G. Beresnevičius. Apie (senosios) lietuvių religijos legitimacijos galimybę (I)

Skelbiame iki šiol neskelbto diskusinio religijotyrininko Gintaro Bereresnevičiaus (1961-2006) straipsnio I dalį. Šį straipsnį  jis buvo paprašytas specialiai parašyti 2003 m. numatytam išleisti leidiniui „Senieji baltų simboliai šiandien“. Leidiniui taip ir neišėjus į dienos šviesą straipsnis liko neišspausdintas, www.alkas.lt

Senovės lietuvių religija neegzistuoja ir jos neprikelsime; šią tezę esu gynęs ir toliau negaliu sakyti, kad mano nuomonė čia yra labai jau pasikeitusi. Vis dėlto gyvybingas senosios tradicijos tęsėjų judėjimas leistų kiek kitaip peržiūrėti „legitimacijos“ sampratą kaip ir dar kelias įprastines sąvokas, sakykime „tradicija“, „tąsa“ ir pan. Visų pirma senoji lietuvių religija nėra tas pats, kas „tradicija“, tai tradicijos dalis. Šiuo metu ji gali būti atsekama tik reliktiškai. Teisiškai legitimuoti ją vargiai galima. Turiu omenyje šiandien. Tačiau yra kitokių legitimacijos kelių, aplinkinių, bet einančių link tikslo, link tradicijos tęstinumo. Tačiau išsiaiškinkime sąvokas.

Tikroji senovės lietuvių religija, apie kurią mus pasiekia šaltinių duomenys (skurdūs ar neskurdūs galima ginčytis – apie slavus ar ugrofinus tokių duomenų daug mažiau) yra ta, kuri buvo oficialiai išpažįstama XIII-XIV a., iki pat XV a. pradžios, Žemaičių krikšto. Ji buvo pakirsta. Ir kas po šio nukirtimo baigėsi, nutrūko?

Nutrūko karių ir valdovų religija, oficialioji Lietuvos valstybinė religija XIII-XIV a. Tąsa skirtingomis formomis skirtingais laikais skirtinguose visuomenės sluoksniuose vis dėlto vyko ir nelabai žinome, kiek autentiškai ta „tąsa tęsėsi“.

Senosios tradicijos tąsa ir atmainos galėjo būti skirtingos provincijoje ir miestuose, viename regione ir kitame, suprantama, jau visiškai suprantama, jog tąsa buvo skirtinga laike. Ir negalima nepastebėti, kad nutrūkus karių ir valdovų religijai, oficialiajai valstybinei Lietuvos tradicinei religijai, dar kai kas tradicijoje liko.

Kas užgeso ir kas trunka? 

Tačiau kas tęsėsi? Senoji religija XIII-XIV a. buvo specialus darinys. Tai aristokratų ir karių religija, kitokia ji negalėjo būti; ji šaltiniuose išnyra būtent kaip tokia. Manyti, kad tos religijos sukurta ideologija ir jos gaivinti mitai tiesiogiai prasitęsė į vėlesniuosius amžius, neturėtume. Valstybinė religija turi savo bruožus.  Tarkime, struktūruotą ir unifikuotą panteoną. Oficialius mitus, dinastines legendas, karingus dievus ir pan.

Jai išnykus (kartu su visu elitu) mitai, jeigu jie ir veikė toliau, buvo perprasti naujai ar užmiršti ar pervesti į pasakas/sakmes. Tai nereiškė, kad tie mitai „nebeveikė“ ar prarado visą savo religinį-emocinį užtaisą. Pasakos tebeturi savo paslaptis, jos visiškai paveikios dar ir dabar. Be to, net Holywoodo filmai gaminami pagal stebuklinės pasaakos modelį. Nieko naujo čia neišrasi.

Tradiciją perėmė ir modifikavo valstiečių luomas. Kai ką jie turėjo perimti iš senosios oficialiosios, tačiau tikrai ne jos visumą. Tradicija įgavo naują pavidalą ir reiškėsi kitokiais būdais.

Dievai išėjo, bet išėjo ypatingu būdu; dievai nemiršta, jie pereina į užslėptį. Kultas buvo nutrauktas, vietiniai aukojimai prie akmenų, medžių, kurį laiką tebevyko, bet greitai iš jų liko ritualai, galiausiai apeigos o dar vėliau – susiliejo su krikščioniškomis šventėmis. 

Pirmas legitimacijos atvejis – sinkretizmas 

„Įsiliejo į jas“ tarti gal nebūtų tikslu. Būtent „susiliejo“. Dažna šventė, ar Joninės/Rasos ar Jurginės/Jorė ar Velykos šiandien vidutiniam ar ir nevidutiniam lietuviui rodosi kaip viena ir ta pati šventė. Įvyko sinkretizacija. Dabar dažnas mokslininkas visiškai sąžiningai negali pasakyti kad tas elementas būtinai atėjo iš pagonybės, o tas iš krikščionybės, ir taškas. Galų gale daug kas atėjo į Lietuvą per skirtingus vektorius – krikščionybė galėjo atnešti kažkokį vaizdinį perėmusi jį iš romėnų mitologijos ar net (tarpiniais keliais) iš egiptiečių ar Artimųjų Rytų religijų. O lietuviai šituos dalykus galėjo gauti tiek iš krikščionybės, tiek, juos gaudami, pilnai atpažinti kaip „savus“. Sakykime, indoeuropietiškos kilmės. Nebūtinai sąmoningai, bet išjausdami. Atpažindami. Ir krikščioniškos šventės ne veltui persipynusios su pagoniškomis. Ir atvirkščiai.

Lietuvoje įvyko sintezė, sinkretizacija. Ir galimas dalykas, ne vien per trumpą, siaurą krikščionybės-pagonybės jungtį. Ir viena ir kita tradicija nešėsi Europos ir Eurazijos pagrindus, ir čia įvyko ne tiek dviejų religijų, bet keleto religinių tradicijų jungtis. Kas pasakys, kad lietuvių katalikybė yra gryna katalikybė – ji pilna ir votų, ir po šiandien šventų šaltinių, ir kryžių pakelėse, ir akmenų. Tik atributika pasipildžiusi – prie švento akmens ar šaltinėlio matome Mariją – bet taip ir turi būti; mylinti Deivė, kurios vardas skirtingais laikais įvairuoja, o esmė išlieka, ir turi apsireikšti prie šaltinių, medžių, akmenų.  Ten, kur tyra gausa.

Tad vienas iš lietuvių religijos legitimacijos, t. y. (įsiteisinimo kaip tradicija) šaltinių, paradoksalu tai ar ne – krikščionybė. Joje lietuvių tradicija tęsėsi. Tęsėsi daugiausia modifikuoto kulto tradicija, ritualai, apeigos. Tęsėsi ir dievų funkcijos. Perkūnas – archangelas, angelas, Elijas, Perkūnas – Dievo tarnas. Visvien šaudantis, griaudėjantis, važinėjantis savo dviratėm vežėčiom. Ir taip toliau – panašių dalykų apstu visame folklore. Tęsėsi medžių, giraičių, pakelių stelų, koplytstulpių kultas.

Skaityti toliau:

G.Beresnevičius. Apie (senosios) lietuvių religijos legitimacijos galimybę (II)