M.Kundrotas. Vaiduoklių karalystės

Belgijos institucinė krizė, Helvetijos projektas ir Palestinos pripažinimo dilema skatina išsamiau apžvelgti dirbtinių nacijų kategoriją: nacijas-vaiduoklius.

Istorijoje gausu atvejų, kai ištisos teritorijos, valstybės ir jų gyventojai įvardijami išmirusių ar beišmirštančių tautų vardais. Mums artimiausias pavyzdys – Prūsijos valstybė, gyvavusi XVI–XIX a. a. Užkariavę prūsų ir vakarinių lietuvių kraštus, vokiečių kryžiuočiai įsteigė čia savo valstybę – Kryžiuočių Ordino valstybę. XVI a. šios valstybės vadovas – magistras Albrechtas fon Hohencolernas – nusprendė ją reorganizuoti. Katalikiškos Ordino valstybės vietoje gimė protestantiška kunigaikštystė. Jai parinktas Prūsijos vardas.

Naujoji valstybė iš pat pradžių ieškojo naujo tapatumo. Ankstyvoji Prūsijos kunigaikštystė rėmė prūsų ir lietuvių kalbas, raštiją, kultūrą apskritai. Čia gimė pirmoji žinoma lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Ilgainiui grįžtama prie vokiškojo tapatumo. XVIII a. tapusi karalyste, vokiškoji Prūsija vis mažiau leidžia reikštis lietuviškumui – būtent šiame amžiuje miršta paskutinis prūsas. XIX a. Prūsija suvienija daugumą vokiškų teritorijų ir darsyk reorganizuojasi, šįsyk – į Vokietijos imperiją.

Panašus projektas gimė kitoje Baltijos pakrantėje. Tai buvo Livonija. Šiuo atveju ištisa šalis praminta ne išmirštančios (tuo metu), o kiekybiniu požiūriu – trečiaeilės tautos vardu. Čia vokiečiai pirmiausiai įsitvirtina estams giminingų lyvių žemėse, vėliau užkariauja šiaurinių kuršių, žiemgalių, latgalių ir sėlių, pagaliau – estų kraštus. Visa ši teritorija pavadinta Livonija.

Priešingai, nei Prūsija, Livonija niekada neturėjo tiesioginio susisiekimo su kolonistų tėvyne – Vokietija. Čia formavosi savitas vokiečių etnosas, dar XX a. pradžioje vadinęs save „baltais“ – jau nebe „livoniečiais“, nors tiek su baltų, tiek su lyvių tautomis mažai ką turėjo bendro.

Ne visais atvejais nykstančių arba jau seniai išnykusių tautų vardais pasivadina pirmieji ir tiesioginiai jų žemių užkariautojai. Kai kuriais atvejais praeities vaiduoklius prikelia trečioji šalis. Vienas seniausių pavyzdžių – I a. Roma. Sutriuškinusi žydų sukilimą ir išblaškiusi šią tautą po visą pasaulį, Romos imperija uždraudė net jos šalies vardą – Izraelis. Prisiminta jau seniai išnykusi tauta – filistinai (kituose raštuose – filistiečiai), spėjamai giminingi seniesiems graikams – egėjams ir minojiečiams, kurie čia atsikėlė, genami arijų – klasikinių graikų protėvių.

Nuo to laiko ši teritorija taip ir vadinosi: Palestina. Viduramžiais čia įsiveržė arabai, sukūrę galingą Kalifatą – nuo Atlanto stulpų iki Hindo upės. Dabar šiai tautai priklauso milžiniški plotai nuo Sacharos iki Tigro ir Eufrato. XX a. prasidėjus žydų repatriacijai, didžiumą Palestinos dengė dykumos, po kurias klajojo arabų beduinai. Atkūrus Izraelio valstybę su istorine sostine Jeruzalėje, arabams pasiūlyta šią valstybę statyti kartu. Pasipriešino kaimyninės arabų valstybės. Palestinos arabų jos nepriėmė, užtai nuteikė prieš Izraelį. Taip išrasta ligtol neegzistavusi palestiniečių tauta. Ir ilgam užprogramuotas konfliktas.

Grįžkime į Europą. XVIII–XIX a. revoliucinė Prancūzija, gyvenusi Romos respublikos, o vėliau – imperijos dvasia, griebėsi kurti savas valstybes už savo sienų. Nyderlandų žemėje įkurta Batavija, Šveicarijos teritorijoje – Helvetija. Batavai – senovės germanų tauta, galimi dabartinių olandų ir flamandų protėviai, tuo tarpu helvetai – seniai išmirusi keltų tauta. Panašiai vokiečiai, konkrečiai – Austrijos vokiečiai, užvaldę Čekiją, praminė ją Bohemija: išmirusios keltų tautos – bojų – vardu. Antikos ilgesys prikėlinėjo išmirusias tautas, laidodamas esamąsias.

Revoliucinei Prancūzijai žlugus, drauge su ja žlugo ir jos sukurtos vaiduoklių valstybės. Į Batavijos vietą vėl grįžo Nyderlandai, į Helvetijos vietą – Šveicarija. Tačiau zombių klonuotojai nenurimo. 1830 m. prancūzų revoliucionieriai sukurstė naują konfliktą Nyderlanduose: katalikiškuosius pietus prieš protestantiškąją šiaurę. Pietiečiai praminti belgais – dar vienos antikinės keltų tautos vardu. Įdomu, jog šios tautos forpostas buvo net ne moderniųjų belgų žemėse, bet Anglijoje. Įkurta Belgijos valstybė, kurioje gyvena prancūzų etninė grupė – valonai su olandų giminačiais – flamandais.

Šis dirbtinis darinys niekada nebuvo stabilus. Belgais save dažniau įvardija valonai, kas – visiškai dėsninga, žinant, jog ši valstybė ir jos tapatybė kurta Paryžiuje. Flamandai save laiko pirmiausiai flamandais, o daugelis jų belgais savęs apskritai nelaiko. Flamandų siekis atsiskirti nuo Belgijos ir sukurti savo etninę valstybę ypač sustiprėjo, Belgijos sostinei – Briuseliui – tapus naujos supervalstybės (ar jos užuomazgos) – Europos Sąjungos – sostine, ir į šalį plūstelėjus gausybei imigrantų, ne tik iš Europos šalių.

Pastarųjų metų parlamentinė krizė, kai išrinktas parlamentas ištisus metus nesugeba suformuoti valdančiosios koalicijos ir vyriausybės, rodo, jog Belgijos šmėkla gyvena paskutines dienas. Flandrijos liūtai kyla prieš primestą tapatybę, dvelkiančią antikos pelėsiais, pasiryžę pačioje Europos Sąjungos metropolijoje pasitikti – o gal net įkvėpti – naują Tautų Pavasarį.

Belgijos vaiduokliui traukiantis, bandoma iš užmaršties prikelti kitą lavoną – Helvetiją. Pastaruoju metu imigrantai, išsigandę šveicarų prabudimo, užsimojo sunaikinti pačią Šveicariją. Nors pačius šveicarus sunku laikyti tauta klasikine šio žodžio prasme, jos istorinį pagrindą sudarė vokiečių etninė grupė – švabai, prie kurių vėliau prisijungė prancūzai, dar vėliau – italai, o galiausiai lygias teises gavo vietiniai gyventojai – retoromanai. Imigrantai iš islamo šalių ir buvusios Jugoslavijos nusprendė sunaikinti net ir šią efemerišką šveicarų tapatybę, darsyk pervadindami Šveicariją Helvetija, perdirbdami šios šalies istoriją ir jos senbuvių savimonę.

Ar tai pavyks – sunku pasakyti. Belgijos pavyzdys rodo, jog tokie projektai – netvarūs. Autentiškos etninės tapatybės pasirodė kur kas veiksmingesnės. Praeities vaiduokliai grįžta į praeitį.