V.Baškys. Lietuva – viską aš tau paaukosiu (2)

A.Juozapavičius

Mąstydami ir kalbėdami apie Lietuvos valstybę – aiškiname savo istorijos vingius, savo pačių dvasią, darbus ir žygius. Kasmet Vasario 16-ąją valstybės atkūrimo minėjimuose prisimename, jog amžių bėgyje subrandintos tautos galios nepriklausomybei XIII a. karaliaus Mindaugo buvo inkrustuotos Lietuvos karalystės karūna. Istorinė tautos suvereniteto raiška Europoje tapo pasiekimu, kuris visais amžiais įkvepia tautą nacionalinio savarankiškumo puoselėjimui.

Tąja dvasia lietuviai po patirtų valstybingumo sprūdžių, lenkinimo bei rusinimo poveikio pakilo savarankiškos valstybės atkūrimui. Etnografinė tauta ir pažangios inteligentijos atstovai pakilo laisvės siekiu – būti savais savajame krašte. 1917 m. vasario 16-ąją signatarai pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, o atkuriamos valstybės gynybai buvo ugdomas tautos karių ryžtas ir patriotinė nuostata. Krašto gynybos dvasia brendo atokiai nuo Lietuvos Rusijoje, kur lietuvių politiniai veikėjai tomis mintimis dalijosi su aktyvesniais lietuviais karininkais.

Karo audros nublokštas į Rusijos gilumą, karininku tapęs Antanas Juozapavičius, būdamas atokiai nuo Tėvynės, veržėsi arčiau prie gimtinės, būti jai naudingas. Nuo mokyklos laikų turėdamas draugų Latvijoje jis išsirūpino perkeliamas į latvių karinį dalinį Latvijos – Estijos pasienyje, Valkoje. Čia kartu su latviais ir tame pulke tarnavusiais lietuvių kariais fronto apkasuose įgijo karinę patirtį, subrandino kovinį ryžtą nepriklausomybės gynybai.

Tuo pat metu gilindamasis į tautinės kariuomenės kūrimo galimybes Antanas suvokė, jog nėra kito pasirinkimo. Latvių patirtis kuriant savarankišką dalinį padėjo burti lietuvius karius į atskirą dalinį. 1917 m. gegužės 11-12 dienomis Antanas Valkoje surengė lietuvių kareivių suvažiavimą. Taip Pirmojo pasaulinio karo žaizdre, Rusijos fronte tarpusi lietuviška dvasia ėmė telktis į branduolį. Tautos karių ruošimas stoti į kovą už Tėvynės laisvę iškėlė jauną karininką į priešakinę krašto gynybos poziciją, tapo ryškiu jo žygdarbio momentu.

Valka įėjo į Lietuvos karo istoriją, Valkoje suplazdėjo atkuriamos Lietuvos kariuomenės pulsas – karių širdyse užsidegė ryžtas grįžti į savo kraštą ir jį ginti. Atminkim ir savo širdyse jauskime karžygio rūpesčio žodžius, tartus kariams: „Motina Lietuva verkdama laukia šviesesnės ateities. Mums reikia rengtis į darbą”. A.Juozapavičius dalyvauja Rusijos lietuvių seime, kur politinių rūpesčių dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikloje jis tapo lietuvių karinio dalinio kūrimo veiklos spiritus movens. Jis dalyvauja suvažiavimuose, delegacijose, tapęs atskirojo lietuvių bataliono vadu Vitebske ruošia karius grįžti į Lietuvą.

Bendraudamas su politiniais veikėjais A. Juozapavičius 1917 m. birželio mėn. Smolenske subūrė lietuvių karinių dalinių organizavimo komisiją, kurioje dalyvavo Valstybės Dūmos atstovas Martynas Yčas, karininkai P.Klimaitis, J. Laurinaitis, L. Vaitiekūnas. Komisija įgaliojo A.Juozapavičių vykti į Atskirąjį lietuvių batalioną Galicijoje, padėti spręsti organizacinius klausimus. Jam teko atremti Rusijos bolševikų ir lenkų spaudimą įsijungti į jų dalinius.

Kas gi buvo šis neįtikėtinai staigiai iškilęs kariuomenės kūrimo pradininkas? Tai 1894 m. vasario 13 d. Šiaurinėje Lietuvos dalyje prie Pakruojo – Pasvalio rajonų ribos gimęs Antanas Juozapavičius. Dvidešimt penkerių metų jaunikaitis įgytu profesionalumu, nepaprastomis valios pastangomis ir ryžtu iškilo į Lietuvos krašto gynybos aukštumą – jis ir karys, karininkas, karinių padalinių kūrėjas ir jų vadas; jis aukščiausiame poste greta Valstybės ir krašto apsaugos vadovo, Lietuvos karo diplomatas.

Pedagogas Karolis Dineika, gilindamasis į psichologinius A.Juozapavičiaus biografijos bruožus, siekė įžvelgti jo sielos gelmes ir atskleisti savitus didvyrio būdo bruožus, jo pasaulėjautą, kuri atvedė jį prie didžiausio žygio. Knygoje „Lietuvos karžygis Antanas Juozapavičius“ (1926 m.) rašė: „Yra kažkas, kas aukščiau kasdienybės. Jo gyvenimas – tai patrioto, tautos kario kilimas, savita moralinė patirtis, nacionalinė raiška. Jaunatviškas polėkis, grožis, emocijos ir greta – plieninė valia“. Visa tai apgaubta kažkokiu jautriu dvasiniu paslaptingumu.

Tautos meilės savai žemei istorinis jausmas primena baltų karių vienybės istoriją, bendros kovinės patirties paveldą, kuris itin ryškus nuo Saulės pergalės. Ši rugsėjo 22-osios pergalė Lietuvoje ir Latvijoje minima kaip Baltų vienybės diena. Rygoje Laisvės paminklo Saulės kautynių panoramoje budi valingas tautinis protrūkis, latvių-lietuvių vienybė. J.Rainis rašė: „Mums, latviams, ne tas pats, ar mes pažinsime lietuvių sielą, ar ne, likimas lems sieloms susilieti. Gerai, jei tai įvyks taikos ir laimės laikais“. Tautos vienybės nuostata latvių nepriklausomybės kovų dalyvis rašytojas plk. Raimondas Bebris poemoje „Baltasis raitelis” išreiškė: „Lietuva, tėviške mano, / Viską aš tau paaukosiu / Širdį, gyvybę tau duosiu“. Didvyrio atminimui poema išversta į lietuvių kalbą („Trimitas”, 1939. Nr. 25).

Mūsų amžiaus karys ir praeities karžygiai – vientisa gynybinė grandinė. Tėvynės meilė ir ryžtas visada bus aukštuoju kario dvasios idealu. Greta kitų paminklinių simbolių 1989 m. ėmus minėti Didžiąją pergalę Saulės mūšyje prie aukščiausio Lietuvos Juozapinės kalno, jo pavadinimo ir A.Juozapavičiaus vardų semantinio ryšio paskatinti Didvyrio pagarbai ir atminimui pastatėme paminklinį akmenį, kuriame įrašyti jo tarti žodžiai: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“. Saulės mūšio vietoje, Pamūšio muziejuje (greta kitų to krašto karžygių stendų) yra ir didvyrio A.Juozapavičiaus. Čia ne kartą atkreiptas dėmesys, jog iki šiol jam nėra suteiktas prideramas Lietuvos karininko aukščiausiasis laipsnis.

A.Juozapavičiaus gimtadienis primena žygdarbį, kuriant krašto gynybą, o Alytaus žygyje jis atstovavo visos tautos garbę, drąsą, tradicijas. Tapdamas didvyriu jis teikia pavyzdį kitiems. Karolis Dineika rašė: „Pirmo pulko vadas tapo iškiliu herojumi, buvo narsus ir pasiaukojo, bet jo sukurta kariuomenė liko“. To negalima užmiršti, nes viskas būtų negrįžtamai išnykę, jei narsiausi tautos sūnūs nebūtų laiku paėmę į rankas kalaviją.

*

Krašto gynybos kovose A.Juozapavičiaus įkurtas pulkas neteko 3 karininkų ir 62 kareivių, bet 1939 m. spalio 28 d. kartu su Vilniaus rinktine įžygiavo į atgautą istorinę Lietuvos sostinę Vilnių. Antanas, išvykdamas iš Vilniaus į Alytų, savo dienoraštyje įrašė tai, ką sakė kariams: „Sudiev, Vilniau! Sudiev, Lietuvos sostine! Greit nesimatysime. Gal ir daug teks nukentėti, daug ašarų ir kraujo pamatyti. Gal tu į lietuvių pardavikų nelaisvę pakliūsi ir vėl būsi prie ko priskirtas. Būk ramus! Neilgam! Išvaduos tave Lietuvos sūnūs”.

Tai tapo Lietuvos kariuomenės kūrėjo testamentine nuoroda – grįžti į Vilnių! Tačiau jis iki šiol tebėra Alytuje, kur tuometinėmis sąlygomis buvo palaidotas. Jo palaikus dera perkelti į Laisvės gynėjų panteoną Vilniuje, kuriame pagerbiami įžymus kariai, Sausio 13-osios, Medininkų tragedijos aukos, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei žmonės, į kur perlaidoti netgi 1812 metais žuvę Napoleono armijos karių palaikai, rasti Šiaurės miestelyje. Vilnius, į kurį jis veržėsi ir atliko istorinę kariuomenės kūrimo misiją, laukia sugrįžtančio karininko.