Virginija Maksvytytė, www.tautosjaunimas.lt
„Pagalvojau, kad žmogus gali būti kitų žmonių, jų gyvenimo akimirkų priešininku, bet negali būti priešiškas šaliai: jonvabaliams, žodžiams, sodams, upėms ar vakarų vėjams“ – Jorge Lius Borges
Toks mėlynas… su vos keletu matomų plunksninių debesų virš galvos. Net nepatikėtum, kad dangus per gerą pusvalandį sugeba tapti pilkšvu, rūsčiu. Virš liaunų berželių praūžia viesulas. Lenkia šakeles žemėn, o šios, lyg iš baimės baramos Tėvo, tik kukliai paklūsta. Nebėra aplink paukščių: nebekalena gandras kviečiantis pačią, aplink negirdėti lietuvio ausims tylų vakarą taip įprasto „ku kū“, tai ir neskaičiuoju nė metų, nė pinigų… Tik kregždės skraidžioja žemai. Toks ženklas reiškė daug: vidurvasary pamatę jį senoliai skubėdavo į laukus krauti šieno vežimų, o per bulviakasį spėriai versdavo vagas, kad tik suspėtų paimti tai, ką ši mylinti Žemė jiems dovanoja.
Prieš keletą savaičių portale DELFI buvo uždavinėjamas klausimas tautiečiams: ar jie jaučiasi reikalingi Lietuvai. Nedvejodama padedu varnelę ties atsakymu „taip“. Paskui sekundei pagauna smalsumas, ką atsakė šio portalo lankytojai. Aikteliu – 75 % atsakiusiųjų jaučiasi nebereikalingais savo valstybei, o 14 % niekada apie tai nesusimąstė. Tarp komentarų tūkstantis vienas nusiskundimas apie keliamus mokesčius, keletas keiksmų vyriausybei ir šimtasis noras ieškoti laimės Anglijos braškių tyruose…
Tada svarstau, gal čia aš kažko nesuprantu, nes vis dar jaučiuosi reikalinga Lietuvai. O gal ta mano Lietuva, kartkartėmis meiliai vadinama Gintarėliu, kažkokia kitokia nei daugumai tautiečių. Bandau versti istorijos puslapius atgal. Iš pradžių nusikeliu į Jotvingių žemę: ilgu drabužiu apsitaisęs senolis stovi virš lauko kalbėdamas maldą dievams, kad rugiai užderėtų. Moterys šukuodamos linus pradeda dėlioti dainos eilutes. Monotoniškas darbo ritmas girdimas penktoje kartoje tos pačios giminės vis prisimenant dainą. Paskui ją bandys užrašyti lotyniškais rašmenimis Liudvikas Rėza. Antanas Baranauskas, parimęs prie balanos, bando aprašyti Lietuvos girių didybę. Vis lietuviškos gamtos ratais sukasi Kristijono Donelaičio „Metai“ – veikalas atstovaujantis šalies filosofijos pradmenis. Uždraudus spaudą, Nemunas ir bebaimiai knygnešiai gelbėja Lietuvos ateitį. Miškas glaudžia partizanus, o susikibę Baltijos kelyje, lietuviai su ašaromis akyse ir ta pačia senolių daina lūpose. Senolių, kurie augino duoną ir sūnus, dėkojo dievams ir Žemei.
Mes dažnai pamirštam, kad žmogų augina Žemė. Lietuva – ne vien administracinis vienetas, ne vien bloga ar gera valdžia, ne mokesčiai… Tas kraštas, už kurį verta kovoti tampa tik tada labai brangus, kai pradedi jausti jam ryšį: nepamiršti pavasary alyvos sodo gale, užburia plaukiančių rugių jūra, girdi lakštingalą po lietaus, apsvaigsti nuo liepžiedžių kvapo… Esi persisunkęs aplinkos, kurioje gyveni, o ji ir formuoja tautiškumą – savitą žvilgsnį į pasaulį. Gali būti nebereikalingas mokesčių sistemai, bet amžiams būsi mylimas Žemės, kurioje vaikščiojo ištisos kartos prieš Tau gimstant.
“…amžiams būsi mylimas Žemės, kurioje vaikščiojo ištisos kartos prieš Tau gimstant.” -Čia tai bent požiūris!
stipriai parašyta
——-
O gal ta mano Lietuva, kartkartėmis meiliai vadinama Gintarėliu, kažkokia kitokia nei daugumai tautiečių
——-
Šekit ir “Gintarėlio” autorių
S. Nėris
Lietuva laisva
Koks gražus mažytis mūsų kraštas!
Kaip lašelis tyro gintaro.
Myliu jį seniai audimų raštuos
Ir dainose kaimo gimtojo.
Gintarėlį tau nešu ant delno,
Baltijos lašelį tą nublankusį —
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu kaip saulę rankose.
Lietuva skambės tautų brolijoj
T S R S skambiausioji styga.
Lietuva grobikų jau nebijo:
Budriai saugo milžino jėga.
1940 m. okupacija S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (išrinkta AT deputate) prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, ji perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.
S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje periodikoje išspausdino poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pradžioje išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais. S. Nėris aktyviai dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 m. sausio 12 d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.
1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą, kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai”, „Tėvynė”, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos” ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova.
A. Venclova
Vaikai prie lenino paminklo
Žiūrėki — atviri keliai
Visur tėvynėj didelėj:
Į mokslą mintį smeik giliai,
Kaip leninas, dar vaikas.
Mylėki staliną, draugus,
Tėvynės fabrikus, laukus,
Augink jaunystėje sparnus —
Ateis greit skristi laikas.
S. Nėris
Poema apie staliną
Jau laisvės girdime garsus, —
Mokėsime ją saugot!
Mums vardas stalino šviesus —
Kaip tikro tėvo, draugo.
Jo vardas plienas! Dievaži,
Jam visa žemė lenkiasi, —
Ta žemė nuostabiai graži, Siurbėles nutrenkusi.
Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį:
Galingi stalino pečiai
Laužia vartus į saulę.
——————————–
straipsnio nesupratau, nors užvadinimas – žiauriai patiko…
Nesitikėjau, kad čia bus pradėta skleisti Tėvunės išdavikės “kūryba”.
:DDDDDDDDDDDDDDDDDD
Dekoju autorei. Lietuva tukstantmeciu istorijoj pergyveno ivairiu laikotarpiu…Ir taikos laikotarpi.paskui tautu kraustymosi,karo laikotarpi. (6 amzius) religijos keitesi,paskui kryziuociu atsikraustymo laikotarpis-prievartinis religijos keitimasis..Kur dabar tie kyzuociu ordinai? amzina atilsi..Dabar arteja vel tautu kraustymosi laikotarpis (atsikraustymo)…manau ner ko bijot,svarbu bukim tarp savo dievo ar dievu,tarp savo zmoniu…praeis isgastis,pradesim kilti,visi bloga linkintys mums istiks kryzuociu ir komunistu likimas…zeme gali apsivalyt ir apsivalo,tik kantri labai…
Virgut,daugiau rašyk,tai kaip oras po lietaus dustančiam LIETUVIUI,globalizmo-materializmo pelkėje,RAŠYK.SEKMĖS.
Labai gražu, Virginija. 🙂 Gal ne veltui tavo vardo reikšmė kaip romėniškos vaidilutės 🙂
a
Labai gražiai parašyta. Nuoširdu 🙂