Č. Iškauskas. Juodasis Lietuvos scenarijus: ko norėtų Bakchas? (21)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Galime tikėti, galime ne, bet pasaulyje nuo seno egzistuoja sąmokslo teorijos, juodieji scenarijai, konspirologinės teorijos. Didelis jų meistras yra Rusijos politinis pranašas ir Kremliaus didžiavalstybinės politikos pagrindėjas, vadinamojo Eurazijos judėjimo iniciatorius, palyginti jaunas, šiemet sausį 50-ties sulaukęs Aleksandras Duginas (Alexandar Dugin), 2001 m. be kitų knygų Belgrade išleidęs vadovėlį „Konspirologija“.

Bet mes ne apie jį ir ne apie jo Lietuvai siunčiamas viliones šlietis į įvairias slaviškas struktūras. Mes turime savo šios srities korifėjus.

Lietuvoje siaučia Bakchas (graikų mitologijoje Dionizas) – vynuogių, vyndarystės, ekstazės dievas. Pasak interneto enciklopedijos, jis siejamas su laisvumu, vyno sukeliama teigiama socialine įtaka, linksmumu, o jo kulto šventės vadinamos bakchanalijomis (dar linksmiau būtų, jei šį terminą išskaidytume: „bakch-analinės šventės“). Taip pat jis vaizduojamas kaip civilizacijos sergėtojas, įstatymų leidėjas, taikos mylėtojas. Kaip manote, kas šių dienų politinėje Lietuvos padangėje atitinka šį mitologinį personažą? Atsakymą paliksiu kiekvienam.

Ir vėl – visos tautos sesės…

Taigi, lietuviškasis Bakchas ir jo kompanija su dažniausiai iš svetur pasitelkiamų juodųjų technologijų meistrų pagalba kuria juodąjį Lietuvos scenarijų. Galbūt spalvas kiek sutirštinsime, tačiau jo kraštutinis variantas galėtų būti kad ir toks: daugumą laimėjus politinėms jėgoms, save vadinančioms kairiojo centro, pragmatiniai santykiai su kaimynais pakrypsta į kažkada praktikuotos draugystės ir savitarpio pagalbos pusę. Tokiu atveju Rusijos „Gazpromas“ Lietuvai kaip ir Baltarusijai taiko dujų nuolaidas, bet Vilnius už tai turi mokėti ekonominę ir politinę kainą – įsileisti kaimyninės šalies kapitalo įmones į strateginius, ypač energetikos objektus, o po to – ir į valdymo organus. Lietuvos įsipareigojimai ES ir NATO tampa formalūs, juo labiau, kad Briuselis nėra aktyvus, ginant Baltijos šalių energetinius interesus. Gali būti, kad vėl atsukami nuo 2006-ųjų liepos užrūdiję „Družbos“ kraneliai tekėti naftai į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, kurios valdymą draugišku susitarimu Maskva perima iš Varšuvos.

Santykiai su Baltarusija vystomi taip pat pragmatizmo pagrindu, todėl, Vilniui atsisakius statyti savo branduolinę jėgainę, elektros energiją gana pigiai perkame iš Astravo AE, o kiek trūksta – iš Baltijos jėgainės Kaliningrado srityje, bet vėlgi vienaip ar kitaip iš vieno tiekėjo. Elektros tiltas tarp Skandinavijos šalių ir Lenkijos per Baltijos šalis vos vegetuoja…

Lietuvos Prezidentas (-ė) akcentuoja gerus santykius su A.Lukašenka, ir draugiški darbo vizitai, paįvairinti maloniomis šypsenomis, glėbesčiavimusi ir puokštėmis kvepiančių gėlių, padažnėja. Lietuva nepritaria ES sankcijomis A.Lukašenkos režimui, o Minskas išplečia krovos darbus per Klaipėdos jūrų uostą. Jokie švediškų meškučių skrydžiai per Lietuvos oro erdvę į Baltarusiją neįmanomi…

Siena su Latvija tampa ypatingo režimo ruožu, nes santykiai su Ryga tampa įtempti, kai Lietuva atsisakė statyti savo VAE, stringa rezervinio suskystintų dujų terminalo statyba, ir Ryga tampa „pakabinta“ energetinės priklausomybės požiūriu. Atsiranda dar A.M. Brazausko laikais buvusi įtampa dėl mažyčio ginčytino naftos telkinio Baltijos jūroje (latviai „braliukams“ vis primena jo 1995 05 20 pasirašytą ir Lietuvai nenaudingą Maišiagalos memorandumą, netiesiogiai atšauktą 1996 11 13)…

Žada valstybę valstybėje?

Bet įdomiausiai klostosi santykiai su Lenkija – šia nuo neatmenamų laikų karalių valstybe, dabar vadinama strategine partnere. Niekas iš lietuvio atminties neištrins nei istorijos vadovėliuose užfiksuotos lenkų patvaldystės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) unijoje, kurioje Lietuvai buvo skirtas klapčiuko vaidmuo, nei 1920-ųjų klastos, kai tuometinis Lenkijos lyderis Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski) nudavė, jog nieko nežino apie generolo Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) agresiją prieš Vilnių, nei 1990-1991-ųjų Vilniaus krašto lenkų autonomininkų ketinimų suskaldyti Lietuvą ir dar kartą atkurti nelygiateisę ATR. Ir jau visai gyva atmintis apie dabartinius laikus, kai po Lietuvai draugiško Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski) žūties Smolensko tragedijoje (kalbama, kad kai kas Rusijoje ir Varšuvoje buvo suinteresuotas lenkų elito mirtimi) Lenkijoje sustiprėjo šliaužiančios ekspansinės tendencijos.

Vargu, ar ši sąvoka „šliaužianti ekspansija“ taikliai apibūdina dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie jau keletą metų nepajuda iš mirties taško. O žinomas istorikas Algimantas Liekis retorišku klausimu pavadintame straipsnyje „Ar reikia lietuviui bijoti LLRA ir jos lyderių Lietuvos Seime?“ nebe dozės sarkazmo rašo apie šiuolaikinį Trojos (pakeisk – Varšuvos) arklį Lietuvos parlamente, kuris jei ir ne išgąsdino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, tai bent sukėlė nerimo. Nebe reikalo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) savo interneto svetainėje džiūgauja: „Lietuva tai vienintelė valstybė, kurioje lenkai (išskyrus Lenkiją) realiai įtakoja valdžią. LLRA turi savo atstovus Seime ir Europos parlamente (susimąstykite, ne Lietuvos, bet LLRA – A.Liekio pastaba). Taip pat nemažai LLRA atstovų yra valdybose ar koalicijose savivaldybėse. Valdemaro Tomaševskio vadovaujama LLRA pasiekė persilaužimą Lietuvos politikoje…“

Keista, pastebi istorikas: šios tautinės mažumos atstovai į Seimą išrinkti net aštuoni, o lietuvių tautininkų, susijungusių į keturių partijų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ – ne kvapo. Kaipgi nepavadinsi lietuvių vieno valstybės veikėjo žodžiais – veršių tauta. Antai ir dabar, kai aplink naują valdančiąją daugumą sklinda skandalų ir kaltinimų baudžiamosiose bylose ratilai, apie pusė tautiečių labai patenkinti išrinktuoju parlamentu…

Žinoma, bijoti šios į valdžią agresyviai besiveržiančios mažumos ir jų smogiamojo elito LLRA būtų žema. Lietuviai, pakančiai savo žemėse sugyvenę su daugelio tautų atstovais, kol kas išsaugoja savo patriotines vertybes, savastį, toleranciją. Bet nerimas dėl to neišsenka.

Grįžkime prie juodojo scenarijaus.

Kiek turime geros valios?

Jau nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios kalbama, kad Varšuva Vilniaus krašto lenkams skiria milžiniškus pinigus, kad šie supirkinėtų nekilnojamąjį turtą ir žemę, kurią susidarius galimybei perduotų Lenkijos piliečiams. Ne paslaptis, kad šitaip mėginama sukurti stiprią materialinę bazė tiems lenkų radikalams, kurie gviešiasi į svetimą gerą ir niekaip negali užmiršti 1920-ųjų metų pergalingų žygių į Lietuvą. Kaip čia neprisiminsi stratego, istoriko ir filosofo generolo J.Pilsudskio (taip garbinamo Lenkijoje ir tebeliaupsinamo Lietuvoje) atvirų pažadų atkurti ATR III-ojo jos padalijimo 1795 m. ribose…

Turto gražinimas žydams – būdingas precedentas. Kaip prieš kelerius metus rašė Sarmatija.lt straipsnyje taip pat retoriniu klausiamuoju pavadinimu „Kam atiteks 500 mln. Lt vertės turtas: Lietuvos žydams litvakams ar žydų aferistams?“, „niekas tiksliai nežino, kokį turtą Lietuvoje iki 1940 metų valdė žydai. Teisingumo ministerijos duomenimis, vien kompensacijoms už negrąžintus natūra pastatus gali prireikti ne mažiau kaip 170 mln. litų. Kiek verti yra pastatai, kuriuos teks grąžinti, apskritai sunku pasakyti. Iš pradžių Lietuvos žydų bendruomenė valstybei buvo pateikusi pretenzijas į 1600 objektų. Peržiūrėjus archyvinius dokumentus, objektų sąrašas kas kartą vis trumpėjo. Jame šiuo metu yra 139 objektai, esantys daugiausia Kauno ir Vilniaus senamiesčiuose. Išankstiniais apskaičiavimais, pastatų vertė gali siekti ne mažiau kaip 500 mln. litų. Būtent į šį turtą kol kas pretenduoja žydai arba jų įsteigtas „Lietuvos žydų paveldo fondas“.

Taip portalas citavo laikraštį „Kauno diena“ 2009-ųjų birželį, o nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo. Lietuvos Seime 2011 m. birželio mėn. 21 d. buvo priimtas svarbus dokumentas gražiu pavadinimu „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas“ (trumpiau – Geros valios įstatymas). Šį pavasarį portale Alkas.lt buvo paskelbtas žydų religinės bendruomenės vadovo Maušos Bairako straipsnis vėlgi klausiamuoju pavadinimu „Gera valia ar gera afera?“. Jame teigiama, kad įstatymas tik supriešino bendruomenes, o realios naudos nedavė ir socialinio teisingumo neatkūrė.

Nesiimu analizuoti šio dokumento privalumų, bet pastebiu analogiją: Lietuvos lenkai dės visas pastangas, kad toks Geros valios įstatymas būtų priimtas ir jų tautinės mažumos atžvilgiu. Juk tiek dar turto, kurį esą turėjo Vilniaus krašto lenkai, neatiduota…

Ar yra pagrindo baimei?

O jeigu taip, tai – apetitas kyla bevalgant. Patekę į įstatymų leidimo instituciją ir vykdomąją valdžią, jų politikai eis toliau: pakeis Švietimo įstatymą, asmenvardžių ir vietovių rašymo principus, revizuos pagrindinės valstybinės kalbos esmę, kovos dėl privilegijų vietiniams lenkams, o Vilnija gali būti įteisinta kaip valstybė valstybėje (prisimename 1920 10 09 įkurtą marionetinę Vidurio Lietuvos valstybę – Litwa Środkowa, kuri 1922 03 24 buvo prijungta prie Lenkijos). Iš ten netoli ir ATR.

Ar tai iš fantastikos srities? Toli gražu. Kaip rašo istorikas A.Liekis, savo priešrinkiminėse kalbose LLRA vadas V.Tomaševskis partijos interneto svetainėje krašto žmonėms žadėjo: „Artimiausiu laiku dviejų ar trijų kalbų vartojimas atskirose vietovėse taps norma…“ Žadėjo, nors Lietuvos Konstitucijoje ir pabrėžta, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių.

LLRA interneto puslapiuose rašoma ir kaip lenkų „tautinės mažumos“ atstovas ir Seimo narys, Šalčininkų LLRA skyriaus pirmininkas Leonardas Talmantas lenkų konferencijoje gyręsis: „…Mūsų, Šalčininkų rajonas, savivaldybė pelnė net Europos komisijos diplomą už ryšių ir kontaktų su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vystymą …“. Bet juk tarpvalstybinius ryšius gal užmegzti tik valstybių vyriausybės, stebisi protu nesuvokiamais teiginiais istorikas. „O gal Šalčininkų-Vilniaus rajonai valdomi lenkų vadų yra jau atskiros valstybės? Patirtį turi. Dar 1989-1991 m. tų rajonų viršininkai – lenkai komunistai, mėgino užgrobti šį kraštą lietuvių kovų dėl Kovo 11-osios Akto – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metu, jie slaptai derėjosi su Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos komisarais dėl autonomijos, o jei jie tam nepritartų, tai bent prijungtų prie tuo metu dar gyvavusios SSRS, t.y. prie sovietinės Baltarusijos…“

Dar kartą savęs paklauskime: ar yra pagrindo baimei? Žinoma, tautos valia negali būti grindžiama nuolankumu ir baime. Tai pražūtinga. Taip įgyvendinami juodieji scenarijai.

O šias pastabas vėl norėčiau baigti istoriko A.Liekio straipsnio pastraipa. „Kol kas dar nėra sudaryta dokumentų, kas iš to krašto šiandieninių lenkų ar tokiais save laikančių yra okupantai-kolonizatoriai ar jų palikuonys, o tuo pačiu ar turi teisę gauti žemės ir pan., – rašo jis, – tačiau, kaip matyti iš istorinių archyvų duomenų, priešingai negu įsivaizduoja kai kurie Rytų Lietuvos lenkų ar sulenkėjusiųjų vadai, jų šaknys net Vilniaus krašte labai seklios – kol kas nepasisekė rasti tokio, kurios nueitų giliau XVI a. pabaigos, giliau pražūtingosios Lietuvos valstybei Liublino unijos pasirašymo (1569 m.). Ir tarp Vilniaus magistrato archyvų pirmuosius lenkiškus dokumentus tik iš to amžiaus aptinkame. Kur kas gilesnes šaknis Lietuvoje galima rasti turint rusus, žydus ir vokiečius. Taigi, ponai lenkų vadai, nori ar nenori, bet turės susitaikyti su tuo, kad jų tikroji istorinė Tėvynė yra Lenkijoje, kažkur už Vyslos į pietus, ar kitur, tik ne lietuvių etninėse žemėse. O jei Lietuvoje netapo piliečiais, jei nenori tokiais būti ir dirbti vardan nepriklausomos Lietuvos – tegu važiuoja į savo Tėvynę, arba būna Lietuvoje svečiais“.
Lojaliais nepriklausomai valstybei svečiais.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Pensininkas:

    Visko gali būti. Bent dabar ta linkme einame. Be vyresniųjų brolių gyventi negalime.

  2. sara:

    laikas junktis į kokią anti- organizaciją. Paskaitykite naują daugumos programos projektą ir jum akys apsitrauks migla…

  3. Mindaugas:

    Lietuvą gali išgelbėti tik naujas tautinio patriotizmo pakilimas.Priešingu atveju,po kokių dviejų dešimtmečių (o gal netgi greičiau) Lietuvos,bent kaip suvenerios valstybės,nebebus.Maža tauta,susirūpinusi tik materialine gerove,nėra verta turėti savo valstybę:ji anksčiau ar vėliau savo valstybę praranda.

  4. xxx:

    O jei Lietuvoje netapo piliečiais, jei nenori tokiais būti ir dirbti vardan nepriklausomos Lietuvos – tegu važiuoja į savo Tėvynę, arba būna Lietuvoje svečiais“.
    Lojaliais nepriklausomai valstybei svečiais.

    Tai teisinga ir kitoms Europos šalims.

  5. nuostabu:

    Negaliu atsistebėti persimainiusiu Iškausku.Geriau vėliau,negu niekada!

  6. Marta,:

    M. Tečer knygoje ,,Valstybės valdymo menas” skyrius apie ES pavadintas ,,Ašaros ir košmarai”. Ji nurodo, kad D. Britanija savo ir ES politikų buvo klastingai apgauta sprendžiant stojimo į ES klausimą. Ji teigia: ,,Aš įtariu, kad Europos idėja dideliu laipsniu naudojama apgaulei. Ne paprastai nacionaliniai interesai, o didžiulė daugybė grupinių ir klasinių interesų (ypač dabar) sėkmingai dengiami sintetinio europinio idealizmo mantija. Beveik religinis nuolankumas prieš žodį ,,Europa” eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija” (,,Iskusstvo upravlenije gosudarstvom“, Alpna pablišer, Maskva, 2003, p. 356).

  7. Marta,:

    Meksikietis Markos pastebi: ,,Liberalizmas – tai ir yra krizė, tapusi doktrina ir teorija…

    Vyksta naujas pasaulinis karas, ir šiuo atveju – prieš visą žmoniją. Kaip ir visuose karuose, jos tikslas – naujas pasaulio perdalijimas /…/ reiškiasi valdžios koncentracija valdžiai ir skurdo koncentracija skurdžiams.

    Naują melą mums parduoda kaip istoriją. Melą apie vilties pralaimėjimą, melą apie savigarbos pralaimėjimą, melą apie žmonijos pralaimėjimą. Valdžios veidrodis rodo mums cinizmo pergalę, melą apie liokaujaus pergalę ir melą apie neoliberalizmo pergalę.

    Vietoj žmoniškumo mums siūlo biržos rodiklius, vietoj garbingumo mums siūlo skurdo globalizaciją, vietoj vilties siūlo tuštumą, vietoj gyvenimo mums siūlo siaubo internacionalą”. (,, Markos“, Ultra. Kultūra, Jekaterinburgas).

  8. Marta,:

    ,,Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais: savomis represinėmis galiomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė išbraukta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba…Naujiesiems pasaulio šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinės vyriausybės įpareigojamos administruoti reikalus jų naudai.“ (Z. Bauman, ,,Globalizacija: pasekmės žmogui)

  9. Marta,:

    Matom, kad ne mes vieni išsigandę, nebesuvokiantys kas vyksta. Anglų exministrė Teče per vėlai suvokė Hayako-Friedmano neoliberalizmo teorijų apgavystę. Meksikietis, žydas Baumanas, žydaitė Naomi Klein, Chomskis ir daugelis kitų stebisi kartu su mumis ir visai nesidžiaugia Naujaja Pasaulio (ne)Tvarka.

    dėsiu štai dar vieno žydo citatą iš israelshamir.net/English/Eng7.htm

    In recent years with the American invasion of Afghanistan and Iraq, many others have come to share Schmitt’s realization that Liberalism is an aggressive global ideology calling for certain principles to be implemented world-wide by force of arms. These principles can be described either in positive or negative terms: a restaurant guest and an oyster would describe the arrival of Chablis and lemon in different ways. Much depends on whether you eat or you are eaten. Let’s have a look at the menu from a dual perspective.
    · Human rights OR denial of Collective Rights.
    · Minority Rights OR denial of Majority Rights.
    · Non-governmental ownership of media OR exclusive right of Capital to form public opinion.
    · Women rights and protection OR dissolution of family.
    · Homosexual unions OR denial of the sanctity of marriage
    · Antiracism OR denial of “the need for roots” in Weil’s terms.
    · Economic self-reliance, OR ban on social mutual help (in theological terms agape and charity)
    · Separation of Church and State OR freedom for anti-Christian propaganda and a ban on Christian mission in the public sphere.
    · Public elections of government («democracy»), limited by voters’ conformity to the liberal paradigm, OR denial of authentic self-determination.

  10. Marta,:

    siūlau redakcijai išversti visą wiki-leaks įkūrėjo Assangės draugo žydo straipsnį “The Tyranny of Liberalism
    By Israel Shamir”, nes jis išties labai įdomus. Sekuliarizuoti žydai jį laiko išdaviku.

  11. sara:

    Man rodos, Martai užplaukė debesėlis: pavardės iškreiptos, faktai netikslūs, siūlo tai, ką visi seniai žino… Neužimk erdvės.

  12. Akivaizdu, kad Česlovo Iškausko pateiktas ateities scenarijus yra visai realus.

    Jį iš esmės pakeisti įmanoma tik vienu būdu – visų pirma būtina galutinai likviduoti Rusijos imperiją, išdalinant ją į normalias tautines, imperijos užgrobtų autochtoninių tautų, valstybes,

    O tai gali padaryti tik pačios imperijos užgrobtos tautos – tame tarpe ir pati tikrųjų Rusų tauta, kuri jau baigia išnykti ir tampa “nacmeniška” mažuma ne tik imperijos užgrobtose žemėse, bet ir pačioje sostinėje Maskvoje rusų šiuo metu jau mažiau kaip 30 procentų (Rusai Maskvoje jau tapo mažuma http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=84&t=9784 ).

    Todėl mes privalome labai aktyviai remti (šiuo metu visų pirma propagandiniu požiūriu, pasinaudojant interneto teikiamomis galimybėmis) visas tas jėgas pačioje Rusijos imperijoje, kurios kovoja už imperijos likvidaciją – pradedant Kaukazo Imarato modžahedais ir baigiant Rusų nacionalistais (tikraisiais, o ne “žirinovskiniais”)).

    Imperija jau seniai braška per visas “siūles”, ir todėl bet koks rimtesnis ekonominis nuosmukis ar politinė krizė ją labai greitai “išsprogdintų”.

    Su Lenkija sudėtingiau.

    Nes formaliai žiūrint ji šiuo metu yra Lietuvos sąjungininkė – visų pirma NATO bloke.

    Ir, žinoma, bet kokiais rimtais Lietuvos nesutarimais su Lenkija pasinaudotų dar vis gyvuojanti Rusijos imperija.

    Tačiau tai nereiškia, kad dėl šios priežasties mes turime nuolaidžiauti.

    Štai, pvz., Latvija netaiko Latvijoje gyvenantiems lenkams jokių nuolaidų ir labai tvirtai laikosi latviškų vertybių gynimo politikos.

    Kartu neabejoju, jog ateis laikas, kada mums ir vėl eilinį kartą teks susiremti su Lenkiją ne tik propagandiniame, bet ir realaus mūšio lauke – NATO, kaip ir bet kokia panaši tarptautinė struktūra, nėra amžina.

    Turime ir tai labai aiškiai suvokti, ir ruoštis būsimoms realioms kovoms. O tam būtina turėti ne tik profesionaliai paruoštą armiją, bet svarbiausia – ir tokius “naujos kartos” ypatingai veiksmingus ginklus, kurie besąlygiškai atbaidytų nuo mūsų bet kokius potencialius priešus.

    Ir štai čia turėtų nesnausti mūsų mokslininkai – ypač fizikai ir genetikai (nesvarbu, kokiame pasaulio krašte ir kokios valstybės laboratorijoje jie šiuo metu dirba – mokykimės iš žydų bei kinų būti savo Valstybės bei Tautos patriotais).

    Pvz., daug ką ir labai veiksmingo galima pasigaminti ir mėgintuvėlyje, niekam per daug negarsinant. 🙂

    Beje, pasaulyje šiuo metu “bastosi” ir nemažai įvairių Sovietų karinėse laboratorijose sukurtų “priemonių”, įskaitant ir įvairius “lagamininius branduolinius užtaisus”. Taigi, jei ką pavyksta kur nors ką nors netyčia surasti iš tų “priemonių”, tai tikrai verta “pasidėti į sandėliuką”, žinoma, niekam nesigarsinant. 🙂

    Svarbu, kad atėjus išbandymų dienai turėtume ką “ištraukti iš skrynelės ar sandėliuko” ir pademonstruoti savo realias kovines galimybes ir turimas ypatingai efektyvias priemones.

    Nes kitaip, ir vėl, kaip 1991 m. sausyje, teks atkasinėti tėvų ir senelių užkastus senus automatus ir kulkosvaidžius bei kokį surūdijusi tanką….

  13. Lietuvis:

    Žygeivis kaip visada rašo protingai. Gal tik kelios pastabos. “[…] pačioje sostinėje Maskvoje rusų šiuo metu jau mažiau kaip 30 procentų”. O ką tai reiškia praktiškai? Kas tie nerusai? Juk tai daugiausia kultūriniu – lingvistiniu požiūriu surusėję asmenys. Nereikia tokio romantizmo. “Imperija jau seniai braška per visas “siūles”, ir todėl bet koks rimtesnis ekonominis nuosmukis ar politinė krizė ją labai greitai “išsprogdintų””. Ir vėl romantizmas. Rusų dabartinėje Rusijos federacijoje jei neklystu apie 80 procentų. Realiai atsiskirti gali Kaukazas. O kas daugiau? Tai apie kokį “braškėjimą” čia gali eiti kalba? Toliau rimtesni dalykai. Žygeivis šiuo metu pagrindiniu Lietuvos priešu laiko Rusiją, nors neabejoju, Žygeivis mato šiuo metu labai sparčiai vykstantį prielaidų Lietuvos prišliejimui prie Lenkijos formavimo procesą. Natūraliai kyla klausimas kaip savo savarankišką tautinį identitetą ir gal net juridiškai politinį savarankiškumą praradusi Lietuva galėtų pasipriešinti Rusijos agresijai, jei ir galėtų – koks tai būtų pasipriešinimas: ar savarankiškos tautos (kaip buvo pokario partizaninio pasipriešinimo atveju) ar lenkų kultūrai ir civilizacijai pasidavusios tautos pasipriešinimas? (XVIII a. pabaigoje ir XIX a. Lietuva juk taip pat priešinosi Rusijai, bet tai buvo sulenkėjusios bajorijos vadovaujamas pasipriešinimas. Ar Žygėivis sutiktų su tokia perspektyva? Tad kas šiuo metu mūsų pagrindinis priešas?

    • Priešų dalinimas į “pagrindinius” ir “šalutinius” yra tik grynai teorinė schema, tinkama teoretikų pokalbiams, tačiau realiame geopolitiniame gyvenime ji neturi jokios praktinės prasmės.

      Deja, bet nuo mūsų pastangų šiuo metu mažai kas priklauso – nes mes neturime tokių “svertų”, kuriais pasiremdami galėtume likviduoti pasirinktą “pagrindinį priešą”.

      Todėl mūsų atveju turime remtis esama realia geopolitine situacija įvairių mūsų priešų tarpe – tai yra žiūrėti, kuris iš priešų jau “pribrendo” ir jį jau įmanoma likviduoti.

      O mūsų uždavinys yra tą procesą pagreitinti, kiek tik tai nuo mūsų galimybių priklauso.

      Bet svarbiausia – mums reikia užmegzti gerus santykius su tais, kas tą priešą realiai ir likviduoja. 🙂

      Šiuo metu akivaizdi “silpniausia grandis” mūsų priešų “grandinėje” yra Rusijos imperija – kaip tik todėl aš ją ir miniu visų pirma.

      Ir tvirtinu, kad šiuo metu turime palaikyti tiek Kaukazo imarato modžahedus, tiek ir įvairių imperijos tautų tautines (nacionalistines) jėgas, įskaitant ir pačių rusų, kurie siekia šios perpuvusios imperijos likvidavimo.

      Baltarusijoje turime paremti tas baltarusių tautines jėgas, kurios skelbia baltarusių baltiškojo identiteto pirmenybę – “slavakalbių baltų”.

      Beje, ir Lenkijoje taip pat yra panašių judėjimų (“prūsų”, “jotvingių”, “galindų”).

      Taip pat turime labai gerai suvokti, jog geopolitiniu-kariniu požiūriu ateityje mūsų pagrindiniu strateginiu sąjungininku taps Ukraina, ypač kada ten į valdžią ateis ukrainiečių nacionalistai, kuriuos taip pat turime visapusiškai palaikyti.

      Latvija yra mūsų artimiausia giminaitė, tačiau jos realios galimybės paveikti aplinkines valstybes yra dar menkesnės nei mūsų, o vidinė tautinė padėtis daug blogesnė nei Lietuvoje. Todėl paramą Latviams turime teikti mes patys, o ne tikėtis, kad Latviai pajėgs mus išgelbėti kritinėse situacijose.

      Estija visada buvo labiau orientuota į Suomiją bei Skandinaviją, o ne į pietinius savo kaimynus. Turime aiškiai suprasti šią elementarią geopolitinę praktiką ir nekurti bergždžių vilčių apie “tris seses”.

      • Lietuvis:

        Visiškai sutinku, kad sąjungininkų reikia ieškoti visur, kur tik įmanoma, bet taip ir nesupratau, kodėl šiuo metu Rusija silpniausia grandis. Argumentų jūs nepateikėte. Ar Kaukazo atkritimas tai reikštų Rusijos kaip tokios subyrėjimą? Man rodos, kad šiuo atveju vadovaujamasi visiškai nepagrįsta analogija su Sovietų Sąjungos subyrėjimu. Tačiau juk SSRS rusų nebuvo net 50 procentų, o dabartinėje Rusijos federacijoje – 80. Galimas dalykas aš daug ko nežinau, bet tiek kiek man žinoma iš masinių informacijos prieomoinių realūs separatistinin judėjimai egzistuoija tik Kaukaze.

        • Visų pirma, realiai įvykęs Šiaurės Kaukazo “atkritimas” būtų tik pirmoji “grandis” visoje po to momentaliai prasidėsiančių “atkritimų grandinėje” – tuoj pat juo pasektų Totorija (ir visas Vakarų Sibiras, šiuo metu iš esmės apgyvendintas kaip tik totorių), Baškirija, Kalmukija, Jakutija, Tolimieji Rytai, Buriatija, Tuva, Altajus, finų tautų respublikos…).

          Antra – Rusijos imperiją labai aktyviai ardo ne tik milžiniškus resursus ryjančios problemos Kaukaze, bet ir visokių kitų įvairiausių vietinių “elitų” (tame tarpe ir rusiškų savo kilme) vis labiau augantis siekis valdyti savo regiono resursus – visų pirma gamtinių resursų (visi jie labai gerai žino ir mato, kaip puikiai gyvena nepriklausomybę gavusių Vidurinės Azijos ir Užkaukazės valstybių elitas – pvz., to paties anksčiau visai nuskurdusio Turkmėnistano, kur šiandien net Putinas stebėjosi kaip išgražėjo Ašchabadas, o gyventojai nemokamai gauna puikius butus)…

          Trečia – vis sparčiau augantis “demografinis” islamo faktorius (islamo “kylis”, aktyviai besiskverbiantis skersai visą imperiją nuo Šiaurės Kaukazo ir ypač nuo Vidurinės Azijos – ypač Pavolgiu ir Uralo regionu, bei musulmonų skaičiaus augimo “demografinis sprogimas” stambiuosiuose miestuose.

          Kaip tik todėl imperijos valdžia taip bijo būsimo karo Irane – juk tada papildomi milijonai musulmonų pabėgėlių plūstels per kiauras Vidurinės Azijos valstybių sienas tiesiai į Rusijos imperiją.

          O kartu plūstels ir masės puikiai parengtų bei ginkluotų modžahedų, “atsilaisvinusių” nuo karo Afganistane – JAV ir jos negausūs sąjungininkai šiame kare jau akivaizdžiai nepajėgūs vienu metu kovoti ir Irane, ir tuo pat metu dar ir Afganistane, Irake, Jemene, Somalyje, Čade, Šiaurės Afrikoje, “prilaikyti” Pakistaną….

          Tačiau Izraelis “juodai” spaudžia JAV, kad Iranas būtų sutriuškintas.

          Ir kol kas tik “nebaigtas karas” Sirijoje bei nesutriuškintas Palestinos HAMAS “prilaiko” nuo rimto karo su Iranu.

          Bet ten viskas jau akivaizdžiai artėja į Asado režimo žlugimą. Rusijos kariniai strategai ir “patarėjai” labai stengiasi, kad jis nežlugtų, bet tai jau tik konvulsijos.

          Taigi, karas su Iranu yra kelių mėnesių, o gal net ir savaičių klausimas – su visomis iš to išplaukiančiomis geopolitinėmis pasekmėmis, tame tarpe ir Rusijos imperijai.

          P.S. Paskaityk įvairią informaciją skyriuje:

          Rusija (Zaliesė – galindų Užmiškis, Mazgava – vėliau Moskovija) – istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis
          http://lndp.lt/diskusijos/viewforum.php?f=84

  14. Lietuvis:

    Beje, priešus, Žygeivi, į pagrindinius ir nepagrindinius faktiškai dalijate jūs pats, pabrėžtinai akcentuodamas kad pirmiausia reikia pasiekti Rusijos subyrėjimo, o jau paskui esą lauks kovos su Lenkija po NATO subyrėjimo. Tiesa, dabar jūs pabandėte paaiškinti savo tokį “kovos objektų” paskirstymą, teigdamas, kad Rusija silpniausia grandis, bet kuo tas jos silpnumas pasireiškia man taip ir liko neaišku.

  15. Lietuvis:

    Žygeivi, svarbiausia, kad abu atrodo esam patriotai. Aš noriu kad lietuvių tauta po daugelio šimtmečių tamsos pagaliau taptų savimi – galinga, savimi pasitikinčia tauta. Tikiu, matau, kad tamsta taip pat to nori. Tas svarbiausia. Visa kita – detalės.
    Bet keletas pastabų ir dėl tų “detalių”. Žygeivi, visi žino ir Totoriją, Baškiriją, Buriatiją, Tuvą, Altajų ir finų tautas ir panašiai ir panašiai. Tačiau visa tai tik potencialus veiksnys. Tam, kad tai taptų realiu politiniu veiksniu, reikalingas didžiulis darbas. Pačios iš savaime bent jau finų tautos mano manymu jau nebegali tokiu veiksniu tapti. Jas galima tik reanimuoti. Vietinis administracinis separatizmas, islamo faktorius… Žygeivi, visi šitie dalykai yra žinomi. Tik nepervertinkim jų, nepasiduokim iliuzijai, kad tai neišvengiamai ir netrukus prives prie Rusijos subyrėjimo. Jokios momentaliai prasidėsiančios “atkritimų grandinės” artimiausiu metu – kaip jūs rašėte kažkuriame kitame interviu – “dienų ar mėnesių klausimas” – mano manymu nebus.
    Karas su Iranu neišvengiamas. Kaip neišvengiamas ir trečiasis pasaulinis karas. Gal Rusijos valdžia ir bijo karo Iranu, bet manyčiau bijo taip, kaip bijojo Hitleris karo dviem frontais ir todėl pradėjo karą su SSRS, siekdamas užkirsti kelią Stalino įsiveržimui į Vokietiją. Žygeivi, sprendžiant iš jūs komentarų, jūs neįvertinate kai kurių faktorių. Jūs gal nematote kaip intensyviai apdorojama rusų sąmonė per įvairiausias masines informacijos priemones (ir apdoroja ne Putino režimas, bet pačių įvairiausios nuo valdžios nepriklausomos ezoterinės ir kitokios grupės). Jos esmė tokia – ateina naujasis amžius, amžius su visai kita pasaulėžiūra – holistine pasaulėžiūra, nauju mokslu, naujomis technologijomis, naujais žmonių santykiais. Ir būtent Rusija yra vedlė į šį humanizmo amžių. Neabejoju, kad tokie tikslai, siekiai bent potencialiai yra labai patrauklūs rusams. Pažiūrėkim iš pačių rusų pozicijų – kas jiems patraukliau – ar nedidelė nacionalistinė Rusija dabartinės Rusijos federacijos europinėj dalyje ar humanistinė į naująjį – holisitinį – amžių žmoniją vedanti Rusija? Gal į tą amžių ves ir kraujo marios – trečiasis pasaulinis karas – bet ką padarysi. Gėris kainuoja. Ar negalėtų tai būti patrauklu rusams?
    Vienu žodžiu, Žygeivi, žvelkim dar giliau, dar plačiau. Daug yra faktorių, kurie lems pasaulio ir Lietuvos ateitį.

    • Faktorių tikrai daug, tačiau pagrindinė judėjimo kryptis – link galutinio imperijos subyrėjimo – nuo to nesikeičia.

      Klausimas iš esmės tik vienas – kiek tai pareikalaus aukų: ir pačioje Rusijos imperijoje, ir jos kaimynėse…

      P.S. Dėl RF gyventojų statistikos

      http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9D%D0%B0%D1%81%D0%B5%D0%BB%D0%B5%D0%BD%D0%B8%D0%B5_%D0%A0%D0%BE%D1%81%D1%81%D0%B8%D0%B8

      “Численность постоянного населения России на 1 октября 2012 года составила 143,3 млн человек.”

      Национальный состав России
      http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9D%D0%B0%D1%86%D0%B8%D0%BE%D0%BD%D0%B0%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D1%8B%D0%B9_%D1%81%D0%BE%D1%81%D1%82%D0%B0%D0%B2_%D0%A0%D0%BE%D1%81%D1%81%D0%B8%D0%B8

      Dėl čia dažnai minimo rusų procentinio skaičiaus (80 procentų visų Rusijos imperijos gyventojų), tai priminsiu seną, dar sovietinių laikų išmintį: “yra melas, didelis melas ir statistika”. 🙂

      Ir tai akivaizdu, kada pažvelgiame į gyventojų tautinę statistiką buvusiose SSSR respublikose – visur be išimties ten buvęs iki 1990 m. rusų skaičius (tiek absoliutus, tiek ir ypač procentiškai) po 1991-1992 m. labai staigiai sunyko.

      Be abejo, dalis tų rusų sugrįžo į Rusijos imperiją, tačiau nemaža dalis labai greitai prisiminė savo tėvų bei senelių tautybes.

      Lygiai ta pati situacija šiuo metu ir vadinamosiose “nacionalinėse” Rusijos imperijos “respublikose” – nors jos vis dar tebėra imperijos “suvalgytos”, bet vis tiek rusų procentinis ir absoliutinis jų skaičius ten labai staigiai mažėja.

      Aš jau nekalbu apie Šiaurės Kaukazą, kur rusų daug kur liko tik procento dalys, tačiau ir Tuvoje, Jakutijoje, Totorijoje, Baškirijoje ir kitur vyksta lygiai tie patys “išrusinimo” procesai.

      Kitaip sakant, rusų skaičius santykinai didelis tik tam tikruose regionuose (visų pirma europinėje Rusijos imperijos dalyje, ir tai tik “kaimiškose” srityse).

      Tačiau didžiuosiuose miestuose rusų demografinė padėtis irgi visai tragiška – Maskvoje rusai iš tikrųjų besudaro tik 30 procentų ( http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=84&t=9784 ) , kiek daugiau jų Peterburge. Taip pat ir Vakarų Sibiro, Tolimųjų Rytų, Primorės stambiuosiuose miestuose rusų skaičius labai sparčiai mažėja.

      Štai gana įdomus “oficialus” žemėlapis:

      http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/8/88/Russians_in_Russian_regions_2010.png

      Deja, juo pasitikėti neverta, tačiau tendencijos akivaizdžios…. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: