M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (I) (8)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

1. Garbingas jubiliejus – trumpa istorinė apžvalga

2012-aisiais lietuviškajam konservatizmui sukako apvalus 120-ies metų jubiliejus. 1892 m. įsisteigė pirmoji lietuviška politinė partija – Lietuviška konservatyvų skyrimo draugystė. Dažnai pirmąja įsivardijanti Lietuvos (iš pradžių – Lietuviškoji) socialdemokratų partija įsikūrė tik po ketverių metų – 1896 m. Lietuvių konservatorių partija nebuvo centralizuota, veikė savarankiškų kongregacijų tinklo pavidalu, jungiama bendrų idėjų ir interesų. 1903–1909 m. daugumos šių kongregacijų sprendimu Lietuviška konservatyvų skyrimo draugystė persivadino Lietuvių skyrimo draugyste, nuosekliai išsiplėsdama iš konservatyvios partijos į tautinę.

XX a. I-ojoje pusėje konservatyviąją liniją plėtojo tautinė srovė: 1905 m. įsikūrusi Tautiškoji lietuvių demokratų partija, 1916 m. jos estafetę perėmusi Tautos pažangos partija, 1924 m. iš jos išaugusi Lietuvių tautininkų sąjunga. 1926 m. įsitvirtinęs prezidento Antano Smetonos režimas beveik 14-ą metų vedė Lietuvą konservatyviosios tautininkystės keliu.

Atgimusioje po sovietinės okupacijos Lietuvoje greitai kristalizavosi konservatorių srovė: 1993 m. Sąjūdžio generalinės linijos pagrindu įsikūrė Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai. 2000 m. nuo jos atskilo Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga. 2004 m. ji persivadino Krikščionių konservatorių socialine sąjunga, o 2010 m. – Krikščionių partija. 2008 m. Tėvynės sąjungai susijungus su Lietuvos krikščionimis demokratais, jos pavadinime konservatyvųjį tapatumą pakeitė krikdemiškasis: ji įsivardijo Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais.

Jei 2000–2008 m. Lietuvoje veikė dvi konservatoriais įsivardijusios partijos, tai 2010 m. neliko nei vienos. Žinoma, pavadinimai – tik dalis tapatumo. Viešosiose erdvėse Tėvynės sąjunga ligšiol vadinama konservatoriais, kartais – konservatoriais-krikdemais, abu šie tapatumai pabrėžiami partijos programose ir kituose viešuosiuose tekstuose. Antra vertus, jau ne vienas apžvalgininkas ir netgi dalis pačios partijos narių jos dabartinę generalinę liniją įvardija liberalia, o pačią partiją – dar viena liberalų partija. Pagaliau, į konservatizmo nišą daugiau ar mažiau pagrįstai pretenduoja ir kitos partijos, kai kurias jų aptarsime kiek toliau.

Ar šiandien Lietuvos partinėje sistemoje atstovaujamos konservatyviosios vertybės? – klausimas anaiptol ne retorinis. Siekiant tai išsiaiškinti, pravartu žvilgtelti į šaltinius – konservatizmo tėvu pripažinto Edmundo Berko (Edmund Burke) tekstus, o pirmiausia – į fundamentalų jo veikalą „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“. Apžvelkime pagrindinius E. Berko konservatizmo bruožus, stereotipus apie jį, santykius su kitomis – koreliuojančiomis ir konkuruojančiomis – politinėmis ideologijomis.

2. E. Berko konservatizmas ir liberalizmas

Vladimiro Laučiaus teoriškai, o Andriaus Kubiliaus ir jo aplinkos – praktiškai brėžiamas šiuolaikinio konservatizmo kursas liberalizmo linkme – ne tik politinės mados reikalas. Konservatizmo ir liberalizmo sąsaja glūdi pačioje jų istorijoje ir ideologiniuose šaltiniuose. Pats E. Berkas priklausė liberaliajai vigų, o ne konservatyviajai torių partijai. „Apmąstymuose apie Prancūzijos revoliuciją“ liberalumas bent kelioliką sykių įvardijamas tarp svarbiausių politinių privalumų. Vis dėlto galima klausti, ar šis liberalumas sutampa su tuo, kuo liberalizmas virto vėliau.

Iškalbinga E. Berko frazė: „Kas yra laisvė be išminties ir be dorybės? Tai – didžiausias įmanomas blogis, nes tai – kvailystė, yda ir beprotystė be išprusimo ar susivaldymo“ (E. Burke. Reflections on the Revolution in France. London, 1791, p. 360). Gvildendamas Prancūzijos revoliuciją jis rašė: „dar nesveikinsiu Prancūzijos su įgytąja laisve, kol nesužinosiu, kaip ji dera su valdymu, su viešumu (…), su morale ir religija (…), su taika ir tvarka, su bendruomenės ir visuomenės interesais“ (E. Burke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius, 2009, p. 21).

Dora E. Berkui – viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia politikos kategorija. Laisvė be doros jam – ne vertybė su trūkumais, o tikrų tikriausias blogis ir dar – pats didžiausias. V. Laučius, peikdamas dabartinius Lietuvos konservatorius už – anot jo – dar per mažą liberalizmą, kaltina juos atitrūkus nuo konservatyviosios logikos ir tradicijos, pripaišydamas jiems mirtinai pavojingą „moralino“ nuodą. Iš tiesų „moralinas“ šioje logikoje ir tradicijoje glūdi jau nuo paties E. Berko laikų.

Siekdamas išsisukti nuo šios akivaizdybės, glūdinčios E. Berko tekstuose, V. Laučius išskiria intelektualinę ir moralinę dorybę – anot jo, E. Berkui ir konservatizmui apskritai svarbiausia – intelektualinė. Tai, švelniai tariant, ne visai tiesa. Iš tikrųjų E. Berkas rašė, jog „ten, kur nėra sveiko proto, negali būti tikros doros“ (ten pat, p. 207). Šiai įžvalgai sunku prieštarauti: dora gali būti tik ten, kur sąmoningai skiriami gėris ir blogis. Be sąmoningumo galimas tik susilaikymas – ar sulaikymas – nuo atskirų nedorų veiksmų. Beprotis negali būti nei labai doras, nei labai nedoras, jis tiesiog neveiksnus ir nepakaltinamas.

Antra vertus E. Berkas tiesiog baisėjosi protu be doros. Jis rašė: „visa nugalinti švietimo ir proto imperija netrukus sunaikins visas malonias iliuzijas, kurios darė valdžią švelnesnę, o paklusnumą kilniaširdišką, harmonizavo įvairius gyvenimo atspalvius ir raminamo supanašėjimo būdu įtraukdavo į politiką privačią bendriją puošiančius ir švelninančius jausmus. Visa padori gyvenimo drapiruotė tuoj bus šiurkščiai nuplėšta. Visos ypatingos pridėtinės idėjos, kurias pasitiekėme iš moralinės vaizduotės garderobo, priklausančios širdžiai ir pripažintos proto (…) bus išnaikintos kaip juokinga, absurdiška ir pasenusi mada (p. 70–71).

Šioje kalboje apie proto imperiją sunku neįžvelgti ironijos. Ciniško proto E. Berkas anaiptol nelaiko sveiku – priešingai, čia pat jį vadina sudrumstu (ten pat). Sveikas protas ir dora konservatizmo tėvui – dvi tos pačios esaties išraiškos, drauge išreiškiančios viena kitą.

„Nėra jokių kitų prielaidų būti valdžioje, kaip tik dorybė ir išmintis“ – be jokių apeliacijų teigė E. Berkas (p. 51). Ypač didelį rūpestį jam kėlė dora švietimo sistemoje: mokytojai turi būti doroviškai nepriekaištingi, o pats švietimas – ugdyti dorą (p. 207–210). Berkiškojo konservatizmo nuostatos – iš esmės priešingos dabartinio liberalizmo pažiūroms, jog kiekvieno dalyko ar veiksmo gerumą arba blogumą nustato asmens polinkis ir laisvas pasirinkimas.

Laisvė E. Berkui nėra savaiminė vertybė, laisvei būtina suteikti kryptį (p. 192). Reta politinė sąvoka sulaukė tiek šio mąstytojo paniekos, patyčių ir pasipiktinimo kaip liberalizmo, o vėliau ir socializmo įsimylėtosios „žmogaus teisės“. Jų skelbėjus visų dalykų matu E. Berkas vadino šunadvokačiais ir šarlatanais. Abstrakčioms „žmogaus teisėms“ jis priešpriešino anglų teises, sąlygotas konkrečios tautos kultūros, istorijos, tautinių interesų (p. 38). Drauge pabrėžė, jog žmonės apskritai mieliau galvoja apie savo teises, nei apie pareigas, tam aiškiai nepritardamas. Jei žmogus, naudodamasis laisve, prasilenkia su dorybe, jis tos laisvės nevertas (p. 75).

Valdžios klausimu E. Berko požiūris toks pat kategoriškas: „nėra nieko labiau slegiančio ir neteisingesnio kaip silpna vyriausybė“ (p. 181). Originale vartojamas žodis „government“, kaip ir lietuviškas jo atitikmuo „vyriausybė“, reiškia ne tiktai konkrečią valdžios instituciją – ministrų kabinetą – bet ir valdžią apskritai. Sprendžiant iš konteksto, ji čia ir turėta galvoje. Liberalams – priešingai – idealas yra kuo mažesnė valdžia, „naktinio sargo“ vaidmenyje.

E. Berko liberalumas – tai lygybė įstatymų atžvilgiu, gyvenimas pagal bendras taisykles, teisė savo darbu kurti savo ir savo artimųjų gerovę, teisė į pamokymus ir paguodą, kuriuos teikia religija (p. 57–58), o valdžios srityje – sveikas ir nuoseklus valdžių pasidalijimas (p. 30).

Nelieka jokios abejonės, jog konservatizmas gimė liberalizmo terpėje, jei nepasakius stipriau – kaip viena iš liberalizmo srovių. Antra vertus, taip pat nelieka jokios abejonės, jog konservatizmas gimė kaip atsakas, reakcija į liberalizmo kraštutinumus. Nuoseklus konservatizmas toks lieka ir šiandien – ypač dabartinės liberalizmo radikalizacijos kontekste.