A. Butkus. Nevienadienė baltų vienybė

Rugsėjo 22 d. Lietuvoje ir Latvijoje švenčiama Baltų vienybės diena. Tą dieną 1236 m. lietuviai ties Šiauliais sumušė iš plėšikavimų grįžtančią Kalavijuočių ordino kariuomenę, o jos likučius pribaigė žiemgaliai. Istorijoje šis įvykis žinomas Saulės mūšio vardu. Jo reikšmė buvo didžiulė – Kalavijuočių ordinas po pralaimėjimo taip ir neatsigavo, o sulaukę 1237 m. pavasario šio ordino likučiai susijungė su Prūsijos kryžiuočiais ir tapo Teutonų ordino padaliniu, pavadintu Livonijos kryžiuočių ordinu.

Mindaugo Lietuva gavo atokvėpį iki 1244 m., per kurį sėkmingai priešinosi mongolų ekspansijai Rytuose ir plėtė valstybę dar iki galo nesuslavėjusiose rytinėse baltų žemėse.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kalavijuočių pusėje kovėsi ir dalis pavergtųjų baltų (latgaliai, gal ir sėliai) ir finų (lyviai, estai), nes vokiečiai varė į savo kariuomenę nukariautųjų tautų vyrus. Be to, kronikos mini ir 200 pskoviečių karių (iš jų namo grįžo tik kas dešimtas). Iš viso vokiečių pusėje buvo apie 4 500 karių; liko gyvų tik apie 500. Pirmasis popiežiaus palaimintas kryžiaus žygis į Lietuvą buvo visiškai sužlugdytas.

Pasak istoriko Tomo Baranausko, žiemgalių dalyvavimas persekiojant bėgančius kalavijuočius nebuvęs spontaniškas. Tai buvo suderinta ir koordinuota su lietuvių puse. Pagaliau ir pats mūšis vyko Žiemgalos žemėje, kuri driekėsi nuo Mūšos baseino iki Rygos įlankos, tad nereikia stebėtis, kad nuolat žiemgalių gnaibomi kalavijuočių kariuomenės likučiai Rygą pasiekė tik pačioje rugsėjo pabaigoje.

Baltiškasis solidarumas

Kai kurie istorikai linkę akcentuoti XIII–XIV a. žinomas baltų tarpusavio kovas ir intrigas. Jų tikrai būta. Kronikos rašo apie kunigaikščio Žvelgaičio žūtį nuo žiemgalių rankų 2004 m., Mindaugo Livonijos kryžiuočiams dalytas baltų žemes mainais į krikštą (1251 m.) ir į karūną (1253 m.), Vytauto dažną žemaičių stumdymą Prūsijos kryžiuočiams už pagalbą kovojant dėl valdžios Lietuvoje ir pan.

Beveik neakcentuojama Lietuvos parama kuršiams po Saulės ir Durbės mūšių ir savų interesų gynimas Šiaurės Kurše. Neakcentuojama tai, kad, galutinai pralaimėję kovas su kryžiuočiais, į Lietuvą ieškoti prieglobsčio bėgo ir prūsai, ir jotvingiai, ir kuršiai. 1290 m. netekę savo paskutinės pilies Sidabrės (prie Joniškio), į Lietuvos gilumą pasitraukė 10 tūkst. žiemgalių.

Šimtmetį trukusi giminaičių baltų kova neleido kryžiuočiams visomis jėgomis pulti Lietuvos, o bėgliai vėliau stiprino ją gyvąja karine jėga.

Baltų etnines žemes puikiai suvokė ir vėlesni Lietuvos valdovai. H.Vartbergės kronikoje (XIV a. antroji pusė) rašoma, kad kunigaikščiai Algirdas su Kęstučiu Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV Liuksemburgiečio pasiuntiniams 1358 m. pažadėjo priimti krikščionybę su sąlyga, kad Lietuvai bus atiduotos jų nusakytos žemės.

Iš to nusakymo aiškėja, kad Lietuva pretendavo į Šiaurės Prūsiją, taip pat į Livonijos valdomas šiaurines Kuršo, Žiemgalos, Sėlos žemes ir beveik visą Latgalą. Ginče dėl Žemaitijos 1413 m. Vytauto atkirtis Prūsijos ordino įgaliotiniui Kuchmeisteriui, kad prūsai yra buvę jo, Vytauto, tėvų žemė, pažadas reikalauti jos iki Osos upės kaip savo tėvų palikimo ir ironiškas klausimas, o kur esąs Ordino tėvų palikimas, irgi rodo, kad Vytauto pretenzijos buvo pirmiausia į kryžiuočių valdomas baltų žemes.

Vieninteliai broliai latviai

Po visų karų, negandų iš gausios baltų šeimos likome tik mes ir latviai. Siena su Latvija yra pati seniausia šiame regione, tokie pat seni yra ir abiejų tautų ryšiai abipus sienos. Latviai (kaip ir estai) savo valstybę sukūrė tik 1918 m., tačiau civilizavęsi vokiečių kultūros aplinkoje, jie kultūra ir tautine savimone nuo XIX a. vidurio gerokai lenkė mus, lietuvius, patyrusius kultūrinę rusų ir lenkų priespaudą.

Latvių kalba dėl kelis tūkstantmečius trukusios finų kalbų įtakos labiau nutolo nuo baltų prokalbės, labiau sumodernėjo. Panašiai atsitiko ir anglų kalbai, kuri dėl lotynų ir vėliau prancūzų kalbų įtakos tapo kur kas modernesnė už kitas germanų kalbas – vokiečių, švedų, danų ar ypač islandų.

Nevienoda ir pati lietuvių kalba, jei imsime jos visumą, t.y. su visomis tarmėmis. Juo labiau į šiaurę, juo tos tarmės modernesnės. Ypač sumodernėjusi yra žemaičių tarmė, kuriai didžiulę įtaką padariusi kuršių kalba, jos substratas. Ir atvirkščiai – juo labiau į pietus (juo arčiau buvusių archajiškų prūsų ir jotvingių), juo mūsų tarmės senoviškesnės. Tokios yra dzūkų ir suvalkiečių tarmės ir iš dalies pati bendrinė lietuvių kalba, kuri susiformavo suvalkiečių ir iš dalies Prūsijos lietuvių tarmių pagrindu.

Kaunas ir Latvija

Iš visų Lietuvos didmiesčių būtent Kaune galima rasti daugiausia latviškų ženklų. Nuo 1930 m. iki pat antrosios sovietų okupacijos (1944 m.) čia dirbo latvis architektas Karolis Reisonas (Kārlis Reisons). Jo autorystei priklauso Prisikėlimo bažnyčia ir jos mažytė kopija – Evangelikų reformatų bažnyčia E.Ožeškienės g., dabartiniai KTU Centriniai rūmai, Žemės ūkio rūmai K. Donelaičio g., taip pat Laisvės paminklo postamentas ir kt.

Drauge su kitais architektais K. Reisonas projektavo Karo muziejaus ansamblį (su Vladimiru Dubeneckiu ir Kaziu Krikščiukaičiu), „Pienocentro“ rūmus Laisvės alėjoje (su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu).

Kaune darbavosi prof. Eduardas Volteris, vienas iš Lietuvos universiteto statuto autorių. E. Volteris buvo plataus akiračio humanitaras: archeologas, istorikas, etnografas, filologas, dirbęs universitete iki 1934 m. Mirė Kaune 1941 m. gruodį, palaidotas Senosiose miesto kapinėse (dab. Ramybės parkas; naikinant kapines, kapas buvo sulygintas su žeme).

Kaunas garsus ir tuo, kad čia buvo latvių kalbos dėstymo Lietuvoje pradžia – ji dėstyta nuo pirmųjų Lietuvos universiteto įkūrimo metų.

Tarpukariu Kaune vaisingai darbavosi Lietuvių ir latvių vienybės draugija, į kurios veiklą buvo įsitraukę rašytojai, visuomenės veikėjai, kai kurie politikai.

Po dabartinio „Akropolio“ stogu išsaugotos latvių pramonininkų įkurto „Kauno audinių“ (latviškai „Kauņas audums“) fabriko sienos.

Kauną garsina ir pokario bei dabartiniai kauniečiai latviai ar su latvių kultūra susiję lietuviai. Kaune darbuojasi skulptorius Robertas Antinis, rašytojas ir publicistas Laimonas Inis, lietuvė vertėja Renata Zajančkauskaitė. Kaune Vytauto Didžiojo universitete 1995 m. atidarytas Letonikos centras – iki šiol vienintelis tokio pobūdžio centras Lietuvoje.

Paradoksas

Kaunas garsėja dar ir tuo, kad jis, deja, neturi nė vieno partnerio Latvijoje. Šalių, su kurių miestais Kaunas draugauja, sąraše yra Estija, Rusija, Lenkija, Švedija, Norvegija, Suomija, Čekija, Ukraina, Italija, Vokietija, net JAV, Argentina ir Kinija, bet Latvijos nėra.

Tarsi Kaunas būtų Latvijai paskelbęs karą. Ar tiesiog nepripažįsta šios šalies. O giriamasi, kad Kaunas – pats lietuviškiausias, pats baltiškiausias Lietuvos miestas. Ar tikrai?

Autorius yra VDU profesorius, Letonikos centro vadovas