, o bailiai ir savižudžiai…

Jeigu Vilniuje atsidursi tarp vaikinų, skanduojančių „Lietuva – lietuviams“, tikriausiai būsi įrašytas į juoduosius sąrašus, nors nemanai, kad išmintinga puikuotis svastika, net ir žinant, kad ji žymiai senesnė už tokį patį fašistų ženklą. Net šis rašinys gali paskatinti slaptai klausytis tavo pokalbių, nes, ką žinai, gal netoli ta diena, kai suabejoti Europos Sąjungos prezidento išmintingumu bus pakankamas pretekstas iškelti tau baudžiamąją bylą. Juk abejojimas kandidato į prezidentus nepriekaištingu gyvenimu jau žiauriai baudžiamas. Yra toks precedentas.

Televizijos laidoje vienas vos ne etatinis mūsų mokytojas samprotauja: niekaip negalima prikibti prie vaikinų, kurie garsiai skanduoja “Lietuva – lietuviams”, jeigu jie tik skanduoja, nesiima jokių konkrečių veiksmų. Kitas tokiam liberalui nepritaria. Taip tai taip, bet nuo tokių šūkių viskas ir prasideda. Ką jie tuo nori pasakyti?

Jie sako, jie įspėja, kad jūsų, gerbiamieji ponai, multikultūrinė politika yra labai pavojinga. Daugės ne tik šūkių, daugės ir neapykantos, ir kraujo, kuris jau liejasi. Ne nuo to galo pradedate. Juokingi jūsų ketinimai uždrausti trąšas, nes iš jų galima pasigaminti sprogmenis. Tai uždrauskite ir benziną, jis taip pat sprogsta (ir nusikalstamai brangus). Jūs nesugebate Vilnijoje priversti paisyti ne jūsų, o Mūsų Konstitucijos, nesutramdote saujelės lenkų šovinistų, bet jau piktinatės šūkiu „Aš didžiuojuosi, kad gimiau baltas!“. Nejauku jūsų valdomoje valstybėje, todėl jaunimas arba bėga iš Lietuvos, arba vyksta į Šalčininkus. Aš tikiu, jie privers jus paisyti mūsų Konstitucijos.