G. Čepaitienė. Ten, kur gimė tautiška giesmė (video)

Neseniai pasirodė knyga-albumas „Lietuvos himno gimtinė“. Jos autorius – Vilniuje gyvenantis, tačiau visą savo laisvalaikį paskyręs gimtajam Kudirkos Naumiesčiui, pagal išsilavinimą inžinierius, pagal pašaukimą – istorikas Romas Treideris. Tai jo kaupti, dovanoti eksponatai augino tuometinės Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos muziejų, tai jo ir bendraminčių iniciatyva Kudirkos Naumiestyje iškilo Vinco Kudirkos muziejus, kurio fonduose ne vienas eksponatas – Romo Treiderio dovana. Pagaliau jo iniciatyva rengtos muziejaus ekspozicijos, pasirodė leidiniai „Dr. Vinco Kudirkos muziejus“ (1998), „Lietuvos himnas“ (2005).

Ir aptariama knyga – tarsi sustabdytos laiko akimirkos – nukelia skaitytoją į praeitį, kai 1898 m. Vincas Kudirka parašė ir „Varpo“ šeštame numeryje atspausdino „Tautiškos giesmės“ tekstą su gaidomis. Rankraštis gimė Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove, kur Vincas Kudirka praleido paskutinius gyvenimo metus. Čia ir prasidėjo „Tautiškos giesmės“ kelias. Skaitytojas išvys Prancūzijoje ir Vokietijoje XIX a. pabaigoje išleistus Vladislavovo atvirukus. Jų leidėjai suteikia galimybę pajusti to laikotarpio pasienio miesto atmosferą. Dėmesį patraukia tuometinės turgaus aikštės vaizdas (1934 m. joje iškils paminklas dr. Vincui Kudirkai), Tilto gatvė, kuria V. Kudirka eidavo į Meištų šilelį, Širvintos-Šešupės santaka, tiltas per Širvintą – pagrindinis kelias spausdinto lietuviško žodžio link.

Visiškai pagrįstai antrasis knygos skyrius pasakoja apie Mažosios Lietuvos miestą Širvintą. Kudirkos Naumiestis – unikali Europos vieta: ties čia Širvintos upe prasidedanti ir toliau Šešupe besitęsianti valstybių siena yra nepakitusi daugiau kaip 400 metų. Taigi Širvintos upės tiltu iš Rusijos imperijai priklausiusio Vladislavovo lietuviški rankraščiai keliavo į Mažosios Lietuvos, Prūsijos, miestą Širvintą, iš kur paštu pasiekdavo Tilžę. XIX a. pabaigos Širvinta tarsi varžėsi su kitapus upės klestinčiu Vladislavovu. Aptariamoje knygoje cituojamas Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV (p. 17–18), kurį, atkeliavusį į patį rytinį valstybės pakraštį, matyt, suerzinę barokiniai katalikiškos Vladislavovo bažnyčios bokštai, nes jis įsakęs pastatyti puikią evangelikų katedrą Širvintoje ir ją fundavęs. Ši katedra, kas reta evangelikų bažnyčių architektūroje, buvusi dvibokštė, sakyta, kad ji – Kelno katedros kopija. Šio knygos skyriaus atvirukai – XIX a. pabaigos Širvintos miesto atspindžiai. Skaitytojas išvys vaizdą į Širvintą iš Vladislavovo pusės, matys nuo upės į miestą bėgantį kelią, galės pasigrožėti bažnyčios vaizdu, pajusti metinių turgų – jomarkų – dvasią. Palyginęs pirmųjų knygos skyrių atvirukus, skaitytojas galėtų tarti: mūrinė XIX a. pabaigos Lietuva, mūrinė XIX a. pabaigos Prūsija.

Kiti knygos skyriai skirti su tautiška giesme susijusiems kultūros ženklams Kudirkos Naumiestyje ar jo apylinkėse. Deja, tik atvirukuose galima išvysti buvusį mūrinį namą, kuriame buvo parašytas Lietuvos himnas (dabar maždaug toje vietoje stovi dr. Vinco Kudirkos muziejus). Glaustas autoriaus tekstas atskleidžia, kaip buvo nustatyta, kuriame name gyvenęs V. Kudirka, kai parašė „Tautišką giesmę“, koks likimas ištiko tą namą II pasaulinio karo pabaigoje.

Toliau autorius tarsi kviečia skaitytoją įsivaizduoti rankraščio kelionę: stabtelėti prie Vladislavovo muitinės, pažvelgti į tiltą per Širvintą, pasiekti Širvintos miesto muitinę, paėjėti iki pašto, iš kur rankraščiai „Varpui“ pasiekdavę Tilžę – garsiąją Oto Mauderodės spaustuvę, pažvelgti į jau atspausdintą „Tautiškos giesmės“ tekstą ir gaidas „Varpe“, ir vėl knygnešių takais grįžti atgal į Lietuvą.

Čia verta sustabdyti žvilgsnį prie paskutinės Vinco Kudirkos gyventos vietos – medinio paprūsės namelio, greta kurio 1913 m. buvo pastatyta didžiulė stačiatikių cerkvė (ji pirmosios Nepriklausomybės metais buvo iškelta į miesto pakraštį). Autorius konspektyviai pasakoja, o atvirukais patvirtina, kaip didžiajam varpininkui įamžinti, pritarus Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, cerkvės vietoje 1932 m. iškilo mūrinis Vinco Kudirkos pradžios mokyklos pastatas, o 1971 m. greta mokyklos namelio vietoje atidengtas paminklinis akmuo – vienintelis sovietinių laikų Lietuvoje pastatytas paminklas Vincui Kudirkai.

Glaustai pasakojama ir V. Kudirkos antkapinio paminklo istorija, ją iliustruojant nuotraukomis. Atkreiptinas dėmesys, kad yra išlikusi vienintelė nuotrauka su autentišku antkapinio paminklo užrašu (ji reprodukuojama daugelyje leidinių, yra ir aptariamoje knygoje), bet niekur nekalbama apie tai, kada ji daryta. Šią nuotrauką reikėtų datuoti 1902–1903 m. pradžia. Taip manyti leistų tas faktas, kad poetui paminklas pastatytas 1902 m., o jau 1903 m. kovo 2-osios naktį paminklas buvo išniekintas: iškapoti buvę „Tautiškos giesmės“ žodžiai su parašu VINCAS KAPSAS.

Skaitytoją sudomins ir Vinco Grybo sukurto paminklo Vincui Kudirkai miesto centre istorija. Autorius pasakoja, kas ir kada sumanė pastatyti paminklą, kaip šis buvo atidengtas, bandytas išniekinti ir vis dėlto išliko sovietiniais laikais su iškaltu visu „Tautiškos giesmės“ tekstu. Ir šis pasakojimas lydimas įspūdingų nuotraukų.

Dar vienas su „Tautiškos giesmės“ autoriumi susijęs ir knygoje aptariamas objektas – dr. Vinco Kudirkos tiltas. Jam skirtoje dalyje skaitytojas susipažins su tilto per Šešupę istorija, jo vardo pakeitimu sovietiniais laikais, kaip buvo išsaugoti skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti tilto bareljefai. Skyrelį iliustruoja XIX a. pradžios – XX a. pabaigos atvirukai ir nuotraukos.

Vienas knygos skyrių skirtas Vytauto Didžiojo paminklo Kudirkos Naumiestyje istorijai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis iškrenta iš bendrosios knygos idėjos – Lietuvos himno gimtinės. Iš tiesų šis skyrelis parodo sudėtingą pasienio miesto istorijos atkarpą. Jis atskleidžia, kaip Širvintos tiltas, jungęs Didžiąją ir Mažąją Lietuvą, buvęs pagrindiniu knygnešių keliu, ilgainiui tampa vis labiau tautas ir valstybes skiriančiu ženklu. Autorius pagrįstai paminklo Vytautui Didžiajam atsiradimo, vietos jam parinkimo istoriją sieja su kaizerinės, vėliau – hitlerinės Vokietijos užmačiomis, su „Drang nach Osten“ nuostata, ją demonstruojančiu paminklu Širvintoje (1913), o vėliau ir užkariautame Naumiestyje (1915). Dabar atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas yra tik istorijos ženklas, nebetekęs pirminės jo sumanytojų idėjos. 1930 m. statę paminklą naumiestiečiai vylėsi, kad įžengęs į Lietuvą svetimšalis susidurs su lietuvių praeities didybę ir kovingumą demonstruojančiu paminklu. Dabar nebeliko Širvintos miesto, nebeliko ir judėjimo iš vienos valstybės į kitą. Istorinė Lietuvos-Prūsijos (Vokietijos) siena virto siena su Rusija…

Vienas knygos puslapis skirtas senojo Naumiesčio pašto pastato istorijai: naumiestiečiai jį vadinę „Napoleono namu“. Šio skyrelio pastabos, nuorodos į Širvintos miesto istoriją turėtų būti pravarčios istorikams, vis dar iki galo neatskleidusiems Napoleono kariuomenės maršrutų per Lietuvą.

Kiti knygos skyreliai pasakoja apie žymiuosius naumiestiečius, V. Kudirkos bendradarbius ir jo idėjų, darbų tęsėjus – Joną Jablonskį, Juozą Bagdoną, Praną Mašiotą ir pirmąjį lietuvių sociologą, apgynusį daktaratą Sorbonoje, – Praną Dielininkaitį. Autorius pristato tuos kultūros ženklus, kurie Kudirkos Naumiestyje primena žmones, savo gyvenimu ir darbais įprasminusius Lietuvos himno idėjas. Paskutinis skyrelis glaustai supažindina su dr. Vinco Kudirkos muziejaus paskirtimi, ekspozicijų ypatumais.

Knyga „Lietuvos himno gimtinė“ – ne vien su meile tėviškės žemei ir jos žmonėms parengtas leidinys. Tai puiki dovana visiems, kuriems įdomi Lietuvos istorija. Pagaliau ji pravers kiekvienam, keliaujančiam po Zanavykų kraštą ir panorusiems išsamiau susipažinti su Kudirkos Naumiesčio kultūros ženklais. Patikima informacija, puikiai parinktos iliustracijos skatins ir išsamesnius šio krašto istorijos, kultūros tyrinėjimus.

Autorė yra Šiaulių universiteto profesorė