G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (XIII) (2)

Gintaras Beresnevičius, www.alkas.lt

BroliaiToliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų konspektus apie Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann), už savo kritines pastabas Katalikų bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų, pažiūras. Už šias paskaitas ir pats G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą, skirtą lietuvių kultūrai.

Kaino ir Abelio istorija arba gėrio ir blogio konkurencija (tęsiama)

Nagrinėjant Kaino ir Abelio porą, reikia kalbėti ir apie Abelį. Drevermanas anksčiau parodė, kad bet kokia situacija šeimoje Kleriko psichę gali paveikti, ir jeigu vaikas yra Abelis, o ne Kainas šeimoje, jis ir tuo atveju gali išsiugdyti Kleriker savybių. Abelis prikišamai rodo, kad jis yra auka šiame santykyje. Jis kaip tik ir aukojasi. Abelio laikysena yra laikysena tokio žmogaus, kuris iš vienospusės savo etiniame gyvenime siekia sąžiningumo, teisingumo, tolerancijos, kuris visada yra geranoriškas, pasiruošęs padėti, dažnai ir religingas… Antra vertus, jis griežtai laikosi kažkokio gėdos jausmo, t.y., jis niekados neparodo savo švelnių jausmų, stengiasi būti nepastebimas ir slėpti visus savo pojūčius. Visuomenė tokius „Abelius“ laiko padoriais, gerais žmonėmis. Geru būti – tuo pačiu reiškia būti kitokiu nei piktasis brolis Kainas. Abelio mąstymas yra toks: aš esu geras, taigi ir mylimas, kadangi aš aukojuosi, t.y., aš atsisakau kovoti dėl tos meilės, aš turiu būti Abelis, kad netapčiau Kainu. Kainas yra blogas, taigi, iš visų jėgų turiu stengtis likti Abeliu.

Ši idėja dažnai iškyla teologinėje diskusijoje dėl nėštumo nutraukimo. Bažnyčia apie tai kalba labai dažnai. Galima sakyti, kad teologijai šiandien nėra didesnės moralinės problemos nei nėštumo nutraukimas. Jeigu Katalikų bažnyčia kažką praneša oficialiai, tai galima kirsti lažybų, jog tai apie abortų problemą. Joje ji mato šiuolaikinę pačią svarbiausią savo užduotį ir ją labiausiai savinasi. Mes dabar nekalbėsime apie objektyvią etinę šių dalykų reikšmę. Mums toliau bus svarbi tik subjektyvi reikšmė, kurią šis klausimas turi psichinei Kleriko pusiausvyrai.

(Toliau aptariamas pavyzdys, kuris nebus visiškai tikslus dėl čia esančių medicininių terminų). Yra tokia procedūra amniosintezė, kurios metu yra tiriami nėščios moters vandenys, norint ištirti ar embrionas neturi kokių nors trūkumų. Jeigu pasirodo, kad yra tokie trūkumai – įmanomas abortas. Tokiame vaisiaus vandenų tyrime ordino seselės, kurios dirba ligoninėse, negali dalyvauti. Ir vėl teologinė problema – ar jos gali dalyvauti tiriant vaisiaus vandenis, ar ne, nes tiriant vaisiaus vandenis teoriškai gali įvykti abortas. Tai nepakenčiama situacija, sako Drevermanas.

Katalikų bažnyčioje ir ypač katalikiškoje moralinėje teologijoje aborto klausimas sprendžiamas nepaprastai rigoristiškai (įsakmiai), ir matyt, jis atspindi kažkokias klerikalinio mąstymo struktūras. Įdomu, kad būtent čia pasireiškia klerikalinio mąstymo emocionalusis faktorius, kuris, matyt, turėtų būti susijęs su ankstyvosios vaikystės išgyvenimais.

Drevermanas prisimena vieną atvejį iš savo paskaitų teologams. „Kada aš vieną kartą per paskaitą nurodžiau, kad sprendžiant aborto klausimą reikia turėti omenyje ir tragiškas aplinkybes, verčiančias tą abortą daryti, kad šiuo atveju joks žmogus negali smerkti kito žmogaus, juolab, kad jis nėra to kito žmogaus situacijoje. Taigi, kada aš tai pasakiau, pašoko vienas jaunas dvasiškis, kuris po to mane visą dieną sekiojo ir klausinėjo, kas dar liks tikro tokiame pasaulyje, kuriame bus leistas abortas. Aš jam prie geriausio noro negalėjau paaiškinti, kad tragiškas nėra tas pats kas leistas, ir pasakiau, kad jis nėra leistinas, tačiau yra atvejų, kada negalima išvengti. Galų gale per daugelį pašnekesių išaiškėjo, kad visą šį klausimą, kuris tikrai labai stipriai jį jaudino, galima išaiškinti per neurotinę baimę, atspindinčią ypač ekstremalią ontologinio netikrumo būklę. Pasirodo, kad tas vaikinas buvo nesantuokinės aštuoniolikmetės motinos sūnus ir jis augo kaime atitinkamoje aplinkoje, turėjo kęsti patyčias. Jam ir jo motinai teko išgyventi tą katalikiško kaimo situaciją, kurioje mechaninės apsisaugojimo priemonės laikomos nuodėme, nesantuokiniai lytiniai ryšiai laikomi nuodėme, o abortas – dar sunkesne nuodėme. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje netekėjusi moteris su vaiku patenka į viešosios paniekos lauką. Mergaitė, spaudžiama viešosios moralės, kurią paliko ir nuvylė jos meilužis, be abejo, gali vaiką pagimdyti ir auklėti tik atlikdama pačią sunkiausią savo gyvenimo auką.

Šis teologas, kuriam vien mintis apie aborto leistinumą kėlė panišką baimę, pasirodo, savo vaikystėje jautėsi nepaprasta kliūtimi savo motinai ir todėl jam reikėjo absoliutaus, jokių išimčių nepakenčiančio, kiekvieno aborto draudimo. Jam reikėjo paraidinio draudimo, kad jis jaustųsi, jog jo gyvenimas yra tikras. O bažnytinis aborto draudimas, tam tikra prasme, jam tapo vienintele jo egzistencijos garantija ir realiai, ir psichologiškai. Būtent su šitokia emocine energija jis metėsi į Bažnyčią ir jos mokymą.

Kartais abortas, kaip vaiko nužudymas motinos kūne, yra lyginamas su logiškai nepaprastai tolimais dalykais. Pavyzdžiui, kardinolas Jozefas Hofneris abortus palygino su masinėmis nacionalsocialistų atliktomis žudynėmis dujų kamerose. Bet psichoanalitiškai tokius išsireiškimus galima labai gerai suprasti, jei pagalvosime, kad toks žmogus, kuris šitaip sako, remiasi matyt savo ankstyvos vaikystės išgyvenimais, ir jis jaučia (pats to nesuvokdamas), kad dėl savo egzistencijos jis privalo dėkoti vien tik heroiškai savo motinos aukai. Iš jo tuo metu reikalaujama, kad jis atliktų Abelio auką, ir kaip kunigas Dievo griežtume laikytų visus žmones, moteris ir motinas, ypač versdamas, kad jos panašiose situacijose vėliau elgtųsi panašiai, kaip kad jo motina elgėsi, ir „savanoriškai“ aukotųsi.

Dar svarbesnis yra Abelio būklės išstūmimas į pasąmonę. Retai pastebima, kad Abelio charakteriui priklausanti aukojimosi laikysena jokiu būdu nekyla iš jo didžiaširdiškumo, vidinio turto. Priešingai! Šita Abelio laikysena yra tam tikra strategija, kurios besilaikantis žmogus siekia gauti meilę, pagarbą ir laimėti toje konkurencijoje, laimėti prieš kitus kitų sąskaita. Ir tai yra tam tikra narcistinė klerikalinės psichodinamikos pusė. Laimėti motinos meilę, rodant savo paties aukojimąsi, aukojantis, o ne kaunantis dėl jos, kaip daro Kainas.

Vyresniojo ir jaunesniojo konkurencija

Tiek žiūrint į konkrečius atvejus šeimose, tiek peržvelgiant Kaino ir Abelio istorijas, kurias žino daugelis tautų, galima pastebėti taisyklę, kad, būtent vyresnysis brolis galiausiai tampa savo jaunesniojo brolio žudiku. Šią psichologinę konflikto dramaturgiją suprasti nesunku. Tuo metu, kada vaikas su didžiule baime prarasti motinos meilę, šliejasi prie jos, kaip tik tuo metu staiga į pasaulį ateina kitas vaikas, kuris visa savo egzistencija atkreipia motinos dėmesį ir laimi jos meilę. Dar blogiau! Vaikas turi išgyventi, kad motina jaunesniajam broliukui ar sesutei su džiaugsmu leidžia tai, kas vyresniajam draudžiama ir ypač draudžiama. Pavyzdžiui, jaunėlis gali žįsti motinos krūtį ir būti ant jos rankų tuo metu, kai vyresnysis privalo valgyti špinatus. Arba jaunėlis gali šlapintis į vystyklus, tuo sukeldamas ypatingą motinos susižavėjimą, o tuo metu vyresnysis laikas nuo laiko yra varomas ant puoduko. Jaunesnysis gali klykti ir rėkti, o iš vyresniojo reikalaujama artikuliuotos kalbos. Motina tampa nepaprastai neteisi. Ji kažkodėl mano, kad tas jaunesnis vaikas yra geresnis, ir vyresniajam susidaro toks įspūdis, kad geriau būtų, jog to vaiko iš viso nebūtų pasaulyje. Jam kyla idėja, ar nebūtų galima to mažylio atsikratyti. Jis siūlo tėvams, pavyzdžiui, jį parduoti. Tačiau nelaimei, vien užuominos apie tokį pardavimą motinai kelia nepaprastą rūpestį. Ji kaip tik nori, kad tas jaunesnis broliukas būtų prižiūrimas, kad su juo būtų elgiamasi švelniai, draugiškai, bet tuo pačiu metu vyresniajam tokie dalykai tampa nesuprantami. Jis gali į tą broliuką žvelgti tik per pyktį, per konkurencinį pavydą, jis jo tiesiog nenori, nemėgsta.

Konfliktai tarp vyresnio ir jaunesnio vaiko šeimoje nėra niekuo ypatingi. Psichoanalitiniu požiūriu tai yra normalūs dalykai. Jie tampa sunkūs tik tokiu atveju, kai vaiko „aš“ neranda jokio tikro sprendimo ir visos jo baimės yra išstumiamos į pasąmonę. Gali atsitikti taip, kad iš vyresniojo brolio atsiranda Abelio pavidalas. Būtent, jis stengiasi demonstratyviai rodyti rūpestį mažajam broliukui, kadangi jis mato, kad motina rūpinasi tuo mažiuku ir jis irgi rūpinasi tuo jaunėliu, kad gautų prarastąjį motinos pripažinimą.

Šitokią Abelio situaciją galime pastebėti ir gyvenime. Čia Drevermanas duoda tokį pavyzdį: Ordino sesutė ilgą laiką studijavo, jos studijas finansavo Ordinas, galų gale po tų studijų ji gavo labai gerą poziciją, būtent pasaulietinę poziciją, kuri leido jai ekonomiškai jaustis visiškai nepriklausomai ir netgi labai gerai. Jos išvaizda buvo nepaprastai gera ir abitą ji nešiojo tik tada, kai savaitgaliui ji grįždavo į savo konventą, ir buvo gana jauna, kad galėtų užkariauti visą pasaulį. Bet ji to nepadarė. Kodėl? Ji šiaip ar taip mąstė jau kitomis kategorijomis ir buvo visai kita nei tada, kai stojo į Ordiną. Ir vis dėlto ta mergina nenutraukė ryšių su Ordinu, kadangi, kaip galima spėti, jai šiuo atveju psichologiškai kilo fundamentalus kaltės pojūtis, kuris tuo pačiu sąlygojo ir ontologinį netikrumą. Ji norėjo tiesiog aukotis, ji realiai norėjo aukotis.

Toliau Drevermanas užsiėmė gražios, ekonomiškai pasiturinčios vienuolės psichoterapija ir, sako, po kelių mėnesių, neutralizavus visas apnašas, galų gale prisikasė iki jos vaikystės. Pasirodė, kad ši sesutė vaikystėje augo kaime, valstiečio ūkyje ir ji buvo vyriausioji iš aštuonių vaikų. Ji ne tik turėjo rūpintis savo jaunesniais broliais ir seserimis, tačiau iš dalies buvo atsakinga ir už patį ūkį. Jos tėvas, užuot dirbęs kaip ir visi kiti valstiečiai, vertėsi arklių bizniu, gaudavo greitus pinigus, daug važinėjo, gėrė ir buvo nemielas savo žmonai. Šiaip ar taip, ji vos keturiolikos metų realiai perėmė tėvo vaidmenį ir rūpinosi sergančia, rūpesčių sulenkta motina ir visa šeima bei ūkiu, praktiškai atlikdama tėvo vaidmenį. Taigi, ką ši sesuo tuo metu galėjo išmokti? Ji išmoko, kad niekas neturi teisės skųstis arba verkti, arba kažkokiam žmogui kalbėti apie savo rūpesčius. Su visais savo rūpesčiais ji kreipėsi į Dievą, o žmonėms ji rodėsi kaip žvali, pozityvi, veikli, t.y., bandė kitiems parodyti, kad ji yra džiaugsminga ir patenkinta. O savo motiną, kuri nuolatos buvo linkusi į depresijas ir rūpesčius, ši sesuo kiekvieną dieną turėjo palaikyti.

Tėvas, kuris vertėsi arklių prekyba, tuo pačiu užsiėmė ir jų veisimu. Ir jai visi vyrai psichologiškai susitapatino su arklišku gašlumu ir seksualiniu nesusilaikymu, vyrai jai daugiau buvo panašūs į gyvūnus nei į žmones. Socialiai moters vaidmenį ji realizavo ekstremaliai vyrišku būdu. Ji nuolatos mėgino būti „geriausiu arkliu arklidėje“ ir stengėsi būti „geresniu vyru“ savo motinai nei pats vyras.

Tuo pačiu metu jos užslėptos homoseksualinės raidos kryptingumas buvo išstumtas taip toli, kad jis virto aistringa, visą pasaulį apimančia žmonijos meile. Kada ši sesutė dirbo, tuo pačiu ji jautė ir ypatingą kaltės jausmą. Jai pasisekė. Ji gyveno liuksusinėmis sąlygomis, ji galėjo nemokamai ir ilgai studijuoti tuo metu, kai jos broliai ir seserys anksti apsivedė ir, be abejo, pakliuvo į sunkų šeimyninio gyvenimo kaime ratą. Kad pateisintų šį savo išsilavinimą, šį išrinktumą, geresnę savo situaciją, ji stengėsi būti nuolatos geresnė, stropesnė, nesipykti su klasės draugėmis ir t.t. Galų gale įgavo dominuojančią poziciją savo grupėje. Kada jai gyvenime ėmė sektis, ji už visa tai pasijuto dėkinga Dievui ir Ordinui, ir tokiu atveju ji negali elgtis kitaip, ji privalo likti Ordino sesute.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>