M. Kubilius. Netolerantiška Kovo 11-oji? (4)

Mindaugas Kubilius

Neretas šioje šalyje gyvenantis pilietis žino, kad Kovo 11 diena yra valstybinė šventė. Valstybinių švenčių turime visą įvairovę. Pavyzdžiui, masinės girtuoklystės diena – Joninės ar pamišimo dėl žolių diena – Žolinės. Beje, retas susimąsto apie tokią keistą Romos Katalikų bažnyčios Šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų liturginių iškilmių šiuolaikišką valstybinę transformaciją. O kam galvoti? Valstybė mums dovanoja progą pašvęsti. Daugiau progų, daugiau ir švenčių!

Suprantu, kad sunku suvokti kai kurių šiuolaikinių socialinių/valstybinių ritualų kaip, pavyzdžiui, „Rasų – Jonų – naktinio nusisėklinimo ir rytmetinio blaivymosi po paparčiu“, prasmę. Tačiau yra valstybinės šventės, kurios tvirtina pačią valstybę: Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 dienos. Tomis dienomis neišeina nepagalvoti, kad šiomis dienomis valstybė, kurioje gyvenu, švenčia save.

Lai ir švenčia! O kas man? Man tėra proga pašvęsti. Dažnas jaunoje Lietuvos Respublikoje taip mąsto ir elgiasi. Jauna ir liauna yra mūsų pilietiškumo branda. Dar per silpnai esame įsišakniję į bendrojo gėrio savimonę, menkai suvokiame bendrabūvio vertę ir jį tvirtinančias bendro gyvenimo, arba piliečių būvio kartu, formas.

Ir nors suprantame, kad vyksta natūralus piliečių savimonės tapsmas sulig laisvoje Lietuvoje išaugusios kartos branda, visgi negalime nekelti ir nespręsti piliečių susitapatinimo su kuriamu bendrabūviu, t. y. valstybe, problemos.

Pastaraisiais metais suderėję piliečių sąjūdžiai akivaizdžiai parodo šį rūpestį, o kartu ir pastangą įsisavinti savo valstybę. Štai čia rašydamas ir aš taip pat siekiu sujudėti ir sujudinti šio straipsnio skaitytojus mūsų telkiamo bendrabūvio, t. y. Lietuvos, link. Gera yra būti, kurti ir džiaugtis kartu.

Per valstybės atkūrimo iškilmes atminkime, piliečiai, patys save! Juk patys ją neseniai ir atkūrėme: tik prieš 23 metus įgijome teisę bei garbę vadintis suverenia tauta. Konstitucijos 2 straipsnis išreiškia laisvo (nes valingo) lietuvio orumą: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.“

Tauta save vadina į laisvų žmonių bendrabūvį susitelkę žmonės. Aš esu ne šiaip tautos, bet laisvę valstybėje sutelkusios tautos dalis. Didžiąja raide išreiškiu šios Laisvės didybę. Pagaliau ne aš, o Mūsų Laisvės Įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija – skelbia Lietuvą kuriančią Tautą iš didžiosios raidės.

Giliai sieloje džiūgauju ir viešai tariu: mano ir Mūsų tauta yra garbinga ir didinga!

Mano konstitucinė savastis – tauta (lot. natio) ir tėvynė (lot. patria) – prisako gerbti savo Tautą ir Tėvynę, būti nacionalistu ir patriotu.

Bet ar šie gražūs ir vienareikšmiai tiesos žodžiai mūsų laikais nepriverčia nedrąsiai susigūžti? Ar ES didenybė tolerancija neprisako mums vengti ne tik tokio kalbėjimo būdo, bet ir aktyvaus savo tapatybės ir tautiškumo/nacionalumo teigimo veiksmų? Kaip čia neužgauti įnoringų individų „teisių“ …

Nesinori sakyti – kitataučių. Nes ne tik lietuvių tauta, bet ir kitų tautų atstovai, kurie laisva valia nuoširdžiai tapatinasi su Lietuvos piliečių bendrabūviu, jį gerbia ir bendrauja lietuviškai (Konstitucijos 14 straipsnis), yra savo Lietuvos valstybę kuriančios tautos atstovai.

Kaip žinoma, ir plačiai išsikerojusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais tautos irgi buvo Tautos – „Natio Lituanica“ – dalis. Ir nors anuomet lietuvių kalba nebuvo pamatinis priklausymą šiai didingai Nacijai nulemiantis bruožas, tai nebuvo kliuvinys teigti Lietuvos tautą visais kitais būdais.

Tad kodėl, Lietuvai įstojus į ES, tautos savasties teigimas vis labiau tampa nejaukus, nesveikintinas? Kodėl ES sudievinta tolerancija neleidžia man pačiam būti savimi? Ir kas ji per viena – ta išgarbstytoji Tolerancija? (Ne iš pagarbos, bet dėl privalomos taisyklės: tikro stabo tikrinį vardą irgi dera rašyti iš didžiosios raidės.)

Šis klausimas yra svarbus, nes, atrodo, su šia agresyvia dievybe, prieš kurią jau ir kai kuriems „sujievrosojuzintiems“ lietuvaičiams linksta keliai, nesame geriau susipažinę.

Ar jūs pasakytumėte savo mamai: „Mama, aš tave toleruoju?“ Matyt, ne. Ar taip pasakytumėte savo draugui, ar tik sutiktam žmogui, su kuriuo mielai šnekučiuojatės? Irgi net į galvą neateitų. Net elementaraus mandagumo ir gero tono taisyklės to, šiukštu, neleidžia. Nes „toleruoti“ reiškia tramdyti neapykantą, pakęsti.

Tad kodėl liberalūs ideologai mus skatina vienas kitą pakęsti? Kodėl jie daro prielaidą, kad piliečiai iš prigimties yra tarsi žvėrys ir jiems yra būtinas tolerancijos apynasris neapykantai suturėti? Kodėl tolerancijos valdomoje Europoje sparčiai daugėja netolerancijos pačiomis įvairiausiomis formomis, tarp jų ir nacionaliniu pagrindu? Kodėl tolerancija gimdo žudikų breivikų kultą Europoje?

Kodėl agresyvios Tolerancijos adeptai, užėmę „nutoleruotų“ savivaldybių tarybų vietas (atvejis Belgijoje), nurodo nestatyti Kalėdų eglutės, t. y. griežtai netoleruoti ilgaamžių piliečių bendrabūvio tradicijų?

Ar Jums neatrodo, kad tolerancijos stabas yra neapykantos skatinimo mašina, griaunanti mūsų solidarumą? Ji griauna bet kokį tvarų žmonių bendrabūvį, kuris remiasi sąmoninga pagarba, laisvų žmonių solidarumu, bendru darbu, bendrabūvio kūryba ir pagaliau iš šio bendro gėrio kylančia taip brangia laisve. Liberalų žodyne prigimtinių vertybių nerasta. Kaip ir paties žmogaus. Jų makaulėse siaučia malonumus vartojantys ir nemalonių situacijų netoleruojantys zombiai.

Todėl peršasi išvada: švęsdami Valstybės atkūrimo dieną turime be užuolankų griauti primestą tolerancijos stabą. Tolerancija griauna tautos savastį ir supriešina tautas ir žmones. Neapykanta gimdo neapykantą. Tolerancijos neigiamą savastį ima agresyviai ir apgaulingai savintis tik viena Tautos dalis. Ir Nacija virsta nacionalsocialistų kohortomis.