R. Karmazaitė. Karališkųjų insignijų drama arba turizmas su kunigais

Kai iš Vilniaus katedros požemių bažnyčios tarnai, ignoravę slaptavietės atradėją ir po to jį dar juodinę, išėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovų insignijas, o apie tai ilgai nepranešė nei paveldosaugininkams, nei tautai, prezidentui tai kėlė džiugesį.

„Turbūt atradimo autorius, kas jis bebūtų, bet turėtų džiaugtis, kad apskritai tos insignijos yra atrastos, kad jos atrastos visa apimtimi, kad niekas į šoną nenuklydo, ir kad mes galime džiaugtis savo tikrai išskirtiniais istoriniais artefaktais“, – sausį sakė Gitanas Nausėda.

Tokia šalies vadovo pozicija vieniems kėlė nuostabą, kitiems – pyktį ar apmaudą. Dešimt metų insignijų slaptavietės ieškojusiam, ją pagaliau atradusiam ir pirmiausia ne kam kitam, o būtent prezidentui G. Nausėdai apie tai pranešusiam Sauliui Poderiui buvo nurodyta džiaugtis. Kuo? Kad jį vidury dienos apvogė, paliko už borto ir dar viešai prieš visą Lietuvą pažemino.

Į Vilniaus arkivyskupo G. Grušo ir jo parankinių veiksmus, kuriais buvo pažeistas Valstybės įstatymas, prezidentas pažiūrėjo lyg pro pirštus, taip ir neišdrįsęs to griežčiau įvertinti.

O apie tai, kam turėtų priklausyti ir kur turėtų būti eksponuojamos surastos istorinės, mūsų Valstybei be galo svarbios vertybės, jis iš viso nė žodžio neišlemeno. Negi šalies vadovui nėra svarbu, kad su relikvijomis, kurios priklausė Aleksandrui, Elžbietai ir Barborai, su epochos atradimu būtų elgiamasi kuo pagarbiau, o atradėjui – bent pasakyta „ačiū“?

Gal šalies vadovas pabijojo burnoti prieš kunigus? O gal išsigando Dievo?

Viskas, matyt, yra kur kas žemiškiau. Tikėtina, kad tada, kai kilo skandalas, jau buvo suplanuota įspūdinga kelionė. Ir ne su bet kuo derinta, o su tuo pačiu Vilniaus arkivyskupu G. Grušu, kuris palaimino karališkųjų insignijų išėmimą ir kurio parankinis ekonomas prieš TV kameras apjuodino tikrąjį atradėją. Su juo prezidentas dabar draugiškai ir džiugiai lanko Vatikaną, meldžiasi.

Štai ką reiškia glaudūs tarpusavio ryšiai.