A.Liekis. Tautos išlikimo vadovėlis (57)

Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Išleidau beveik 900 p. knygą „Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940)“.  Tai bene 40-oji mano knyga apie lietuvių tautos raidą ir pirma istoriografijoje, kurioje pateikiama išsami 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, jo priežasčių ir pasekmių tautos ir nepriklausomos Lietuvos socialiniam gyvenimui, ūkiui, švietimui, mokslui, tarptautinei padėčiai ir kt. analizė. Atskira (128 p.) knygute išleista ir šio veikalo santrauka.

Prezidento vaidmuo

Kodėl ryžausi rašyti ir išleisti knygą, skirtą gruodžio 17-osios perversmui ir po jo iki SSRS okupacijos trukusiam šalies prezidentiniam valdymui? Beje, iš dalies prezidentinis valdymas buvo ir nuo 1919 m. balandžio mėnesio, kai Lietuvos valstybės Tarybos Pirmininkas Antanas Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu.

Tuo metu lietuviai savanoriai kovojo su iš bolševikinės Rusijos įsiveržusiomis, o netrukus ir su šovinistinės Lenkijos, bermontininkų ordomis, norėjusiomis pavergti ir sunaikinti nepriklausomą Lietuvą. Tad tais Lietuvai ypač sunkiais metais daugeliu atvejų sprendimus priimdavo tik prezidentas A.Smetona. Kai 1920 m. pavasarį darbą pradėjo visos Lietuvos išrinktas Seimas, daugumą jame turėję krikščionys demokratai prezidentu išrinko savo partijos kolegą Aleksandrą Stulginskį. Jis prezidentu buvo išrinktas ir antrojo bei trečiojo Seimų.

Rinkimus į trečiąjį Seimą laimėjo kairiosios partijos ir tautinės mažumos, kurios prezidentu išsirinko Kazį Grinių. Gruodžio 17 d. perversmininkai – patriotiškos karininkijos, krikščionių demokratų ir tautininkų veikėjai – privertė jį atsistatydinti. Tad SSRS, okupavusi Lietuvą ir norėdama sumenkinti buvusią nepriklausomą valstybę, teigė, kad joje nebuvo demokratijos, kad ją valdė saujelė fašistų ir t. t. Tai daug kartų kartoja nemažai istorikų ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Ar iš tikrųjų buvo taip? Ar smetoninė Lietuva ėjo fašistiniu keliu, ar joje buvo sutrypta demokratija, ar tauta buvo stumiama į pražūtį? Į šiuos bei daug kitų klausimų ir norėjau pateikti atsakymus šioje savo monografijoje.

Su fašizmu nieko bendra neturėjo

Dokumentai patvirtina, kad prezidentinė Lietuva nieko bendra neturėjo nei su itališkuoju, nei lenkiškuoju fašizmu. Ji tada ėjo tik savu – lietuvišku – keliu. Tik prezidentinėje Lietuvoje lietuviai po keletą šimtų metų trukusių lenkinimo ir rusinimo metų pirmą kartą istorijoje buvo sudarytos visos sąlygos stiprėti kaip tautai, išsiugdyti tautinę savimonę, kuri ir lemia tautos ilgaamžiškumą, jos įnašą į civilizacijos pažangą.

Iki tol visuose vadovėliuose vadinamoje seiminėje (nuo 1922 m. iki 1926 m.) demokratinėje Lietuvoje daugiau demokratijos ėmė atsirasti tik paskutiniame pusmetyje, darbą pradėjus trečiajam kairiųjų Seimui – jis panaikino iki tol buvusią karinę padėtį, cenzūrą ir kt., įvestus karų dėl nepriklausomybės metais.

Kairiųjų seimais nesidžiaugta

Priešingai, negu dabar atrodo, tada nesidžiaugta ir seimais. Pirmiausia visus, įpratusius prie komandinio valdymo, baugino partinės rietenos tiek per rinkimų kampanijas, tiek seimuose. Baugino ir tai, kad nė vienai partijai juose neturint pakankamai daugumos, sprendimų priėmimas ar atmetimas priklausė nuo kelių Seime buvusių lenkų ar žydų pasirinkimo, kokiai koalicijai pritarti, kad ji sudarytų daugumą. Ta dauguma lėmė ir tai, ką Seimas išrinks Prezidentu. Tad praktiškai niekaip nesisekė pasiekti, kad tik lietuvių kalba būtų valstybinė, kad būtų įgyvendinta ir tautinės švietimo sistemos reforma, vystoma pirmiausia nepriklausomos Lietuvos interesus atitinkanti ekonomika.

Kiekvienas mėginimas paversti Lietuvą tikrai lietuvių valstybe Seime sulaukdavo kaltinimų antisemitizmu, fašizmu ir pan. Todėl po gruodžio 17 d. perversmo jokių protestų nebuvo ir daug kam atrodė, jog taip ir turėjo būti, kad Antanas Smetona vėl taptų prezidentu.

A.Smetonos sugrįžimui daug kas pritarė, nes politinių partijų gausa dar negarantuoja demokratijos ir tautinės valstybės sukūrimo. Politinės partijos – tai tautos dalis ir jokiu būdu negarantuoja jos vienybės. Tik visų gyventojų renkamos valsčių ir miestų tarybos, kurios išrenka ypatinguosius rinkikus ir prezidentui išrinkti, gali garantuoti tikrą demokratiją. Ir prezidentinėje Lietuvoje buvo įdiegta tokia rinkimų sistema, kokia šiandien yra JAV.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *