Senovėje nebuvo tvirtų valstybes skiriančių sienų. Ir Lietuva jų neturėjo. Gyveno kelios baltų gentys greta viena kitos. Labiausiai jas vienijo kalba, nors ir turinti daug tarmių. Prūsai, latviai, lietuviai: aukštaičiai, žemaičiai – visi jie buvo baltai, turėjo daug bendrų papročių, bet gyveno savus gyvenimus.
Lietuvos valdovu Mindaugas tapo prieš 1238 metus. Tuo metu vyko daug svarbių įvykių. Rusiją 1237–1240 m. nukariavo mongolai-totoriai, o 1236 m. žemaičiai sutriuškino Kalavijuočių ordiną Saulės (Šiaulių) mūšyje ir prisijungė Kuršą. Kalavijuočiai nesnaudė ir prisijungė prie Prūsijoje besikuriančio Vokiečių ordino. Lietuva atsidūrė tarp dviejų to ordino šakų.
Lietuva tapo karalyste
1251 m. Mindaugas susitaikė su priešais ir priėmė krikščionių tikėjimą. Tais pačiais metais liepos 17 dieną popiežius Inocentas IV pasveikino Mindaugą ir parašė laišką, jame (pateikiame ištrauką) dėstė: „Lutavijos karalystę ir visus kraštus, kuriuos Dievo tikėjimo pagalba jau išplėšei iš netikinčiųjų rankų arba ateityje galėsi išplėšti.
Priimame į Šv. Petro (teisę) globą ir nuosavybę ir tai su žmona, sūnumis ir šeima tavo, kad Apaštališkosios Sostinės vyriausybė ir globa pasiliktų, nusprendėme įsakydami, kad niekas nedrįstų daryti tau sunkenybių arba užkabinėti tave, esantį ištikimą Apaštališkajai Sostinei, išvardytose karalystėse ir šalyse.
Nė vienam žmogui nevalia laužyti to mūsų vyresnybės įsakymo ir draudimo dokumento, taip pat priešintis jam jėga.“ Duotas Milane liepos 17 d., popiežiaus pareigų ėjimo mūsų devintais metais.
Lietuva kai kuriose popiežiaus bulių (svarbių dokumentų) vietose vadinama ir „Litavija“.( 6).1253 m. vasarą Mindaugas gavo popiežiaus leidimą vainikuotis Lietuvos karaliumi ir iškilmingai vainikavosi drauge su savo žmona Morta.
Taigi 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas įkūrė Lietuvos valstybę, o Lietuvos vardas išplito visose jo valdomose teritorijose. Ilgaamžis ir daugiapakopis yra mūsų valstybės kūrimasis.
Lietuvos kūrimosi ištakų galima rasti dar V amžiaus baltų, o ypač prūsų genčių visuomenėje. Valstybės branduoliu („Mindaugo Lietuva“) tapo Aukštaitijos, Žemaitijos, dalies Jotvingių ir Žiemgalos žemių susijungimo centras.
Geopolitiškai vaizdas buvo toks
Lenkija – karalystė, Lietuva – karalystė, Prūsija dar kunigaikštystė ir tas kėlė didelį Lenkijos nepasitenkinimą, todėl ši valstybė įvairiais būdais slapta kenkė Lietuvai.
Visos mintys apie Mindaugo grįžimą į pagonybę logiškai negalimos, nes kas patvirtinta popiežiaus, tą gali atšaukti tik popiežius.
Be to, Mindaugas jau buvo geras politikas ir matė, kad aplink esantys priešai – lenkai, vokiečiai, Livonija – trokšta jį sunaikinti. Tolumoje dar bruzdėjo švedai, danai.
Mindaugo karūnavimasis buvo ne minutinis, bet ilgalaikis procesas. Tai buvo reiškinys, sukrėtęs Šiaurės ir Rytų Europą (Mindaugą vertino Vengrija, Čekija), Po šio įvykio niekas negalėjo ir neteko teisės dalintis Mindaugo žemių.
Lietuva atliko žymų vaidmenį Rytų Europos istorijoje, tačiau valstybės susidarymo klausimas Lietuvos istoriografijoje turi daug baltų dėmių. Mes, šio straipsnio autoriai, esame ne istorikai. Nagrinėdami mūsų valstybės susikūrimo faktus radome daug neaiškumų, kuriuos norėtume pateikti savo gerbiamiems skaitytojams.
Klaipėdos kraštas
Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais Klaipėda buvo žinoma kaip baltų gyvenvietė. Jos ir viso Klaipėdos krašto lietuviškumą yra puikiai įrodę vokiečių mokslininkai A. Becenbergeris, A. Bitensas, K. Lomejeris, M. Tepenas, L.Vėberis, J. Zembrickis.
Apie Klaipėdos lietuviškumą išraiškingai kalba jos pilys, piliakalniai ir piliavietės. Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių amžių archeologijos, architektūros paminklai, visada buvo susiję su kitais to paties laikotarpio objektais. Jie atsirado, vystėsi ir savo funkcijomis siejosi vieni su kitais. Mindaugas palaikė glaudų ryšį su jomis ir vadovavo joms.
Apie XIII amžiaus vidurį Klaipėdoje ir jos apylinkėse gyveno lietuviai ir labai jiems giminingi, dabar jau išnykę kuršiai.
Vokiečių kalbininkas, archeologas etnografas Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger) ir kiti mokslininkai teigia, kad šios žemės ir visas kraštas visada buvęs grynai lietuviškas. (4.). Ir dr. Viljamas Piersonas rašo, kad prie Baltijos jūros jau II-ame amžiuje pr. Kr. gyvenusi lietuviškai kalbanti giminė.
XIII amžiaus pirmoje pusėje užkariavę Livoniją, kardininkai pradėjo veržtis Baltijos jūros pakraščiu toliau į vakarus ir pasiekę Klaipėdą sudegino baltų gyventojų pastatytą pilį.
Nors Lietuva jau buvo karalystė, 1252 m. liepos 29 d. ir rugpjūčio 1 d. Vokiečių (Kryžiuočių) ordino vietininkas Livonijoje Eberhardas fon Zeinė ir Kuršo vyskupas Henrikas laužydami popiežiaus įsakymą pasirašė dokumentus, kuriais numatyta prie Danės upės ir Nemuno įtekėjimo (per Kuršių marias) į jūrą vietos pastatyti pilį ir miestą.
1252 m. buvo pastatyta Memelburgo pilis. Lietuviai ją daug kartų puolė ir buvo visai sugriovę, bet kai Klaipėdą ėmė valdyti Kryžiuočių ordinas, pilis vėl buvo atstatyta.
Taip baltų genties kuršių žemėse buvo įkurtas Klaipėdos miestas. Jis pastatytas praėjus vieneriems metams po Lietuvos paskelbimo karalyste. Vokiečiai šį miestą vadino Memeliu (vokiškas Nemuno pavadinimas), o baltai – Klaipėda.
XIII–XIV a. lietuviai daug kartų puldinėjo Klaipėdos kraštą, stengdamiesi jį išvaduoti. Kartą lietuviams pavyko visiškai sugriauti Klaipėdos pilį, tačiau kai miestą perimdavo Kryžiuočių ordinas, jis tuoj pat ją atstatydavo.
Apie Prūsiją
Prūsai baltai – giminingi lietuviams ir latviams. Prūsų kraštas rytuose siekė lietuvių ir sūduvių (jotvingių genties) gyvenamą teritoriją, šiaurėje ir vakaruose – Kuršių marias, Baltiją, Aismares ir Pomeraniją (Vyslos žemupiu), o pietuose kašubų bei mozūrų žemes.
Apie I tūkstantmečio pr. m. e. vidurį Pavyslyje gyvenę prūsai jau turėjo atlaikyti lužitėnų ir rytų germanų genčių antpuolius, tačiau jiems, kaip ir kitiems baltams, tai netrukdė vystyti savo kultūros. II-III a. prūsai jau vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste.
Ansas Bruožis leidinyje „Mažoji Lietuva ir jos amžių įvykiai“ teigia, kad Balkis su savo 1228 m. atsivestais kariais buvo pirmieji atėjūnai Prūsuose.
Persikėlę per Vyslą jie pastatė Torų tvirtovę, kuri tapo vartais į užkariaujamą Prūsų žemę. Nuo 1230 m. prasidėjo masiškas prūsų naikinimas. Per tris savo gyvavimo dešimtmečius kryžiuočiai užkariavo kelis Prūsų kraštus, o gyventojus pavertė savo vergais.
Ansas Buožis knygelėje „Mažoji Lietuva ir jos amžių įvykiai“ teigia, kad Mindaugas suvienijo ne tik Aukštaičius ir Žemaičius, bet į savo valdžią įtraukė ir kitas lietuviškas gimines – Nadruvą, šalis nuo Įsros – Unguros lig Deimenos ir Kuršių marių, o taip pat ir Šalavą – šalis abipus Nemuno žemupio. Tai leidžia daryti išvadas, kad dalis Prūsijos priklausė Mindaugui.
Nors prūsai buvo žiauriai naikinami ir verčiami vergauti, tačiau jų meilė Tėvynei nebuvo užgesusi. Sužinoję, kad Lietuvos karalius Mindaugas drauge su žemaičiais Durbės mūšyje sumušė kryžiuočius (apie Durbės mūšį įvairūs autoriai pateikia skirtingų žinių: vieni teigia, kad ten kovojo žemaičiai, kiti – kad ir Mindaugas, tai leidžia daryti išvadą, kad Mindaugas tik fiktyviai buvo dovanojęs kryžiuočiams Žemaitijos dalį, nes pats ėjo į mūšį su kryžiuočiais), penki Prūsų didžiūnai – Pomezanijos Auktuma, Bartijos Dionis, Varmijos Globa, Samijos Glandis ir Notangos Erkus Mantis – 1260 m. rudenį nutarė išvaryti kryžiuočius iš Prūsijos.
Iš pradžių kova prieš ordiną vyko sėkmingai, tačiau kai iš Vakarų Europos jam atvyko pastiprinimas, sukilimas buvo numalšintas.
Į Nadruvos kraštus kryžiuočiai pirmą kartą atvyko 1270 m. Jie sudegino Unguros ir Priegliaus pakrantėse stūksojusias lietuvių pilis, o jų gynėjus išžudė. Pavergtuosius lietuvius kryžiuočiai vertė statyti jiems pilis ir pilti pylimus.
Algirdas Matulevičius leidinyje „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“( p.7) rašo, kad A. Krauzė teigė, jog Skalva ir Nadruva jau nuo XIII a. vidurio buvo vadinamos Lietuva. Tai patvirtina popiežiaus Inocento IV legato, Modenos vyskupo Vilhelmo 1243 m. aktas.
Iki XV a. dauguma krašto gyventojų buvo nadruviai. XVI a. etnografo ir kartografo K. Henerbergerio duomenimis, beveik visi Įsruties apskrities gyventojai kalbėjo lietuvių kalba. O ši apskritis sudarė didžiąją dalį Nadruvos teritorijos.
Vokiečių kalbotyrininkas ir archeologas Adalbertas Becenbergeris beveik visą Nadruvą priskyrė lietuvių žemėms. Kalbotyrininko Z. Zinkevičiaus nuomone, dalį lietuviškų Nadruvos vietovardžių kryžiuočiai suprūsino.
Mažoji Lietuva anksčiau dar buvo vadinta Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva
Vokiečių praminta Klein Litauen, Preussisch Litauen. 1422 m. Melno taikos sutartimi atskirta nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, iki 1701 m priklausė Prūsijos kunigaikštystei, iki 1871 m. – Prūsijos karalystei, iki 1918 m. – Vokietijos imperijai ir iki 1945 m. – Vokietijai. Kyla klausimas, kodėl šiame krašte gyveno tiek daug lietuvių ir kam jis priklausė iki Melno taikos sutarties?
Literatūra
1. B r u o ž i s A. Mažoji Lietuva jos amžių įvykiai. – Klaipėda: Ryto spaustuvė , 1929.
2. M a t u l e v i č I u s A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. –V. ; Mokslas, 1989.
3. P a š u t a V. Lietuvos valstybės susidarymas. – V.:Mintis, 1971.
4. B a l t a k e v i č i u s J. Lietuvos miestai bendri istorijos bruožai. – Šiauliai.:“Mūsų momento“ leidinys, 1932.
5. V a l s o n o k a s R. Klaipėdos problema. – V.: –Vaizdas, 1989.
6. D a u g i r d a i t ė – S r u o g i e n ė V. Lietuvos istorija – Chicago Illinois.: Terra
Kažkoks kratinys… o keisčiausia mintis – kad Lietuvos valstybė atsirado tik Mindaugui pasikrikštijus.
Ijunk smegienius jeigu turi gal suprasi anuomet tik krikstyti buvo valdovai ius gentium teise, kas buvo pries tai laukiniais laikais neturejo pripazinimo, maziau skaityk bucio nesamoniu, skaityk dr. Baranauska!
Gal nereikėtų nurodinėti, kam ką skaityti-gyvename laisvoje Letuvoje, sovietiniai laikai baigėsi. Kinijos Čingų dinastijos imperatoriai, Persijos valdovai, Abasidų kalifato valdovai , Inkų imperatoriai nebuvo krikščionys, bet jie valdė imperijos lygio valstybes. Ir jie nebuvo laukiniai.
Lietuvos karalius Mindaugas drauge su žemaičiais Durbės mūšyje sumušė kryžiuočius (apie Durbės mūšį įvairūs autoriai pateikia skirtingų žinių: vieni teigia, kad ten kovojo žemaičiai, kiti – kad ir Mindaugas, tai leidžia daryti išvadą, kad Mindaugas tik fiktyviai buvo dovanojęs kryžiuočiams Žemaitijos dalį, nes pats ėjo į mūšį su kryžiuočiais)
Nu da tuokė brieda nabuvau skaitės? Juk Mindaugs bova žemaitius pardaves tou karta ož karūna…
,,Taigi 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas įkūrė Lietuvos valstybę” – tai o kokią Lietuvą 1009 metais mini Kvedlinburgo metraštis? 451 metais Atilos žvalgai ?
,,Vokiečiai šį miestą vadino Memeliu (vokiškas Nemuno pavadinimas)” – greičiausia, tai kuršiškas vardas, it jį vokiečiai tik perėmė.
Matyt, vokiečiai perėmė prūsišką Nemuno pavadinimą “Mimeli” . Beje, Nemunėlio upė ,skirianti Lietuvą ir Latviją, latviškai vadinama Memele, bet į šiaurę nuo Saločių ir Pačeriaukštės, už sienos Latvijoje esantis miškai vadinami Panemunes meži, o ne Pamemeles meži. Matyt, čia anksčiau gyventa lietuvių-tą rodo ir vietovių pavadinimai- Tunkūni, Kukuči,Kirkeli, Jodava,Pumpeni.
O gal pažvelkim plačiau ir iš esmės : ar tai, ką vykdo dabar tie patys sijonist sutanistai Irano, Palestinos, Rasijos atžvilgiu – nėra tos pačios istorijos tęsinys ? Visiška Pasaulio pavergimo atomazga ?
Labai kardinalios, seniai būtinos viešai sakyti mintys.
Prie autorių pasakymo, kad Mindaugas 1253 m. liepos 6 d.įkūrė Lietuvos valstybę (kad būtų aiškiau, kad neatrodytų, jog Lietuvos kaip šalies iki tol nebuvo), noriu tik pridurti, kad Mindaugas buvusią karine jėga nuo kitų ginamą valstybę padarė tarpusavio santykiuose ginama ir Šv. Petro globoje esančios teisės, t.y. Lietuva žengė į valstybinių santykių su kitomis Europos valstybėmis civilizaciją. Jos žemė negrįžtamai tapo Lietuvos karalystės nuosavybe, t.y, ginama ne tik ginklu, bet ir Bažnyčios ir Romos teisės galių, esančių dangaus globoje.
Kur dabar tos žemės’ ‘negrįžtamai tapusios Lietuvos Karalystės nuosavybe’ ( Naugardukas, Nesvyžius,Gardinas, Breslauja, Valkaviskas, Slanimas ir pan.)?
” Lietuva žengė į valstybinių santykių su kitomis Europos valstybėmis civilizaciją ” … Lietuva ir dabar tą daro, labiau už visas kitas, bet kodėl , jei tai ir toliau tęsis – Lietuvai užtikrintas išnykimas ? Statistikos departamentas meluoja ?
Po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo (Morta mirė prieš tai), Lietuva paliko karalyste, neturinčia karalių ir nesiryžtančių krikštytis, kad galėtų jais tapti. Ji buvo valdoma karaliaus statuso pagal tarptautinę teisę neatitinkančių asmenų – kunigaikščių, t.y. faktinių šalies valdovų, bet be romėniško karaliaus statuso.
Algirdui mirus, o didžiajai Lietuvos kariuomenės daliai, matyt, esant išvykusiai, gal net Vytautui dalyvaujant, ginti Maskvos nuo totorių, Julijona ir Jogaila su Lenkijos (Mozūrų) ponais, kaip galima spręsti, surengė Kęstučio kaip Didžiojo Lietuvos kunigaičio galių turėtojo pašalinimą iš valdžios ir nužudymą. Taip Jogaila formaliai atsisėdo Vilniuje kaip Didysis Lietuvos kunigaikštis – tapo Lietuvos valdovu. Julijonai pagal numatytą planą toliau su Lenkijos ponais tvarkantis 1385 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis, pagal kurios įsipareigojimus Jogaila krikštijosi ir tapo Lenkijos karaliumi. Bet formaliai jis liko ir mindauginės Lietuvos karalystės žemių teisėtu valdovu (vyriausiuoju kunigaikščiu), galėjusiu Lietuvos karališkąsias žemes prišlieti prie Lenkijos karalystės žemių. Tai atlikęs Jogaila iš naijo krikštijo Lietuvą jau kaip Lenkijos karalius su tikslu. Mat, tokiu atveju pagal tuometinę teisę karališkosios Lietuvos žemės taptų Lenkijos karalystės nuosvybe. Po krikšto Lietuvos žemės statusas liko teisiškai pažemintas iki Lenkijos karalystės provincijos – kunigaikštystės statuso. Taip Lietuva neteko mindauginės karalystės nuosavybės teisių į Lietuvos karalystės žemę, gyveno joje kaip Lenkijos karalystės provincija iki Liublino unijos – vardiu LDK. 1794 m. Lenkijos Seimas turėtas karalystės nuosavybės teises į Lietuvos žemę perleido Rusijai, kuri 1920 m. liepos 12 d. sutartimi į dalį tų žemių suvereniteto teises grąžino Lietuvai kaip suverenei valstybei. Tos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos sutartimi perleistos suverenios teisės į dalį Lietuvos žemių ir šiandien priklauso Lietuvos valstybei.
Tai trumpai tokia yra dalies Lietuvos karalystės nuosavybės teise priklausiusių Lietuvai žemių istorija.
Krikštytis nereikėjo,kad taptum karaliumi. Lietuvos karalius Gediminas buvo pagonis, o ne krikščionis. Livonijos dokumentuose ,rašytuose viduriniaja vokiečių žemaičių kalba, jis įvardintas kaip “koning Gedeminne van Lettowen”- Lietuvių karalius Gediminas, lotyniškai- Gedeminne letphinorum ruthenorumque rex. Juk ir Kinijos imperijos valdovams nereikėjo krikštytis, kad taptų imperatoriais.
Na ir košė tamstos galvoje… arkliai su irklais.
Kalba yra apie to meto teisinę gyvenimo pusę. teisinę jo valdymo sistemą. Konkrečiai apie žemės valdymo statusą. Žemė tampa karalyste – Šv. Petro nuosavybe, o jos valdovas tampa karaliumi (rex) – valdytoju (kėraliumi – iš kėravoti), kai valdovas priima krikštą (yra krikštijamas) popiežiaus, o ne kitos karalystės karalaus, valia.
Sistema tokia, krikštijantis popiežiaus valia, – kunigaikščio valdoma žemė tampa Šv. Petro nuosavybe, o jos valdytojas tituluojamas karaliumi (rex). Taigi būdamas tuo pačiu valdovu – kunigakščiu pagal krikščioniškąją tradciją tampi vadinamas rex (karalius), o pagal paprotinę lietuvišką, germanišką – kunigaikštis. Tai čia žemės atžvilgiu, o ne karių. Karių komanduotoju (rex – karaliumi – kunigaikščiu) yra tas, kurį jie išsirenka. Tad dėl to, kad Gediminas save lotyniškai vadina lietuvių (ne Lietuvos) rex (karalimi), jokios painiavos nėra.
Tikriausiai nemokate germaniškos viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos ir nežinote, kad šia kalba kunigaikštis- hertogh, o karalius- koningh. Jokiuose viduramžių raštuose šia germaniška kalba Gediminas nevadinamas kunigaikščiu- hertogh, vadinamas tik karaliumi- koningh.
O ar nebūtų žymiai viskas aiškiau, jeigu žinotume kaip keitėsi paprastų lietuvių gyvenimas, pasikeitus valdžiai ? Gal galit kas nusakyti ?
Taip, germaniškose šaltiniuose Gediminas vadinamas koningh, reiškančiu – karalius, bet juose yra įvardytas ne kaip Lietuvos (ne valstybės, ne jos žemės), o, būtent, lietuvių – žmonių (karių) karaliaus titulo reikšme.
Ne Lietuvos, o lietuvių raitijos karaliumi Gediminas pats save tituluoja ir lotyniškai rašytame laiške popiežiui – Gedeminne letphinorum ruthenorumque rex. Taigi neatitikimo su germaniškuoju koningh Gediminui lotyniškai tituluojantis rex, nėra. Gediminas nesikrikštijo, taigi negalėjo tapti mindauginės Lietuvos karalystės karaliumi. Skirkime titulus lietuvių karalius nuo Lietuvos karalius tarp jų tuo metu buvo esminis teisinis skirtumas. Vadintume Gediminą ne Lietuvos, o Lietuvių karaliumi, kaip jis pats save titulavo, ir jokios painiava nekiltų.
Tai, kad vokiškai kungaikštis – hertogh, gali būti atskiras istorijos klausimas.
Būtent, žodis hertogh (bendrine vokiečių kalba Herzog, olandų kalba hertog) -kunigaikštis, yra kilęs iš germanų prokalbės žodžio harjatugo- kariuomenės vadas.
> Naivus klausimas
Suprantu, kad ‘Maskvai’ pikta, kad 50 metų kalus lietuviams į galvas, jog viskas jų istoriškai yra gauta iš rusų, bet štai išdrįstama manyti, kad jie, prieš pradėdami žemę arti, jau iki tol irklus pasikinkę vandenis skrodė, žuvis ganė. Ir tai yra manoma, matant kas vyksta Maskvai pasakius Ukrainai čia – Rusija. Tai – ar ne ‘košė galvoje’ tada…
> skt.
Vargu, kad prūsai Nemuną būtų vadinę ‘Mimeli’ ir iš to būtų atsiradęs vokiškas Klaipėdos miesto pavadinimas Memelis. Juolab, kad žmogaus supratimu Nemunas įteka į Kuršių mares, o Memelis (Klaipėda) tai yra tik prie jų, o ne prie Nemuno.
Veikiausiai pavadinimas Memelis yra sudurtinis žodis pradžioje buvęs *Menmolis (Men/min + mol/mal-is). ‘N’ tarp dviejų ‘m’ vartojant šnekamojoje kalboje buvo asimiliuotas ir tapo vadinamas Memelis. Šaknis Men-/min- gimininga Minijos, Ak-menos, Dei-menos upių pavadinimams, taip pat ir Mindaugo vardui ir gali būti siejama su minia – daug (avestos dūna- vanduo) reikšme. Tačau pavadinimas Memelis gali būti ir priesaginės darybos žodis iš *Men-ma + el-is > Memelis. Plg. Pajūralis, Šilalė, Kretingalė ir t.t. ir pan. pavadinimų, esančių prie atitinkamų pavadinimų vandenų, darybą.
Tokiu atveju ir Memelis būtų laikytinas lietuvišku, ne vokišku pavadinimu tik senesniu esančiu ir išreiškiančiu ne tiek pačios vietos, kiek atitinkamą platesnį žemės, krašto požymį. .