M.Kundrotas. Vasario 16-oji: suvienijo ar suskaldė?

Jau trečius metus tautinio jaunimo Kaune rengiamas Vasario 16-osios maršas šiemet sulaukė daugiau nei bet kada išankstinių vertinimų. Nuogąstauta, jog šis renginys labiau suskaldysiąs, nei sutelksiąs Lietuvą, ypač – jaunimą. Planuotas net alternatyvus maršas, kurį organizavo tolerantišku jaunimu pasivadinusi grupė iš įvairių organizacijų, linksmiausiai nuteikė vienos iš jų pavadinimas – miegantys drambliai.

Deja, laikinosios sostinės savivaldybė nesuteikė kauniečiams ir miesto svečiams malonumo pasigėrėti drambliais lunatikais, matyt, nutarusi, kad Valstybės atkūrimo diena – ne pati tinkamiausia proga vaikščioti per miegus ar demonstruoti kokią egzotišką lytinę orientaciją. Užtai visi dori piliečiai ir svečiai gavo galimybę vieningai pražygiuoti bendrose eitynėse ta proga, kuriai ši data ir skirta.

Marše dalyvavo įvairių tautybių atstovai, atvyko net ilgametis Lietuvos lenkų lyderis Ryšardas Maceikianecas, darsyk įrodęs, kad Lietuvos lenkai – ne tiktai kontroversiška Valdemaro Tomaševskio Rinkimų akcija. Greta Lietuvos trispalvių mirgėjo Latvijos ir Vengrijos vėliavos, o taip pat – Vengriją palaikantys plakatai. Šalia tautininkų žygiavo socialdemokratai ir centristai, greta tradicinių dalyvių – Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro – žengė Lietuvos Sąjūdžio ir kitų organizacijų nariai.

Šis renginys suvienijo pačias skirtingiausias partijas ir asociacijas, tautas ir net valstybes. Bet pirmiausiai jis suvienijo Lietuvos piliečius – tuos, kuriems Lietuvos valstybės atkūrimas ligšiol svarbus. Tuos, kuriems ši diena – proga pagerbti ir darsyk pareikšti Lietuvos valstybingumą, o kartu – savo ryšį su šia valstybe. Ne su abstrakčia tolerancija – nežinia kam ir dėl ko. Ne su mielais straubliniais keturkojais, kuriems skirta kita – Gyvūnų globos diena: spalio 4-oji. Ne tarp liguistų potraukių žmonių, kurių diena – gruodžio 3-oji.

Ką ši šventė išskyrė? Greičiausiai – tuos, kuriems Lietuvos valstybė yra vertybė ir tuos, kuriems nėra. Šiuo atveju kalbama ne apie dalyvavusius ir nedalyvavusius, o veikiau – apie pritariančius ir prieštaraujančius. Čia jau, ko gero, nieko nepadarysi. Kiekviena jungianti tapatybė yra kartu ir skirianti. Net bendražmogiška tapatybė nuo kažko skiria – tarkime, nuo gyvūnijos pasaulio, įskaitant mamutus ir mastodontus.

Įdomiausias vis gi – politinis aspektas. Lietuvos Taryboje, 1918 m. vasario 16-ąją atkūrusioje Lietuvos valstybę, susitelkė įvairių srovių žmonės: tautininkai-pažangiečiai ir tautininkai-santariečiai, krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Jos pirmininku išrinktas tautininkas, pavaduotoju tapo socialdemokratas, generaliniu sekretoriumi – krikščionis demokratas.

1940–41 m. atitinkamą vienybę įkūnijo Lietuvių aktyvistų frontas, čia partinė įvairovė buvo dar didesnė. 1943 m. – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Šįkart pirmininku tapo socialdemokratas, pavaduotojais – tautininkas ir „frontininkas“. Tiesa, tada „frontininkas“ reiškė ką kita, nei šiandien – reiškė Lietuvių aktyvistų frontą ir iš jo gimusį Lietuvių frontą. Pagaliau, 1988 m. skirtingiausių srovių atstovus vardan Tos sutelkė Sąjūdis.

Nuo Sąjūdžio laikų daugeliui pasiliko retkarčiais džiugus, bet dažniau – graudus ilgesys. Du jauni hip-hop muzikos kūrėjai net sukūrė dainą, kurioje skamba žodžiai: kur ta vienybė dabar? Šiemet į šį klausimą atsakyta. Simboliška, jog ne kurią kitą dieną, o Vasario 16-ą. Ji – čia. Tereikia ateiti ir pamatyti. Nors geriau – pačiam ar pačiai sudalyvauti jos kūrime.

Vienybė neįmanoma be bendrų vertybių. Tiesą sakant, ir netikslinga. Vienybė visada būna vardan kažko. Šiuo atveju – vardan tos Lietuvos.